„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2015 m. liepos 10 d., Nr.7 (188)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Drąsiai plaukti prieš srovę

Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Turino jaunimu

Mindaugas Buika

Į Turine vykusį susitikimą
su Šventuoju Tėvu buvo
atgabentas Pasaulinių
jaunimo dienų kryžius

Saleziečių ugdomas jaunimas mobilioje
kelionėje popiežiaus Pranciškaus garbei

Turino katedroje Šventasis
Tėvas meldėsi prie katalikų
jaunimo veikėjo palaimintojo
Petro Jurgio Frasačio kapo

Turino centrinėje Vittorio buvo
susirinkę tūkstančiai jaunų žmonių,
kurie entuziastingai sutiko Popiežių

Prasmingai gyventi – ne vegetuoti

Popiežiui Pranciškui lankantis didžiausiame Šiaurės Italijos Pjemonto provincijos mieste Turine, kuris yra žinomas kaip šv. Jono Bosko įkurtos saleziečių vienuolijos, išgarsėjusios jaunimo auklėjimu, židinys, didelio dėmesio susilaukė jo išsakytos paskatos jauniems tos diecezijos žmonėms. Birželio 21 dienos, sekmadienio, pavakare Vittorio aikštėje vykusiame susitikime popiežius Pranciškus, atidėjęs į šalį parengtos kalbos tekstą, laisvai improvizuodamas atsakinėjo į klausimus, kuriuos jam uždavė trys susirinkusiųjų atstovai: 19-metė Kiara, 27 metų Sara ir 26 metų Luidžis, kalbėdami apie socialines ir moralines studijuojančio ir darbo nerandančio jaunimo problemas. Šventasis Tėvas, remdamasis netgi tragiškais pastarųjų šimtmečių istoriniais įvykiais, prasmingai aiškino meilės, taikos ir draugystės vertybes, pasitikėjimo praradimo pavojus, veidmainišką pelno ir naudos siekimo blogį, būtinumą ryžtingai „plaukti prieš srovę“ dabartinėje hedonizmą ir vartotojiškumą skatinančios kultūros aplinkoje.

Priminęs žymaus XX amžiaus pradžios italų katalikiškojo jaunimo veikėjo palaimintojo Petro Jurgio Frasačio (Piergiorgio Frassati), kurio kapą Turino katedroje jis aplankė to sekmadienio rytą, mokymą, kad reikia „prasmingai gyventi, o ne vegetuoti“, popiežius Pranciškus pripažino, kad jam liūdna matyti daug pavargusių, būties prasmę praradusių jaunų žmonių, kurie vos perkopę 20-metį jau atrodo kaip pensininkai. Troškimą gyventi, per anksti nepasenti, augti asmeninėje brandoje tarnaujant kitiems, anot Šventojo Tėvo, pirmiausia skatina meilė, apie kurią jis ypač daug kalbėjo susitikime Turine. Pabrėžtinai nurodęs, kad meilė yra daugiau nei žodžiai, daugiau nei rodoma nuobodžiose „muilo operose“ (televizijos serialuose), jis aiškino dosnaus davimo, ištikimybės, kantrybės ir atleidimo raiškos svarbą. Popiežius Pranciškus priminė Šventojo Tėvo mokymą, kad ir pats Dievas gailestingosios meilės sklaidoje elgėsi labai konkrečiai: sudarė sandorą su išrinktąja tauta, savo žmonėmis, kad juos išgelbėtų. Toje istorijoje Dievas parodė didelį kantrumą, Jis daug kartų atleido ir tai vis tęsia. Tai yra tikrieji meilės darbai, kurių pavyzdžiu reikia sekti.

Skaistybės vertybė meilėje

Kitas ištikimos meilės bruožas – bendravimas – reiškia mokėjimą išklausyti, kalbėtis, patarti, nuoširdžiai prisipažinti suklydus. Taigi meilė yra realus vyksmas, konkretūs veiksmai ir nuostatos, bendravimas, pagarba kitam žmogui, o ne jo savanaudiškas išnaudojimas. Nors nenori moralizuoti ir likti nepopuliarus, tačiau kartais kaip apaštalo šv. Petro įpėdiniui tenka ištarti tiesos žodį, todėl Šventasis Tėvas ypač akcentavo skaistumo vertybę meilėje. Iš tikrųjų ši krikščioniška vertybė, kuri pabrėžia susilaikymą nuo seksualinių santykių iki santuokos bei tvirtą santuokinę ištikimybę, dabar, sekuliarizmo sąlygomis, nėra branginama ir netgi ideologiškai ją bandoma paneigti. Tačiau popiežius Pranciškus, pabrėžęs, kad tikroji meilė skatina asmeninį pasiaukojimą ir šventumą, kalbėjo: „Meilė yra skaisti, tyra, ir jūs, jauni žmonės, netgi šiame hedonizmo persunktame, tik malonumus propaguojančiame pasaulyje turite stengtis būti skaistūs“. Tai nėra lengva vyraujant hedonistinei meilės koncepcijai, tačiau skaistumas yra gražaus gyvenimo, gero bendravimo pagrindas.

Aiškindamas meilės, kaip aukos, supratimą, Šventasis Tėvas kaip pavyzdį nurodė ištikimą tėvų rūpinimąsi savo vaikais. „Kiek daug tėčių ir mamų kiekvieną rytą atvyksta į darbą įstaigoje pavargę po bemiegės nakties, kadangi jie slaugė savo sergantį kūdikį – štai kur yra tikroji meilė ir pasiaukojimas“, – sakė Popiežius. Aiškindamas, kad meilė nėra patogus gyvenimas, bet pirmiausia tarnystė kitiems iki didžiausios aukos, jis priminė, kad Jėzus per Paskutiniąją vakarienę plaudamas kojas apaštalams kaip tik norėjo patvirtinti, kad esame pašaukti tarnauti vieni kitiems. „Jeigu aš sakau, kad myliu, bet netarnauju, nepadedu, nedarau nieko dėl kito žmogaus gerovės, nerodau pasiaukojimo, tai nėra meilė“, – kalbėjo Šventasis Tėvas jauniems žmonėms. Nurodęs pakeliui į Krokuvą minėtam susitikimui atgabentą Pasaulinių jaunimo dienų kryžių, jis sakė, kad tai yra tikrasis meilės ženklas. Dievo meilės darbų istorijoje viršūnė yra Jo Sūnaus mirtis ant kryžiaus, didžiausias patarnavimas visiems iki gyvybės paaukojimo.

Realus iššūkis pasitikėjimui

Atsakydamas į antrąjį klausimą dėl jaunimui neretai šiandien iškylančio nevilties jausmo, nepasitikėjimo socialiniu gyvenimu, popiežius Pranciškus, pasiremdamas dabartinės konfliktinės situacijos pavyzdžiais ir tragiškais nesenos istorijos įvykiais, pabrėžė, kad to priežastis yra Dievo valios nepaisymas. Vykstančius ginkluotus konfliktus Rytų Europoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir kitur Šventasis Tėvas vėl įvardijo kaip dalinį Trečiąjį pasaulinį karą ir kalbėjo: „Ar aš galiu pasitikėti tokiu pasauliu? Ar galiu pasitikėti tokiais pasaulio lyderiais? Ar galiu balsuoti už kandidatą, būdamas tikras, kad jis arba ji nenuves mano šalies į karą?“ Jis nurodė tuos verslo žmones, kurie, nors save vadina krikščionimis, bet aktyviai plėtoja ginklų gamybą ir prekybą. Tai gali skatinti kariniai konfliktai, ir kai kurių žmonių suinteresuotumas jais. Kai kas iš jų sako, kad nenori karo, o tik siekia pelno iš savo investicijų militarizmui, „bet tai tas pats, kas sakyti viena, o daryti kita, ir tai yra veidmainystė, kuri gali vesti į dideles tragedijas“, – popiežius Pranciškus.

Jis priminė armėnų tautos genocidą XX amžiaus pradžioje, Holokaustą, kai nacių lageriuose buvo žudomi žydai ir kitos mažumos, stalinistinius Gulago lagerius, kuriuose kentėjo daug krikščionių.

Dar kartą pabrėžęs, kad yra veidmainiška kalbėti apie taiką ir tuo pat metu gaminti bei pardavinėti ginklus, ypač kovojančioms pusėms (ši pastaba, kaip ir daugelis kitų, susilaukė pritariančių plojimų Turino aikštėje), Šventasis Tėvas aiškino ir apie dabar susiformavusią ir neviltį skatinančią vadinamąją „išmetimo kultūrą“. Dabar išmetami ir sunaikinami įvairiais pretekstais tie silpnieji, kurie neduoda ekonominės naudos. Atliekant cheminį ar chirurginį abortą žudomi kūdikiai dar prieš jų gimimą, o nenaudingi seneliai, kuriuos reikia gydyti ir mokėti pensiją, paliekami mirčiai panaudojant tiesioginę ar užslėptą eutanaziją – apleidimą ir vienišumą. „Dėl prieštaravimo Dievo valiai žmogus nebėra globalizuotas ekonomikos centras, – apgailestaudamas tvirtino popiežius Pranciškus. – Dabar dėmesio centre yra geras pinigas ir viskas daroma dėl pinigų“. Tokioje gėdingoje ir moraliai žlugdančioje situacijoje daugybė jaunų žmonių neturi galimybių ar tiesiog nenori dėl perspektyvų stokos nei mokytis, nei dirbti, daugelis jų, siekdami greitesnio pelno, įsijungia į organizuoto nusikalstamumo struktūras, įgyja polinkį į narkotikus ir alkoholį ir užbaigia gyvenimą savižudybėmis. Tai patvirtina statistika. O kai kuriose šalyse jauni žmonės tiesiog išeina kovoti teroristinių grupių gretose, kad bent kažką darytų vardan protesto dėl kokių nors idėjų. „Aš suprantu šį iššūkį, – sakė Šventasis Tėvas. – Ir kaip tik todėl Jėzus mokė mus nepatikėti savo saugumo turtingiesiems, šio pasaulio galingiesiems“.

Širdies atvirumas ir kūrybingumas

Pagaliau aptardamas gyvenimo įprasminimo krikščioniškoje savanorystėje klausimą, ypač tarnaujant silpniausiems ir vargingiausiems, popiežius Pranciškus patvirtino, kad šie tarnystės darbai niekada nenuvilia ir tik skatina tobulėjimą, todėl reikia globoti gatvės vaikus, migrantus, pagelbėti neturtingiesiems, drąsiai žengti į kultūros ir egzistencijos periferijas. „Kartais gali atrodyti, jog tai – nereikšmingi darbai, bet jie suburia mus draugėn su mūsų krikščioniškais idealais ir tai yra geriausias priešnuodis nuo nepasitikėjimo gyvenimu, nuo beprasmės kultūros, kuri gali pasiūlyti tik malonumus“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis vėl ragino būti kūrybingus, drąsiai „plaukti prieš srovę“, nepasiduodant „muilo burbulų“ vertybėms bei nenusišalinti nuo viešojo gyvenimo problemų. Kad galima daug nuveikti net sunkiausiomis sąlygomis, rodo XIX amžiaus pradžios įvykiai Pjemonto provincijoje, iš kurios kilę ir popiežiaus Pranciškaus protėviai.

Turine ir apylinkėse, vykstant sparčiai industrializacijai ir urbanizacijai, daugybė iš kaimų atvykusių šeimų buvo atplėštos nuo savo tikėjimo šaknų ir tradicijų. To meto miestuose buvo išsiplėtojusios masonų ložės, kurios skatino radikalų sekuliarizmą. Dėl to stiprėjo antiklerikalizmas, gausėjo netgi šėtono išpažinėjų, o beglobiai gatvės vaikai užpildė kalinimo įstaigas. Ir kaip tik tokiomis sąlygomis, kurias popiežius Pranciškus įvardijo kaip sunkiausią laikotarpį Italijos istorijoje, iškilo šventasis kunigas Jonas Boskas ir kiti didieji šventieji, kurie sustabdė į neviltį vedantį visuomeninio gyvenimo procesą (kai Bažnyčia atrodė visiškai bejėgė) ir pradėjo įspūdingą atsinaujinimą. Ir dabar reikia aiškiai matyti, kad tie kaip deimantai pristatomi ir brangiai bandomi parduoti gyvenimo blizgučiai tėra beverčiai stikliukai, o ryžtingai plaukiant prieš srovę reikia siekti dvasinio atgimimo. „Jeigu liksite abejingi ir nieko nedarysite padėties pagerinimui, sužlugdysite patys save“, – su visu rimtumu aiškino Šventasis Tėvas ir tvirtino, kad „minėto laikotarpio šventieji mus moko, kad visas, net ir Bažnyčios, atsinaujinimas eina per asmeninį atsivertimą, per širdies atvirumą, kuris įgalina pažinti ir priimti didžiausios Dievo meilės stebuklus“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija