„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2009 m. birželio 26 d., Nr.6 (115)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Bunkeris

Seniai buvau spektaklyje, buvau pamiršusi, ką reiškia matyti gerą vaidybą, girdėti prasmingus žodžius ir net justi sklindantį nerimą. Spektaklis „Bunkeris“ mane sukrėtė ir pakylėjo – nebuvau mačiusi geresnio spektaklio.

Spektaklio pradžioje scenoje išvydome ratu sustatytas vienuolika kėdžių. Atrodė, kad siužetas bus neypatingas, nes scenovaizdis labai paprastas: juodos kėdės ir už jų fonas – lentyna su daug lempučių. Kėdės simbolizavo tarsi nutolimą, išėjimą, kai aktorius atsisėsdavo ir nusisukdavo, ir grįžimą – kai atsisukdavo.

Netikėta buvo komiška pradžia, tik vėliau supratau, kad tai visai nejuokinga, netgi graudu. Pagrindinis herojus – poetas Kostas Skinkys, spektaklio  veiksmas sukosi apie jo gyvenimą. Poetas blaškėsi  – ar pasirinkti tykų vaikų poeto gyvenimą, tačiau būti priešu saviems draugams, ar būti ištikimam Lietuvos partizanams, kovojantiems miškuose. Pačioje pabaigoje jis pasirinko pirmąjį variantą, kuris ne tik jam neužtikrino ramaus gyvenimo, bet ir sužlugdė jį.

Aktorių vaidyba mane sužavėjo, pasijutau tarsi pati būčiau bunkeryje, tarsi pati kovočiau už Lietuvos laisvę. Spektaklis rodo, kaip žmonės visą gyvenimą ieško savęs, savo kelio.

Visi aktoriai apsivilkę juodais ir pilkais rūbais, kurie atrodė tarsi maskuotė, vienijanti visus personažus. Nesvarbu, ar tai partizanas, ar prieš partizanus kovojantis asmuo – visus juos vienija juoda dėmė žmonijos istorijoje. Visi jie gyveno  okupacinio režimo sąlygomis, tik skirtingose pusėse.

Man labiausiai patiko partizanas Kurmis – ramus, didingo stoto, visapusiškai mylintis ir branginantis savo Tėvynę žmogus. Jo žemas ir ramus balsas, protingos mintys mane sužavėjo. Sukrėtė jo monologas – manau, visi jautėsi panašiai.

Šis spektaklis yra puikus įrodymas, kad žmonių širdyse vis dar gyvas patriotizmas, kad kultūra vis dar turi didelę reikšmę žmonėms. Manau, kiekvienas žiūrovas širdyje jautė tą patį – Tėvynė yra turtas, kurį turime branginti ir visapusiškai mylėti.

Simona ŠUKYTĖ,
Kauno „Aušros“ gimnazijos 2c klasės gimnazistė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija