Šiuolaikinis jaunimas. Vartotojo aprašymas

Margarita Ševeliova

Jaunimą valdo „mobilioji aistra“ Vido Venslovaičio nuotrauka

Jaunimas. Šis žodis dvelkia pavasariu, skambiu juoku po langais ir linksmomis ar romantiškomis dainomis. Vyresnėms kartoms šis žodis asocijuojasi su naktiniais pasivaikščiojimais, ištikimais draugais, pasisėdėjimais prie laužo. Tačiau šiuolaikinis jaunimas laisvalaikį supranta visai kitaip. Nors pati esu pastarojo atstovė, mano pažiūros šiuo klausimu gana konservatyvios.

Ką vertina šiuolaikinis jaunuolis? Norėčiau paskatinti pasikalbėti apie dorybes, bet geriau šį žodį pakeisiu į „vertybes“. Nes „dorybės“, plačiųjų masių požiūriu, kad ir kaip būtų gaila, yra niekinė sąvoka.

Taigi, šiuolaikinio jaunimo vertybės...  Pirmiausiai tai išorė, apranga, įvaizdis. Tačiau ne ta estetiška išvaizda, kurią žmogus stengiasi palaikyti visą gyvenimą, kad džiugintų kitus bei pats jaustųsi patogiai ir darniai. Ne, šiuolaikinių merginų vertybinis orientyras yra „blizgančios panelės“ ( nuo angl. glamour), o vaikinų – išpuoselėto „mačo“ įvaizdžiai... Trumpi sijonėliai ir aptemptos kelnės, dažytos akytės ir dar vaikiškos lūpos, nenorminė leksika, svaigiųjų gėrimų vartojimas ir rūkalai nuo pat mažens, paauglių lytiniai santykiai, chaotiški, neharmoningi, be jokios apsaugos – degraduojančioms merginoms tai atrodo patrauklu ir verta pagarbos. Vaikinų interesai panašūs, prisideda tik lengvieji narkotikai bei sadistiški polinkiai…

 Jaunimo tarpusavio bendravimo temos yra labai panašios, jei ne vienodos: kiek kartų per savaitę prisigėrei, kada eisime „tūsintis“, su kiek partnerių permiegojai, kas ką sumušė, apvogė, kur kokybiškiausia „žolė“ ir pan.  Žinau, yra jaunuolių, kurie gali kalbėtis apie dvasinius dalykus, kultūrą, literatūrą, meną, tačiau jie labiau išimtiniai atvejai…

Nesakau, kad mūsų  jaunimas, kaip bendraamžiai iš Rusijos ar Ukrainos, mokosi tik profesinėse mokyklose ar dirba juodą darbą. Tai ir baisiausia. Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, tokio lygio ir interesų jauni žmonės dominuoja, užima didžiąją visuomenės dalį, mokosi universitetuose, dirba gerai apmokamą, naudingą darbą. Tai apie kokį paslaugų ir kultūros bei mokslo lygį galima šnekėti, jei jaunoji karta, žmonės, kurie turėtų dvasiškai augti, vystytis, tobulėti, šitaip atrodo ir elgiasi…

Tačiau yra dar ir kita šio reiškinio pusė… Šie jaunuoliai netrukus patys taps tėvais ir  auklės vaikus. Dėl to man net kartais atrodo priimtinesnė tendencija negimdyti arba gimdyti brandžiame amžiuje. Tegul jau merginos bei vaikinai visai neprisiima įsipareigojimų kurti šeimą, negu pastoja 14 metų. Ir gimęs vaikutis mato tik barnius, smurtą, pasileidimą. Nors ir būdami trisdešimties, kažko pasiekę gyvenime, žemo intelekto, siaurų pažiūrų ir fiziškų interesų žmonės vargu ar galės aprūpinti palikuonius kuo nors daugiau negu tik finansine gerove.

Kokios sąlygos formuoja šiuolaikinio jaunuolio asmenybę?

Visu pirma – viešojo informavimo priemonės. Čia neskirsiu interneto nuo televizijos, nes ir tas, ir anas atlieka vienodas funkcijas. Mėlynasis ekranas, tiek provincijoje, tiek miestuose yra tapęs šeimos židinio simboliu. Neprisijungę prie masinio informavimo priemonių laikomi vos ne psichiškai nesveikais. Bendros kalbos visose kompanijose nuolat sukasi apie temas „iš televizoriaus“. Žiauru, kad bent kiek intelektualesnes laidas išstumia vadinamieji realybės šou, kurie gali neigiamai paveikti ir subrendusį protą, ne tik nesusiformavusią asmenybę… Kiekvieną vakarą klastingos intrigos, smurto scenos, apgavystės traukte traukia prie ekrano tūkstančius trokštančių atsijungti nuo kasdienybės. Tačiau vaizduojamas pasaulis net formaliai dabar nėra pranašesnis, dorybingesnis, geresnis. Atvirkščiai, viešai rodomos scenos – mūsų kasdienio gyvenimo blogio kvintesencija. Ir tai laikoma norma…  Apie internetą ir smurtą jame ir kalbėti nesinori.

Televizorius ir plačioji žiniasklaida nėra vienintelis pramogų šaltinis, tapęs kultu. Niekuo nenusileidžia dabartinio mobilaus ryšio, o tiksliau, telefono kultas. Jeigu mobilusis ryšys būtų vertinamas dėl patogumo ar efektyvumo tvarkant kasdienį gyvenimą, toks reiškinys vargu ar būtų peiktinas. Neretai taip yra tarp suaugusių. Tačiau jaunesnioji visuomenės dalis vertina būtent aparatą, jiems svarbi telefoniuko markė, kuri tapatinama su savininko visuomenės padėtimi, statusu. Akivaizdu, jog „mobilioji aistra“ yra visiškai nepaaiškinama racionaliai. Pažįstu asmenį, kuris gaudamas pusę minimalaus atlyginimo, pasiėmęs kreditą, ekonominio sunkmečio laikais nusipirko aksesuarą, kainuojantį kaip tikrai geras nešiojamasis kompiuteris su visais priedais. Beje, kasmet keisti telefoną yra paplitusi norma. Pinigai išleidžiami ne tik paties aparato pirkimui, bet ir mobiliosioms pramogoms, įvairiems žaidimams, melodijų siuntimuisi ir pan. „Mobilioji karštligė“ akivaizdžiai iliustruoja tiesą, jog didysis verslas turi ne tik tenkinti vartotojų poreikius, bet ir kurti juos.

Žinoma, jaunimas turi ir kitų pomėgių ar interesų, tačiau anie labai jau siauri. Muzikos preferencijos retam išeina už standartinio radijo fono ribų. Apie skaitymo malonumą tarp jaunimo tiesiog nutylėsiu.

Vienintelis dalykas, kas iš tikrųjų plečiasi ir klesti – vartotojiškumas, fizinių materialinių gėrybių vaidmuo. Šitokios tendencijos įsivyravimui didžiulės įtakos turi švietimas ir visuomeninė propaganda. Jaunimas, o ypač vaikai, tarsi kempinėlės įsiurbia plačiosios žiniasklaidos, Vakarų idealų brukamas vertybes. Reklaminę informaciją žmonės įsisavina jau refleksų lygyje. Įvairios rengiamos pardavimo akcijos ir išpardavimai yra tarsi nesąmoningas impulsas, Pavlovo šuns refleksas – pirkti, vartoti…

O visų mano minėtų priežasčių pasekmė ir viršūnė – jaunimo tamsumas. Neįtikėtina, tačiau faktas. Jei pirmaisiais nepriklausomybės metais šaipėmės iš amerikiečių dešimtokų, nežinančių savo prezidento vardo ar nemokančių žemėlapyje surasti Australijos žemyno, dabar tai jau nebe juokinga. Esu mačiusi jaunuolių, negalinčių išvardinti jokių Saulės sistemos planetų. Liūdnai pribloškia degradacijos sparta. Nors merginos yra konservatyvesnės, šiais laikais jos degraduoja taip pat sparčiai kaip vaikinai. Taigi tauta išsigimsta…

O dabar trumpai apie išimtis. Jų yra. Bet jie laikomi atstumtaisiais. Šių drąsuolių svarbiausias ir esminis skirtumas – peršamų nuomonių nepriėmimas, jie mažiau kreipia dėmesio į propaguojamus poreikius – t. y. mažiau žiūri televizorių, internete ieško informacijos, jiems nerūpi naujausio modelio mobilieji ar paskutinės mados drabužiai. Tačiau tuo ir baigiasi. Jeigu vaikai nėra tinkamai auklėjami šeimoje, jie neturi galimybių pasisemti teigiamos patirties, nes interesas spausdintam žodžiui yra miręs…

© 2009 „XXI amžius“