Pamatyti, išgirsti, palyginti, dalintis įspūdžais

Prie Šv. Jurgio bažnyčios

Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvėje

Tikėjimas – kaip šaltinio vanduo

Vieną gražų pavasario rytą Kėdainių mokyklos-darželio „Obelėlė“ antrokai su savo mokytoja Asta Jasiūniene, socialine pedagoge Lina Mindauliūte ir šių eilučių autore išsiruošė į išvyką po miestą, kad geriau susipažintų su Kėdainių miesto bažnyčiomis.

Pirmiausia apsilankyta Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvėje, kurioje buvo švenčiama Šventųjų Velykų savaitė. Cerkvės duris atvėrė klebono tėvo Nikolajaus Murašovo dukra Ksenija Murašova. Ji nuoširdžiai papasakojo šios cerkvės istoriją, apžvelgė tradiciją, parodė išlikusią ant vidinės cerkvės sienos seniausią autentišką tapytą freską, paaiškino cerkvės vidaus spalvinės gamos prasmę. Ksenija atskleidė savo tėvo pasišventimo bei įdomią tėvų meilės istoriją. Antrokai galėjo apžiūrėti cerkvės vidų, palyginti, kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo katalikų bažnyčios. Jie klausinėjo, o Ksenija mielai jiems atsakinėjo, net leido į rankas paimti, palaikyti ir pavartyti Šventąjį Raštą. Vaikų rankos vos išlaikė sunkiais viršeliais, įdomiai apipavidalintą šventąją knygą. Smalsučiai, matydami degančias žvakeles, ir patys panoro jas uždegti. Tada Ksenija išdalino visiems po žvakelę ir jie galėjo jas uždegti. Sustoję bendrai nuotraukai ir padėkoję Ksenijai, vėl drauge keliavo toliau.

Atėję prie Evangelikų liuteronų bažnyčios, ją apžiūrėjome iš išorės. Čia pat sustoję rateliu pievelėje kalbėjomės apie evangelikų liuteronų tikėjimą, prisiminėme trumpą šios bažnyčios istoriją. Įvardijome evangelikų liuteronų ir katalikų tikėjimo panašumus ir skirtumus. Vaikus labai traukė šalia šokantis fontanėlių vanduo, kuris tarsi kvietė juos žaisti ir išdykauti. Besidžiaugdami su kalbinančiais fontanėlių purslais dalijomės patirtais įspūdžiais. Skaidrus vanduo simbolizavo trykštantį tikėjimo šaltinį iš žmogaus vidaus. Šiuo atveju – iš vaikų širdelių.

Evangelikų reformatų bažnyčią irgi apžiūrėjome iš išorės. Prisiminėme daugeliui jau girdėtas Radvilų giminės sąsajas su Kėdainių miestu ir šia bažnyčia. Antrokų seneliai mena laikus, kada ši bažnyčia buvo paversta sporto sale bei drabužių parduotuve.

Mokinius sudomino Šv. Juozapo bažnyčios istorija. Jie negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors čia galėjo būti detalių ar kitokių daiktų sandėlis. Šioje bažnyčioje vaikai susitelkė trumpai apmąstymo akimirkai, kiti – maldai. Kalbėjome apie tai, kad kiekviena bažnyčia yra ne tik medinė ar mūrinė, bet turi ir savo titulinį vardą bei titulinius atlaidus.

Paskui kilome laiptais į vieną seniausių Lietuvoje Šv. Jurgio bažnyčią. Mokytoja Asta pastebėjo, kad ši bažnyčia jai primena pilį. Iš tiesų manoma, kad Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta ant senos lietuvių pilies pamatų, anksčiau vadinta Mažąja katedra. Bažnyčią juosia Varlupio upelis, kurio pakrantėmis ne kartą ėjo jau tradicine tapusi šios bažnyčios klebono kun. Artūro Stanevičiaus vadaujama Devintinių procesija. Čia vyksta ir Šv. Jurgio tituliniai atlaidai.

Paskui parapijos namuose susibūrėme poilsio valandėlei ir agapei. Skanavome mokytojos Astos kepto pyrago. Antrokams išdalinti lankstinukai su aplankytų Kėdainių miesto bažnyčių atvaizdais.

Mokiniai ėjo lankydami bažnyčias ir grįžo į mokyklą pėsčiomis, bet nuovargio kaip nebūta – visus lydėjo įdomūs įspūdžiai ir gera nuotaika. Lina Mindauliūtė fotografavo įdomesnes išvykos akimirkas. Šią išvyką įvardinčiau kaip nedidelę piligriminę kelionę, kurios metu pamatėme, išgirdome, palyginome ir galime dalintis įspūdžiais.

Genė SEREIKIENĖ

Linos Mindauliūtės nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“