Preities pelėsiai

Rašytojas Jonas Mikelinskas prieš keletą metų kalbėjo, jog daugelis jau yra pastebėję keistą tiek paskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime reiškinį, kurį galima trumpai drūtai apibūdinti taip: kas gražiai prasideda, tas negražiai pasibaigia. Beje, tai dažniausiai atsitinka nepaisant gana paplitusio Lietuvoje posakio: "Gera pradžia - pusė darbo". Deja, taip buvo (ir, ko gero, negalėjo būti kitaip) su garsiuoju mūsų Atgimimu ir su legendiniu Sąjūdžiu. Tereikia tik prisiminti, kaip įspūdingai, gražiai ir talentingai viskas prasidėjo, kad vėl išvystum tuos šimtatūkstantinius įvairiausio amžiaus ir įsitikinimų žmonių sambūrius, kuriuos tiesiog įelektrindavo akiplėšiškai laisvai plazdančios trispalvės ir ugningi oratorių žodžiai; tą ilgą Baltijos kelią (kuriame nestovėjo dabartinis Premjeras), kai begalinė eilė vyrų, moterų ir vaikų buvo susiėmę rankomis ir pasiryžę atiduoti viską, kad jų Tėvynė daugiau nebevergautų; tą didvyrišką savojo parlamento gynimą, kai patriotai, suplaukę iš visų Lietuvos kampelių, buvo pasirengę plikais delnais išsaugoti ir sušildyti tuos gležnus daigus, sudygusius nuožmiame komunistiniame speige, tas giesmes ir maldas, kurios, atrodo, galėjo sugraudinti ar išsprogdinti net akmeninę širdį; tuos graudžius ir išmintingus vaikų piešinėlius, suplaukusius iš visų mokyklų, vaikų darželių, liudijančius, kad viskas privalo tarnauti tam vieninteliam tikslui; tą kraupią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kada ištikimiausi ir drąsiausi tautos sūnūs ir dukros įrodė, kiek daug jie gali atiduoti, idant sąžinės, tiesos žodis ir balsas niekada nebebūtų slopinamas, idant Lietuva vėl būtų nepriklausoma ir savarankiška valstybė. Tereikia visa tai prisiminti, kad vėl viską regėtum ir iš naujo išgyventum, o visą esybę užlietų begalinis dėkingumas, pasididžiavimas tais, kurie pagaliau suprato ir įsisąmonino, kad gyventi taip, kaip buvo gyventa, jau nebegalima, kurie drąsiai ir ryžtingai nuėjo Lietuvos keliu.
Žinoma, daugeliui buvo džiugu girdėti, kad į Lietuvos atgimimo Sąjūdį įsitraukė ir ne vienas komunistų partijos narys. Tokie suprato, jog gyventi taip, kaip iki šiol, nebeįmanoma, surado savyje jėgų pasipriešinti geležinei partijos drausmei, kuri ilgus dešimtmečius kaustė ir terorizavo tą sąmokslininkų gaują, pasiruošusią ne tik suvienyti viso pasaulio "proletarus" šturmuoti kapitalizmo tvirtovę, bet ir pertvarkyti gamtą, o svarbiausia - pakeisti žmogaus prigimtį taip, kad ji, toji žmogiškoji prigimtis, nebetrukdytų sukurti žemėje komunistinio rojaus.
Deja, vos tik atkūrus nepriklausomybę, tuoj pat pasirodė įvairaus plauko jos griovėjai. Ir kuo toliau, tuo labiau jie įsismagina ir, naudodamiesi daugelio piliečių vištakumu, jau atvirai skelbia nostalgiją sovietiniams laikams. Tai daro ne tik Seimo nariai J.Veselka, B.Bradauskas, M.Pronckus, S. Dmitrijevas, V.Orechovas, V.Einoris, V.Velikonis ir kiti. Kad Lietuvos Seime knibždėte knibžda neobolševikų, rodo balsavimas už J.Veselkos pasiūlytą rezoliuciją, kurioje buvo girta demokratija Baltarusijoje ir demokratiškiausi pasaulyje rinkimai(!). J.Veselka su bičiuliais M.Pronckumi, V.Orechovu ir S.Dmitrijevu už A.Lukašenkos pinigus lankėsi Minske ir koneveikė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją, Europos Sąjungą ir NATO. Už J.Veselkos rezoliuciją balsavo net 30 Seimo narių, nors iš visko matyti, kad pritariančių šiam atviram Maskvos lobistui yra kur kas daugiau. Tik jie dar nedrįsta tokių minčių atvirai reikšti. Jų pilna ne tik vadinamųjų socialdemokratų, bet ir A.Paulausko frakcijose. Darosi išties baugu, kad neokomunistų partijos vadovai G.Kirkilas, Č.Juršėnas ir A.Brazauskas nepasmerkė, pavyzdžiui, šiurkštaus ir akiplėšiško savo partiečio V.Velikonio išpuolio Panevėžyje, kur jis dalyvavo vadinamųjų karo veteranų sueigoje. Joje dalyvavo ir buvę stribai bei jų palikuonys - KGB bildukai ir agentai bei panaši publika. Buvęs kolūkio pirmininkas, Sąjūdžio dėka prasimušęs į politikus, nepriklausomos Lietuvos Seimo narys kartu su "veteranais" koneveikė Amerikos "imperialistus", Europos Sąjungą, pačią Lietuvos nepriklausomybę, partizanus vadino banditais. Partijos vadai tepasakė tik tai, jog V.Velikonis išreiškė savo nuomonę, o partija taip nemananti. Tačiau koks naivuolis gali tuo patikėti, jeigu pats partijos vadovas ir Premjeras netgi užsienio investuotojams aiškino, kaip gerai ir laimingai gyveno Lietuva komunistinės okupacijos metais. Tokie praeities pelėsiais dvelkiantys "tautos gelbėtojai" paprastai net žodeliu neužsimena, kad jų giriama jau neegzistuojanti Sovietų Sąjunga buvo ne gero gyvenimo, o košmaro valstybė. Kas bent kiek domėjosi Sovietų Sąjungos susikūrimo istorija, žinojo, jog ši valstybė negali turėti ateities, nes jos pagrindas - melas. Melas, susidedantis iš trijų pažadėtų, bet netesėtų dalių: taikos, duonos, žemės. Išeitis buvo rasta kolūkiuose ir vergiškoje ekonomikoje. Ir to dar neužteko. Buvo užsimota "išlaisvinti", tiksliau tariant, paversti visą pasaulį. Tam buvo orientuota visa Maskvos užsienio politika. Vergvaldiška ekonomika buvo pajungta iš esmės savižudiškai karo politikai. Žlugimas tapo neišvengiamas nuo tos dienos, kai, panūdęs patobulinti "mokslinį socializmą", M.Gorbačiovas leido viešumą. Tai viešumas atvėrė duris teisybei, kuri ir sugriovė visa, kas buvo pastatyta melu.
Deja, žmonių protams buvo padaryta tokia didžiulė žala, kad ir šiandien tie buvę okupacinio režimo ramsčiai gali toliau pūsti tą pačią melo bei neapykantos dūdą ir tos velnio muzikėlės klausomasi.
Pagaliau raudonąjį pavojų pajuto ir Prezidentas, paprašęs valdančiosios daugumos partijų vadovus paaiškinti, ką reiškia A.Lukašenkos režimą giriančios kalbos, kurias rėžia tų partijų nariai. Žinoma, jeigu taip kalba koks nors pasamdytas rėksnys, yra viena, o kai visa grupė įstatymų leidėjų - visai kas kita. Juk faktiškai valstybės valdžios atstovai griauna tą pačią valstybę. Tik ar ne per vėlai susigriebė Prezidentas? Komunistinės jėgos visomis išgalėmis eina į revanšą ir iki pergalės liko ne taip jau toli.
Tiesa, žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad dalis, ypač senųjų, komunistų nepatenkinti savo vadovu A.Brazausku, esą neprileidžiančiu jų prie privatizavimo, neskiriančio į aukštas pareigas. G.Kirkilas tai neigia, tvirtindamas, kad vadas kiekvieną pirmadienį dalyvauja neokomunistų frakcijos posėdžiuose, atidžiai įsiklauso į partiečių nuomones, kurios esą būna labai įvairios. Kokia ta nuomonių įvairovė, visiškai neaišku, nes, pasiklausius, ką kalba partijos lyderis ir atskiri partiečiai, jokios įvairovės nesimato. Nebent tai, jog vieni atvirai ragina grįžti į "išvystytą socializmą", o kiti taktiniais sumetimais apie tai nutyli. Aišku, kad, pavyzdžiui, "europietiškas" G.Kirkilas nenori būti lyginamas su M.Pronskumi, V.Einoriu ar V.Velikoniu, tačiau kodėl partijos vadovybė, kuriai priklauso ir G.Kirkilas, iškėlė tokius asmenis į Seimą?
Ir ne tik į Seimą. Prisiminkime tik du "iškiliuosius" diplomatus R.Kozyrovičių ir R.Ramošką, išgabenusius iš Lietuvos spalvotuosius metalus ir nuveikusius daugybę kitų panašių "darbų", apie kuriuos dar 1993 metais rašė žurnalas "Veidas". Jie buvo bemat tinkamai įvertinti. R.Kozyrovičius tapo ambasadoriumi Maskvoje, o R.Ramoška - Kijeve. Tiesa, pastarąjį LDDP valdžia buvo priversta atšaukti, nes jis Kijeve pridarė eibių, ir A.Brazauskas (tuomet - prezidentas) buvo priverstas atšaukti R.Ramošką, įtarus jį dokumentų klastojimu. Mat R.Ramoška išdavė neegzistuojančios Lietuvos prekybos atstovybės pažymėjimą asmeniui, nė iš tolo nesusijusiam su diplomatine tarnyba. Žinoma, "diplomatui" nė plaukas nuo galvos nenukrito - netrukus jis tapo Lietuvos pramoninės finansinės grupės direktoriumi ir vėl ėmėsi panašios veiklos: kūrė vadinamąją tarptautinę pramoninę finansinę grupę, kurios narės būtų Lietuva, Rusija, Baltarusija, o vėliau - Ukraina ir buvusios sovietinės Vidurinės Azijos respublikos. Dabar ūkio ministras P.Čėsna pasiūlė R.Ramošką paskirti komercijos atašė Lietuvos ambasadoje Rusijoje. Pagrindinė tokio paskyrimo priežastis, anot ministro, tai, kad jis asmeniškai pažįstąs "diplomatą" nuo 1991 metų, kai šis dirbo tuometinio materialinių išteklių ministro R.Kozyrovičiaus, dabar - URM sekretoriaus, pavaduotoju. Tad štai kokie žmonės skiriami į aukštas ir, žinoma, pelningas pareigas. Mat Seimo Pirmininkas tik nuo rudens žada pradėti vadinamąją Valdžios etikos mokymo programą. Anot A.Paulausko, šios programos tikslas - padidinti visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis. Tačiau ir pats A.Paulauskas, būdamas generaliniu prokuroru, puikiai žinojo apie R.Kozyrovičius ir R.Ramoškos darbelius. Ir nieko nedarė. Nedarys ir dabar, nes partijos "šventosios karvės" yra neliečiamos.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"