„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2009 m. rugsėjo 25 d., Nr.9 (118)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Mokyklose medikų nebeliko

Visuomenės sveikatos
priežiūros specialistė
Jolita Pukelienė

Nuo šių metų sausio mėnesio mokyklose medikamentinės medicinos paslaugos jau nebeteikiamos, nes nebeliko jas teikusių specialistų: panaikinti felčerių ar medicinos seselių etatai. Šiuos specialistus ir buvusius vaikų gydytojus pakeitė visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, kurie dažnai nebeturi net viduriniojo medicininio išsilavinimo. Apie tokios reformos padarinius kalbamės su buvusia pediatre, dabar visuomenės sveikatos priežiūros specialiste Jolita Pukeliene.

Mokyklose jau antrą kartą vykdomos reformos. Pirmiausia apskritai buvo panaikinti medicinos punktai, dabar naikinamos medicinos paslaugos. Pirmą kartą išardžius, jie buvo vėl įsteigti, ar dabar neteks grįžti atgal?

Pirmą kartą išardžius mokyklų medicinos punktus mokyklos susidūrė su labai didelėmis problemomis. Mokyklose vaikų traumų išvengti beveik neįmanoma, todėl buvo nuspręsta, kad medikų vis dėlto reikia. Kad medikai būtų grąžinti į mokyklas, labai norėjo ir mokyklų vadovai. Sugrąžinus medikus į mokyklą buvo teikiama ne tik pirmoji pagalba, bet ir medikamentinė pagalba. Tačiau dabar medikamentų mokyklose nebeliko.

Tačiau ir pirmą kartą sugrąžinti medikai ne visada galėjo suteikti moksleiviui reikalingą pagalbą: atsitikus bet kokiai nelaimei kviesdavote tėvus ir greitąją pagalbą.

Taip, be tėvų sutikimo negalima vaikui nei vaistų leisti, nei žaizdą siūti, tik ją sutvarsčius – kviesti tėvus ar greitąją pagalbą. Tačiau per visas reformas pediatrai buvo taip „reformuoti“, kad pagal įstatymus net prisiliesti negalėjo prie vaiko. Jei vaiką lieti tėvams nedalyvaujant, be jų sutikimo, vadinasi, priekabiauji. Dabar sutartyje, kurią tėvai sudaro su mokyklomis, tėvai įrašo, kad sutinka, jog vaikas būtų profilaktiškai tikrinamas. Anksčiau, kai sutarties nebuvo, medikas tik iš apklausos turėjo „nustatyti“, ar vaikas užsikrėtęs utelėmis, ar ne. Anksčiau mokyklose vaikai bent du kartus per metus buvo tikrinami ir niekam į galvą nešaudavo, kad tuo pažeidžiamos kažkokios vaiko teisės. Todėl laiku buvo išaiškinami net patys mažiausi nukrypimai nuo normos: išlinkęs stuburas, plokščiapėdystė ir pan. Dabar, jei tėvai vaiku nepasirūpina (o tokių tikrai yra), vaikas auga luošas. Suteikti vaikui reikalingą medicininę pagalbą nedalyvaujant tėvams galima tik tuo atveju, jei yra gyvybei grėsminga būklė, o žaizda ar kokia kita trauma (kojos, rankos lūžis) nėra gyvybei grėsminga būklė, tad jos, kol neatvyks tėvai, tvarkyti negalima. Tačiau būna atvejų, kad reikia tėvus išsikviesti, o telefono ragelio niekas nekelia. Tada visai neaišku, ką daryti. Jei iškvieti greitąją, o tėvai neatvyksta, moksleivį reikia palydėti į gydymo įstaigą. Tačiau lydėti gali tik socialinis darbuotojas ar pedagogas, bet ne medikas. Jei medikas lydi, nusižengia įstatymams, rizikuoja savo profesija.

Anksčiau didelė problema buvo ir tai, kad būtinai turėjo būti vieno iš tėvų parašas. Paaiškėjo, kad tėvų Lietuvoje nėra – jie dirba ir gyvena kažkur užsienyje, o vaikus prižiūri seneliai ar kiti giminaičiai, kurių globa teisiškai neįforminta. Paskui buvo padarytos nulaidos, kad gali pasirašyti ir seneliai, bet jei globa neįforminta, tai jie ir nėra atsakingi už vaikus. Ir jei kas nors atsitiktų, medikas vėl rizikuoja.

Kas bent kartą yra patyręs traumą ar stipriai susižeidęs, žino, kaip skauda. Tai vaikas turi kentėti tol, kol iš kažkur (po valandos ar kelių) atvažiuos ar neatvažiuos jo tėvai (juk yra darbų ir vietų, iš kur tėvams ar globėjams nėra paprasta atvykti). Argi vėluojanti pagalba nepažeidžia vaiko teisių?! Juk bet koks delsimas atsiliepia sveikatai.

Faktiškai kuriant įstatymus nei vaikų, nei tėvų nuomonės neklausta. Dažniausiai greitosios pagalbos tenka laukti pusvalandį, o mūsų pirmosios pagalbos vaistinėlėje yra tik tvarsliava, jodas, amoniakas bei vandenilio peroksidas. Tačiau nepakanka vien tik žaizdą sutvarstyti – reikia ir nuskausminti, nes stiprus skausmas gali sukelti šoką. Tačiau jokių medikamentų, jokių dezinfekuojančių skysčių nėra (net žaizdai ar rankoms dezinfekuoti). Uždraudžiant medikamentus tikrai perlenkta lazda, nes mokyklose dirbo pakankamai kvalifikuoti medikai, kurie buvo kompetentingi nuspręsti, reikia vaikui tos tabletės ar ne. Niekas medikamentais tikrai nepiktnaudžiavo. O kas atsitiko dabar – ne paslaptis, kad mokykloje daug nesveikų vaikų ir todėl jiems tenka gerti vaistus. Kai tėvai žino, kad mokykloje vaikui niekas nesuteiks pagalbos, tai įduoda jam visokių, net nereikalingų, tablečių. Kai kurie jų mažiems vaikams gali sukelti šalutinių reakcijų ir alergijų. Dabar vaikai turi įvairių emocinių sutrikimų, padaugėjo ir įvairių vegetacinių reakcijų. Tokiems pacientams visiškai pakaktų valerijono ar melisų arbatos, bet jų nėra. Vaikus dažnai kamuoja įvairūs funkciniai pilvo skausmai. Anksčiau duodavome vidurių lašų ar spazmas atpalaiduojančių vaistų ir po kokių 10 minučių vaikas galėdavo grįžti į pamoką. Įgėlus bitei būtina reaguoti žaibiškai, kitaip gali įvykti anafilaksinis šokas ir vaikas gali mirti. Pagalbos suteikimas – suleidžiant adrenaliną – priklauso nuo sekundžių. Bet adrenalino leisti negalima, nes visuomenės sveikatos specialistai negali teikti medicinos paslaugų (vaistų leidimas jau paslauga). Didelė problema ir sergantys astma. Mokykloje vaiką ištinka astmos priepuolis, o šis lyg tyčia vaistus namie pamiršo. Gerai, jei vaikas netoli gyvena ir kas nors gali nubėgti ir atnešti. Vaistus pamiršta ir sergantys diabetu (beje, pastarųjų daugėja). Šiuo atveju dar galima vaikui pagelbėti saldainiu ar cukrumi, kurį darbuotojai atsineša iš namų, o iš tiesų reikėtų duoti gliukozės. Dabar, kai sveikatos priežiūros specialistai nieko neturi, tai iš darbo kviečiami tėvai ar greitoji ir švaistomos valstybės lėšos, o vaikas priverstas kankintis, kol pareis namo ar pateks pas gydytoją ir gaus tabletę. Kažin ar viską taip kategoriškai reikėjo naikinti?

Tai ar Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai to nesupranta, ar specialiai kuria įstatymus, kad gadintų vaikų sveikatą bei visų mūsų nervus?

Dėl medikamentinio gydymo panaikinimo kalbėjau su Sveikatos ministerijos specialistais. Jie nėra kategoriškai nusiteikę prieš vaistus mokykloje, tačiau performavus mokyklos medicinos kabinetus į sveikatos priežiūros kabinetus pastarieji jau nebepriklauso poliklinikoms (jos skirdavo vaistus). Jie dabar pavaldūs Sveikatos biurams, kurie yra savivaldybių padaliniai. Sveikatos biurai užsiima tik profilaktika. Ministerijoje buvo nuspręsta, kad tokia tvarka „pažangesnė“. Galima spėti, kad į Sveikatos apsaugos ministrus atėjo visuomenės sveikatos specialistas ir žinodamas situaciją, kad sveikatos specialistų labai daug priruošta, sukūrė saviems darbo vietas, šitaip sugriaudamas buvusią sistemą. Tokiu principu vyko ir visos kitos reformos: kokios specialybės ministras ateina, tokias ir reformas daro. Nesakau, kad visuomenės sveikatos specialistų nereikia. Nuo pat mažens žmogų reikia mokyti rūpintis savo sveikata, ji labai daug priklauso nuo paties žmogaus sveikos gyvensenos. Tačiau tikrai problema, kad sveikatos priežiūros specialistus ruošia ne tik medicinos profilio aukštosios mokyklos, bet Kūno kultūros akademija ir Žemės ūkio universitetas. Šių aukštųjų mokyklų studentai yra tik vadybininkai ir organizatoriai, jie nekompetentingi teikti gydymo paslaugų. Be to, tokie specialistai dubliuoja Kauno medicinos universitete rengiamus visuomenės sveikatos specialistus.

Pasidarė mada rengti labai siauros specializacijos specialistus, bet kažin ar Lietuvai tokių reikia. Jei Medicinos universitetas rengia visuomenės sveikatos specialistus, tai kam juos dubliuoti? Kūno kultūros akademija dar turi šį tą bendro su sveikata, tačiau ar gali Žemės ūkio universitetas duoti sveikatos saugojimo žinių?..

Šiandien viskas laikina, nestabilu. Tiek sveikatos, tiek švietimo srityje – amžinos ir nesibaigiančios reformos. Šiek tiek medicininių žinių gauna ir pedagogai, todėl jie turėtų mokėti suteikti pirmąją pagalbą, bet jų medicininės žinios labai paviršutiniškos, nepakankamos. O dabar į mokyklas ateina alkoholis ir narkotinės medžiagos, todėl tik turintis atitinkamą mediko kvalifikaciją žmogus gali atpažinti, kodėl vaikui pablogėjo sveikata.

Kodėl mokyklos sutinka su joms nepalankiomis reformomis?

Mokykloms reikia profilaktinio darbo ir švietimo, šią funkciją jos gaus ir iš sveikatos priežiūros specialistų, tad turėjo su tuo susitaikyti. Be to, reformos buvo padarytos tyliai ir ramiai, neinformuojant nei medikų, nei pedagogų. Po Naujųjų metų buvo peržiūrimi etatai, pasikeitė funkcijos.

Bet juk mediko parengimas kainuoja labai brangiai. Už visų piliečių pinigus buvo rengiami pediatrai, kurių dabar nereikia. Netekę darbo, jie praranda licenziją, nors turi daug patirties ir kvalifikaciją, o į jų vietą ateina popierinis specialistas, niekam negalintis padėti. Kai tokie specialistai, tai niekas nekreipia dėmesio kokiuose suoluose vaikai sėdi.

Suolai ir vaikų ūgiai nuolat tikrinami, tačiau kas iš to – konstatuoji faktą, kad suolas yra per mažas, bet lėšų įsigyti naujiems mokykla neturi. Ši problema egzistuoja ilgus metus. Dabar gaminami suolai, kurių dydį galima reguliuoti, bet jie brangūs. Buvo siūlyta tėvams patiems nupirkti vaikui suolą, kad vaikas tame suole sėdėtų, bet pritarimo nesulaukė, nes juk suolas lieka mokyklai, tai ji turėtų jį ir nupirkti.

Manau, kad suolus gaminti galima būtų ir Lietuvoje, gal tada jie atpigtų. O mokyklos kartais pinigus iššvaisto visai nereikalingiems dalykams. Teko matyti dieną naktį degančias galingas lempas, be perstojo bėgantį vandenį. Neūkiškumo daug, niekas netaupoma, tik nuolat  verkiama, kad pinigų nėra.

Mokyklose neūkiškumas klesti nuo tarybinių laikų. Galvojama paprastai: tai ne mano, o valstybės, ne aš mokėsiu, o valstybė. Bet remonto mokykloms verkiant reikia. Blogai, kad dėl tų pačių vaiko teisių mokinys nieko negali daryti, nieko mokyklai padėti, nes tai laikoma jo išnaudojimu. Pavyzdžiui, net teigiama, kad ir tėvai išnaudoja savo vaiką versdami vasarą dirbti sode, bet tada kas vaisius valgo?.. Kodėl tėvai turi dirbti, o vaikas – tik valgyti? Pavyzdžiui, Japonijoje vaikai savo mokyklas patys valo, ten valytojų nėra. O kas darosi pas mus? Vaikas numetė popierėlį, liepi pakelti, jis atšauna – valytoja algą gauna! Taip neturėtų būti. Kai aš mokiausi, mes patys ir langus valydavome, ir sienas trintuku trindavome. Vyresni mokiniai yra fiziškai stipresni už daugumą valytojų. Be to, valytoja turėtų purvą valyti, o ne vaikų primėtytas šiukšles rankioti. Jei vaikai patys tvarkytų, turėtų savo klases, o ne tik bėgiotų po kabinetus, tai mokyklos labiau turtą tausotų. Dabar nėra jokio šeimyniškumo ir jokios tvarkos.

Daug vaikų mokyklose rūko. Rūkyti jie eina į greta mokyklų esančių namų laiptines. Gyventojai skambina, skundžiasi, bet nei mokyklos valdžiai, nei pedagogams tai neįdomu.

Rūkymas – legali narkomanijos rūšis. Paaugliai dabar masiškai rūko, nes nenori išsiskirti iš kitų. Deja, rūko ypač daug mergaičių. Jei berniukai jau pradeda galvoti, kaip mesti rūkyti, tai mergaitės rūko ištisomis klasėmis. Blogai, kad vaikams cigaretės lengvai prieinamos. Meškos paslaugą daro reklama ir rūkymo propagavimas per televiziją ir žiniasklaidą. Paskutiniai moksliniai tyrimai apie rūkymą teigia, kad cigaretės kraujagysles sugadina negrąžinamai, todėl Europoje visi masiškai meta rūkyti. Cigarečių gamintojai persiorientuoja į labiau atsilikusias šalis, nes jiems reikia naujų rinkų gamybai išlaikyti. Todėl reklama labai agresyvi Azijos šalyse.

Pavyzdžiui, Tadžikijoje, kur moterys anksčiau visiškai nerūkė, vien dėl reklamos (teigiančios, kad moteris su cigarete yra seksuali, patraukli, vyrų geidžiama) įtakos dabar rūko net 40 proc. moterų. Tą patį padarė ir alaus reklama. Ji įteigia, kad stiprus vyras turi gerti alų. Tokia reklama labai žalinga, nes veikia paauglių psichiką ir žaloja organizmą. Prieš ją visi medikų aiškinimai apie rūkymo žalą nublanksta. Be to, medikai tik gali aiškinti apie rūkymo žalą, bet aiškintis, kas rūko, negali. Tai – socialinio pedagogo funkcija. Jis turi sekti, ar mokiniai rūko, ir informuoti tėvus. Jei tėvai sutinka, jis gali vaiką nuvežti į Priklausomybių ligų centrą. Dabar įsikūrė pagalbos kabinetai paaugliams, kurie nori mesti rūkyti. Dalis vaikų pradeda rūkyti antroje klasėje ir jiems išsivysto fizinė priklausomybė, o kadangi vaiko valia dar nėra pakankamai susiformavusi, tai jis savarankiškai mesti rūkyti negali, jam reikia medikų pagalbos. Tėvai to nesuvokia, sako, kad vaikui diržo reikia. Deja, diržu problemos neišspręsi.

Mokyklose daugėja sergančių vaikų, anksčiau būdavo išsekusių, neprivalgiusių.

Sergančių vaikų daugėja. O nemokamas maitinimas vėl tapo problema. Anksčiau nemokamu maitinimu rūpinosi socialinis pedagogas, jis pasirūpindavo, kad mažiau pasiturinčių tėvų vaikai gautų nemokamą maitinimą. Dabar nemokamas maitinimas yra skiriamas tik tada, jei tėvai to prašo. Tačiau yra daugybė vaikų, kuriems nemokamas maitinimas yra reikalingas, bet tėvai nenueina į savivaldybę ir nesutvarko dokumentų. Socialinis pedagogas gali parūpinti maitinimą, bet turi būti sudaryta komisija, parašytas aktas. Tai jam neprivalu, todėl viskas priklauso nuo socialinio pedagogo sąžinės ir noro. Be to, dokumentų reikia daug, kas norės savanoriškai tokį krūvį ant savo pečių užsiversti?.. Valdžia džiaugiasi: nemokamo maitinimo mokyklose sumažėjo, materialinis lygis pakilo. Nieko panašaus. Dėl tokios tvarkos daug vaikų sėdi pamokose pusiau alkani, bet niekam tas nerūpi. Dėl to labai padaugėjo ir sergančių mažakraujyste.

Anksčiau mokyklose buvo net nemokami stomatologiniai kabinetai, dabar jų nėra, todėl jei tėvai alkoholikai, tai savo vaiko į polikliniką tikrai nenuves, ypač jei reikės mokėti. Anksčiau buvo vykdoma profilaktika, ateidavo gydytoja patikrindavo ir sutaisydavo vaikų dantis.

Džiaugiuosi, kad pagaliau praeina „plikų bambų“ mada, nes mergaitės turėjo labai rimtų problemų – inkstų ir šlapimo pūslės susirgimų. Kai mokykloje skaičiau paskaitą, tai mergaitės man pasakė: „Tokia mada, o ką mums vilktis? Jūs raskite nors vieną ilgą striukę parduotuvėje...“ Taigi, drabužių gamintojai irgi turėtų labiau rūpintis vaikų sveikata. O kalbant apie madą, tai paauglių mada kitokia nei suaugusiųjų – jie vadovaujasi bandos instinktu – nori visur būti vienodi (suaugęs – nori išsiskirti). Aš per paskaitą mergaitėms patariau būti originalioms ir užsirišti ant liemens, pavyzdžiui, skarą. Daug problemų kelia ir auskarai, veriami į nosį, bambą ir t. t. Blogiausia, kad mergaitės veria auskarus viena kitai ir dėl to kyla įvairių komplikacijų.

Jūs pati auginate septynis vaikus. Ar jūsų vaikai jums niekada nepriekaištauja, ar įradinėja vaikų teises? Kiti tėvai dėl to turi daug problemų.

Auginu dvi dukrytės ir penkis sūnus. Vyriausiajai – 24 metai, ji studijuoja anglų filologiją ir dirba vertėja, pati save išlaiko, o jauniausias šiemet eis į pirmą klasę. Daugiavaikėje šeimoje vaikai tikrai neturi daug materialinių dalykų. Tačiau niekada nesu girdėjusi iš savo vaikų jokio priekaišto, jokios užuominos, kad per mažai gavo. Manau, kad visų šių negerovių pradžia – tarpusavio bendravimo stoka. Tėvai yra labai užimti, o vaikas lieka vienišas. Jis nori bendravimo, bet tėvai neturi laiko. Tėvai jaučiasi kalti ir todėl tą bendravimo trūkumą bando kompensuoti materialiais dalykais. O tada pasikeičia santykis tarp tėvų ir vaikų, vaikas į tėvus pradeda žiūrėti kaip į melžiamą karvę. Deja, materialiniai dalykai laimės nesuteikia, vaikai tik tampa vartotojais. Vartotojiški santykiai įsigali ir mokykloje – vaikas vertinamas ne pagal sugebėjimus ir polinkį bendrauti, bet pagal daiktus, kuriuos turi. Todėl tėvai visomis išgalėmis stengiasi įtaisyti tuos daiktus, nors jiems tai kainuoja labai daug. Pavyzdžiui, mama viena augina vaiką ir tam, kad išpildytų jo norus, ima dirbti viršvalandžius. O kadangi daug dirba, namo grįžta tik pernakvoti, su vaiku pabendrauti neturi kada. Vėl prasideda užburtas ratas. Be to, kai vaikas įsigyja brangų telefoną, jis tampa nesaugus, nes yra tokių, kurie tokio neturi – tada prasideda reketas, muštynės, smurtas. Tuo labiau kad pamokų metu vaikai neklauso, ką sako mokytoja, o maigo telefoną – siunčia žinutes, žaidžia žaidimus ir trukdo pamoką. Manau, reikėtų uždrausti mokyklose nešiotis mobiliuosius telefonus, nes jie trukdo ne tik mokslui, bet ir kenkia vaikų sveikatai. Paskutiniai mokslininkų tyrimai rodo, kad telefonas yra pavojingas žmogaus sveikatai, ypač vaiko. Dėl dažno jo naudojimo daugėja vėžio atvejų. Telefonai skleidžia kenksmingas elektromagnetines bangas. Vaiko smegenyse labai daug vandens, todėl jis yra daug imlesnis ir jautresnis toms bangoms. Daugelyje pažangesnių šalių vaikams uždrausta naudotis mobiliaisiais telefonais. Tačiau mobiliųjų telefonų firmos, kadangi vaikai yra labai geri vartotojai (jiems vis reikia naujų modelių), stengiasi šiuos tyrimus nuslėpti nuo visuomenės ir teigia, kad tie tyrimai nėra mediciniškai pagrįsti, nes nebuvo atlikta bandymų su vaikais. Bet juk su vaikais atlikinėti tokius tyrimus yra be galo sudėtinga, reikia labai daug leidimų, eksperimentuoti trukdo ir vaiko teisės. Mano vaikai tikrai neturi tokių telefonų. Aišku, jie jaučia nuoskaudą, nes kiekvienas paauglys nori bendrauti ne tik su tėvais. Bet aš jiems pasakiau: jei rasi draugą, kuriam tu būsi svarbus be telefono, tada žinok, kad turi tikrą draugą. O šeimoje svarbiausia, kad vaikas būtų pavalgęs ir gautų dėmesio tiek, kiek jam reikia. Didelėje šeimoje vaikai gauna tai, ko dabar didžioji dalis visuomenės ir stokoja – bendravimo, meilės, dėmesio. Pavyzdžiui, jei tėvai yra darbe ir negali vaikui suteikti dėmesio tiek, kiek jam jo reikia, tai jis jo gauna iš brolio ar sesers. Materialūs dalykai svarbūs tik paauglystėje, bet paauglystė trunka trumpai, reikia tą laikotarpį visiems kantriai išlaukti. Kai vaikas užauga, jis pradeda mąstyti ir supranta, kad ne materialūs dalykai, o dvasinis bendravimas yra didžiausias turtas.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Genovaitė BALIUKONYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija