2050 metais 2 ar 4 milijonai?

Povilas Pipinys

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Manau, kad daugelis mūsų šalies piliečių  buvo  maloniai nustebinti naujosios Vyriausybės užmojais ankstesnių vyriausybių užmirštoje  arba ignoruojamoje  demografijos srityje.  Naujosios vyriausybės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro Rimanto  Dagio planuose – grandiozinis užmojis, kad 2050 metais Lietuvoje gyventų 4 mln. gyventojų.  Taigi vyriausybė  užsibrėžia pakeisti gyventojų dinamikos vektoriaus kryptį iš prognozuoto tolimesnio neigiamo prieaugio ne tik augimo kryptimi, bet dar tokio, kad dėl natūralaus  prieaugio vietoj dabartinio  3 mln. 360 tūkst. gyventojų skaičius pasiektų 4 milijonus.  

Vyriausybės programos paramos šeimos srityje kalbama apie tai, kad svarbiausi tautos išnykimo stabdymo veiksniai yra šeima, vaikai ir skurdo įveikimas. Siekdama suvaldyti šiuos demografinius pokyčius Vyriausybė pasiryžusi skatinti gyvenimą šeimoje bei gimstamumą. Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministro R. Dagio, norint pasiekti šį tikslą, pirmiausia reikia skatinti, kad šeimos augintų bent po tris atžalas.

 Prie 4 mln. gyventojų  ribos artėjome sovietiniais laikais. 1991 metais Lietuvoje gyveno  3,702 mln. žmonių,  o gyventojų prieaugis buvo  0,46 proc. Esant tokiam prieaugiui iki 4 mln. būtų nereikėję net 10 metų. Tačiau gimstamumui kritus nuo  56 tūkst. gimusiųjų  iki 30,014 tūkst. 2002 metais, natūrali gyventojų kaita  buvo -0,32 proc.  Noriu akcentuoti, kad toks katastrofiškas  gimimų sumažėjimas vyko  ne dėl kokių nors objektyvių priežasčių, o dėl abortų  staigaus pagausėjimo, t. y. negimusiųjų žudymo, kuris 1995 metais pasiekė negirdėtą mastą – net 31.278 registruotų abortų (dabar net gimsta mažiau), o tai sudarė 76 abortus 100 gimusiųjų. Nenorą  gimdyti vaikus, matyt,  lėmė socialiniai pokyčiai visuomenėje, neužtikrinta ateitis.

2004 metais gimusiųjų buvo tik 30,6 tūkst., o mirė 41,4 tūkst. žmonių. Taigi per metus dėl natūralių priežasčių gyventojų sumažėjo 10,8 tūkst. Paskutiniaisiais  metais jau stebimas situacijos pagerėjimas, ir 2008 metais gimė 3000 daugiau, palyginti su buvusiu mažiausiu gimstamumu 2004 metais. Tačiau tam, kad įvyktų esminis persilaužimas, reikia kad gimtų ne mažiau kaip 50 tūkst. per metus, t. y. gimimų skaičius padidėtų 20 tūkstančių. O tą pasiekti be didelių valstybės  pastangų mūsų visuomenė nepajėgi. Norėčiau priminti, kad gimimų didėjimą pastaraisiais metais lėmė ne vien tik buvusios vyriausybės skatinančios priemonės, bet iš dalies ir tai, kad dabar tėvais tampa gausiausia jaunimo karta, kuri, be to, mažiau išsibėgiojo į užsienio šalis.  Todėl nereikėtų nustebti dėl būsimo gimimų  kritimo po 10 ir daugiau  metų, kai gyventojų reprodukciją lems mažiau gausus  jaunimas.    

Tautą turėtų gelbėti būtent gausiausia jaunimo karta, gimusi demokratijos  aukščiausio pakilimo metais. Bet tam turi būti sudarytos sąlygos auginti vaikus, o jaunimas, ypač studentai, tokių sąlygų tikrai neturi. Jų šeimoms praktiškai neteikiama jokia parama ir motyvuojama tuo, kad jie neturi darbo stažo. Bet ar vaikų auginimas nėra darbas? Reikėtų įsisąmoninti, kad mūsų negausiai ir nykstančiai tautai vaikų auginimas turėtų būti vertinamas kaip valstybei naudingiausias darbas ir dėl to apmokamas. Sovietiniais laikais studentų bendrabučiuose visuomet būdavo studentų šeimoms skirti kambariai, kuriuose žaisdavo vaikai. Neretą studentą ar studentę  įteikiant diplomą sveikindavo ir jų vaikai. O dabar ar pamatysime  prie studentų bendrabučių  žaidžiančius vaikus? Jeigu vaikui gimus studentų šeimoje būtų išmokamos  ne tik vienkartinės pašalpos, bet ir nors 500–600 litų kas mėnesį, manau, nereta studentų šeima augintų vaikus, nes baigę jie abu jau galėtų dirbti, nebijodami, kad greitai reikės išeiti vaiko priežiūrai atostogų, ko labiausiai nenori darbdaviai.

 Jeigu visos šeimos būtų remiamos, sumažėtų abortų skaičius, o  tuo labiau nebūtų pametami ir net žudomi  naujagimiai. Tai, kad šeimoms, auginančioms vaikus, būtina tiek materialinė, tiek moralinė visuomenės parama, rodo Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininkų tyrimas, atliktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu. Jis atskleidė, kad pagrindinės priežastys, lemiančios  porų apsisprendimą negausinti šeimos, yra finansinė vaikų išlaikymo našta ir nepakankama valstybės parama. Taigi lietuvių šeimos pasiryžusios turėti daugiau vaikų, bet tik tuo atveju, jei valstybės finansinė parama šeimai didės.

Bet ar gali neturtinga šalis užtikrinti normalų vaikų gyvenimą?  Paskutiniaisiais buvusios vyriausybės metais buvo didinama finansinė parama šeimoms, prailgintos apmokamos  atostogos po gimdymo, įvesti kad ir kuklūs vaiko pinigai.  Tačiau  nepradėjusios darbo karjeros jaunos poros buvo paliktos už borto, todėl pirmagimis   dažniausiai  gimsta moteriai sulaukus beveik 30 metų.

Iš naujosios vyriausybės,  kuri  žadėjo rimčiau remti šeimą ir vaikus, laukėme dar  svaresnių žingsnių  šioje srityje. Tačiau tenka skaudžiai nusivilti. Iš tikrųjų pirmas žingsnis, kurį žengia nauja vyriausybė finansinio rėmimo srityje, tai vaiko pinigų atėmimas iš dalies vyresnių nei  trejų metų amžiaus vaikų. Mažesnius atlyginimus  gaunančioms šeimoms  tie pinigai būtų mokami, bet reikia jų prašyti, rinkti popierėlius, įrodančius, kad mėnesinis uždarbis neviršija nustatytos ribos. Tai  tikras pasityčiojimas, nes tokia  parama prilygsta išmaldos prašymui. Suprantama, esant sunkmečiui seimūnai, ministerijų vadovaujantis personalas susimažina buvusius didelius atlyginimus ir tai normalu. Todėl ir  vaikų atveju galima buvo pasiūlyti, kad šeimos, kurių kiekvienam nariui mėnesinės pajamos, sakykime, didesnės nei 2000 litų, savanoriškai atsisakytų tų kelių dešimčių litų.

Vyriausybė, atimdama iš dalies vaikų pinigus, giriasi sutaupiusi  60 mln. litų, matyt, tiems, kurie būtų mokėję už nekilnojamąjį turtą, viršijantį vieno milijono vertę. Taigi ir dabar taupoma ne milijonierių, o vaikų  sąskaita.

 Esant tokiai finansinei situacijai aišku, kad jaunoms studentų šeimoms svarios  finansinės paramos, kurios jiems reikia, nebus.

Papildomu  pajamų šaltiniu šeimoms galėtų būti viengungio mokestis. Siūlyčiau, kad visi be išimties Lietuvos piliečiai, sulaukę 25 metų ir neauginantys vaikų, mokėtų apie 5 proc. nuo atlyginimo. Toks mokestis visai pateisinamas, nes bevaikiai ir vaikus auginančios šeimos ar asmenys tikrai finansiškai  yra nelygiavertėje padėtyje. O juk vaikai ne asmeninis dalykas, nes be jų negalėtų funkcionuoti visuomenė, išnyktų tauta. Juk senatvėje pensijas turės išmokėti būtent dabartiniai vaikai.  Tai kodėl tie, kurie neaugina savo vaikų, neturėtų materialiai remti juos auginančias šeimas? Toks mokestis egzistavo sovietiniais laikais ir, manau, iš dalies iš jo buvo teikiamos didelės lengvatos vaikams ir vaikus auginančioms šeimoms.

Ar nesijaustų dėl šio mokesčio  skriaudžiami  nepasiturintys? Betgi būtent  šiam visuomenės sluoksniui yra svarbi  būsima  senatvės  pensija, senelių namai ar kita  vienišų rūpyba. Jeigu  jie dabar negali auginti vaikų, ar nebūtų jiems naudinga padėti tai daryti kitiems bendraamžiams? Taigi, šis mokestis nebūtų vien solidarumo veiksnys, bet ir patikima  investicija senatvei.

Vaikų auginimas brangiai kainuoja. Todėl bevaikiai, užuot leidę pinigus kelionėms po užsienio šalis, galėtų dalį pajamų skirti vaikų auklėjimui. Juk atskaičiavus 5 procentus mokesčio uždirbantys apie 3000 litų  kas mėnesį prarastų 150 litų. O vaikui išlaikyti reikia kelis kartus didesnės sumos negu ši. Be to, jei nėra noro mokėti, galima  įsivaikinti, nes vaikų namuose vaikų, ieškančių prieglaudos šeimoje, netrūksta. Reikia įstatymu įteisinti gimdyvėms teisę laisvai  atsisakyti  kūdikio, jeigu, jų manymu, jos negalės auginti. Tada ne tik sumažėtų abortų, bet ir nebūtų žudomi naujagimiai.

Nesant tokio mokesčio didesnes pajamas gaunantys piliečiai šiais sunkmečio metais galėtų remti mažiau materialiai aprūpintas šeimas kitais būdais.  Gaunantys 5000 ar didesnį mėnesinį atlyginimą galėtų kas mėnesį pervesti į Vaikų fondą, tarkim, 500 litų, o gaunantys po 10 000 ir daugiau gal 1000 litų ir t.t.  Taip  būtų parodytas mūsų visuomenės elito patriotizmas. Už pervestas sumas galėtų būti išduodami vertybiniai popieriai, išperkant juos po 15–20 metų, kai darbingais taps tie, kuriems šios lėšos  buvo panaudotos.

Taigi, kad demografijos srityje įvyktų persilaužimas, pirmiausia būtina sukurti  materialinį pagrindą, o tada atsirastų ir moralinės nuostatos laikyti gimusį ar dar negimusį vaiką dovana tautai. Kitaip paskelbtos deklaracijos apie 4 milijonus liks tik tuščiais žodžiais.

© 2009 „XXI amžius“