Atnaujintas 2001 m. spalio 3 d.
Nr.74
(983)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Specialiai "XXI amžiui" iš JAV

Laisvo krašto reakcija į terorą

Baisi staigmena, ašaros, maldos, pyktis, ryžtas, mobilizacija

Jei tokia tragedija būtų ištikusi kitus kraštus, jiems būtų lengviau. Kiti kraštai nėra taip ribojami vidaus principų ir idealų, dėl kurių Amerika ne kartą yra nukentėjusi. Tačiau be jų ji būtų paprasta valstybė, ne pasaulio demokratijos vadovė.
Staigmena. Amerikos gyventojai negalėjo patikėti tuo, ką matė ir girdėjo rugsėjo 11-osios rytą. Nesitikėjo, kad nežinomi priešai užpuls svarbius jų šalies centrus. Negalėjo patikėti, kad tai ne koks Holivudo sukurtas filmas apie priešų iš kitų planetų užpuolimą ar kokio pasaulio teroro genijaus planas sunaikinti stipriausią pasaulio kraštą. Tačiau tai buvo gerai organizuotas teroro genijaus darbas, o gal netgi baisus kokio nenormalaus krašto darbas.
Ašaros. Tik įvykus tragedijai, pravirko visa Amerika. Nelaimės valandą visi padėjo vieni kitiems kaip tik galėjo. Pasauliui Amerika parodė savo širdį, kurią anksčiau dažnai užgoždavo įprastas amerikoniškas materializmas. Gal ir neilgam, bet Amerika susivienijo - kietai kaip plienas (prezidento D.Bušo palyginimas).
Maldos. Amerika yra kraštas, kurio pamatai yra tikėjimas: tikėjimas į Dievą, tikėjimas savimi, tikėjimas savo krašto ateitimi. Jei kas prieš tai abejojo, po įvykių rugsėjo 11-ąją turėtų susipažinti su Amerika. Maldos žodžiai buvo daugumos įvairių įsitikinimų žmonių lūpose tuo pačiu metu, kai akys buvo pilnos ašarų.
Pyktis. Prabėgus kelioms dienoms, dar nenudžiūvus ašaroms nuo skruostų, tarp amerikiečių kilo pyktis: kodėl šis baisus teroras prieš mus? Ką mes padarėme bloga? Kaip galima pulti kraštą taip necivilizuotai? Įvairūs neatsakyti klausimai sukėlė pyktį. Gilų, retai kylantį pyktį tolerantiškame krašte, įpratusiame priešui paduoti ranką bei atsukti skruostą ir bandyti taikytis diplomatiniu keliu. Tačiau šį kartą yra kitaip!
Ryžtas. Pykčio žiežirbos sukėlė ryžtą. Tikėkime, jog tai nėra paprasta reakcija ar laikinas reiškinys, o ryžtas, kurį amerikiečiai yra parodę jau ne vieną kartą. Priešai to ryžto paprastai neapskaičiuoja (taip ir apsiskaičiuoja), nes nesupranta Amerikos charakterio - ramaus, bet kieto tautos būdo (tai sudėtingas terminas, mažai naudojamas apibūdinti amerikiečius. Jis yra teisingas.). Amerika yra imigrantų kraštas, susidedantis iš įvairių tautybių, rasių, tikėjimų žmonių. Tačiau retkarčiais, ypač pavojaus atvejais, amerikiečiai tampa viena tauta, vieningu kraštu, bendrai stojančiu į kovą, kad laimėtų karą.
Mobilizacija. Gilus pasiryžimas sukelia krašto mobilizaciją - ne tik karine prasme. Karinės, diplomatinės, politinės bei komercinės jėgos mobilizuojasi beveik nematomai, be dirigento. Žinoma, prezidentui D.Bušui tenka milžiniška atsakomybė kalbėti sužeisto krašto vardu ir reikalauti bausmės tiems, kurie išdrįso taip žiauriai pulti nekaltus civilius žmones.
Taip ir turi būti. Priešas privalo būti nubaustas. Tačiau kovoti šį kartą nebus taip lengva. Prieš tai priešas būdavo aiškus, žinomas. Šį kartą Amerikai teks surasti priešą ir bandyti sunaikinti jį. Bet sunaikinti priešą be normalių kariuomenių, valdžių ar sienų bus sunku, gal netgi visiškai neįmanoma. Amerikai tai bus didelis uždavinys. Tai užtruks daug laiko ir neaišku, ar pasiseks sunaikinti visus teroristus, kurių, be abejo, yra daug net pačioje Amerikoje, planingai įvažiavusių su tikslu organizuoti tolesnius teroro aktus bei chaosą. Visa tai reikalaus didelės kantrybės.
Amerikai yra sunkiau nei kitiems kraštams. Amerikos pamatas yra tikėjimas, laisvė - asmens nepriklausomybė nuo valdžios. Teroristų veiksmai kaip tik ir yra taikomi į šį Amerikos kamieną ("foundation" - pagal prezidentą D.Bušą).

Teisingumas, karas ir principai

Norint apsiginti nuo teroro, reiktų griežčiau tvarkytis viduje. O tai kaip tik pažeistų tuos laisvės pamatus, kurie yra tokie svarbūs Amerikos demokratijai.
Svetimtaučiams dažnai yra keista ir nesuprantama, kad Amerikoje policija ar saugumas turi laikytis griežtų disciplinos taisyklių ir nepažeisti kaltinamo žmogaus teisių. Prieš kelerius metus ta tema teko kalbėtis su Lietuvos generaliniu prokuroru. Prokuroro paklausiau, kodėl Lietuvoje taip greitai buvo areštuotas, nuteistas ir sušaudytas žmogus, įtariamas žurnalisto V.Lingio nužudymu. Jis atsakė labai paprastai - jam (prokurorui) tik reikia su tokiu tipu pusę valandos pavažiuoti mašina ir jis pats viską prisipažįsta. Tie žodžiai daug kur ir daug kam būtų priimtini, kaip gero prokuroro ryžtas ar veiklos metodika. Kai kurie netgi demokratiški kraštai, pavyzdžiui, Izraelis, oficialiai toleruoja kankinimą tardymuose. Tačiau Amerika to netoleruotų! O jei taip būtų, Amerika prarastų tai, kas skiria ją nuo visų kitų kraštų, nuo visų kitų civilizacijų! Tada teroristai galėtų teisėtai skelbti, kad jie laimėjo!
Prabėgus daugiau kaip savaitei nuo tų žiaurių įvykių, dar nežinia, prieš ką ir kaip Amerika kovos ir ką nubaus už šią didžiulę tragediją. Daugiausia kaltinimų yra skiriama didžiausiam teroristui Osamai bin Ladenui, nors tikslių įrodymų dėl šių teroro aktų dar nėra. Tačiau tas žmogus yra apkaltintas daugeliu barbariškų aktų prieš amerikiečius. Jis dažnai viešai pasisakydavo prieš Ameriką ir jos gyventojus. Bet kas dar yra kaltas? Kurios valstybės globoja teroristus, kurioms prezidentas D.Bušas skelbs karą?

Kaip ir kas padės Amerikai kovoje su terorizmu?

Pirmomis dienomis po tragedijos prezidento D.Bušo administracija klausė pasaulio valdžių: "Ar jūs su mumis, ar su teroristais?" Pasaulis beveik vienbalsiai prisidėjo prie Amerikos, net ir Rusija. Pirmą kartą per savo 50 metų istoriją NATO paskelbė, kad ji privalanti ginti Ameriką, su ja kartu kovoti prieš terorą. Taip turėtų būti, bet...
Bėgant laikui po įvykių, netgi Europos demokratinių šalių atstovai pradėjo abejoti dėl to žingsnio, pradėjo kelti sąlygas. Kiekvienas kraštas ėmė skaičiuoti, kiek jiems kainuos solidarumas su Amerika - ypač finansiškai.
Rusijos ir arabų bei Izraelio santykiai yra sudėtingi. Sovietų Sajungos laikais tie patys KGB agentai rėmė terorą prieš izraeliečius ir amerikiečius. Rusijos prezidentas, buvęs aukštas KGB pareigūnas, puikiai supranta arabų kraštų kovų ir šaltojo karo strategijų intrigas. KGB buvo terorizmo auklė. Jiems yra sunkiau dabar, nes daug rusų imigrantų gyvena Izraelyje, daug yra prekiaujančių su Rusija. Tuo pačiu Rusija turi gerus ryšius su Iranu, padedančiu statyti atominę jėgainę, kuri galės gaminti kurą atominiams ginklams. O sovietai yra išžudę daugybę žmonių Afganistane, kuriame iki šiol jie turi daug priešų. Todėl to krašto puolimas jiems yra priimtinas. V.Putinas pradeda kalbėti, kad buvusios sovietų respublikos negali prisidėti prie NATO veiksmų, nors dabar jau kalba taip, lyg nuo jo priklauso "leidimas" tiems kraštams prisidėti prie Amerikos veiklos.
Kai kurių Europos kraštų valdžių elgesys yra dar gėdingesnis (išskyrus Anglijos). Socialistų valdžios, pasakiusios pirmuosius užuojautos ir solidarumo žodžius, pradėjo abejoti. Europiečiai nemėgsta amerikiečių (nors oficialiai to nepripažįsta, pagrindinė to priežastis yra pavydas). Tai ilga pavydo ir arogancijos istorija. Nors Amerikos kariuomenė praėjusiame šimtmetyje du kartus išgelbėjo europiečius, tačiau pastarieji labai lengvai pamiršo tas Amerikos pastangas. Nepagalvoja, kad, be didžiulės Amerikos pagalbos Antrojo pasaulinio karo metais ir Maršalo plano po karo, šiandien maskviečiai kalbėtų vokiškai, o socialistai Vakarų Europoje būtų ne kairieji socialistai, kaip dabar, o nacių socialistai. Dabar europiečiai sako, kad amerikiečiai neturi istorinės atminties, bet juk jie patys yra akli savo praeities klaidoms.

Laikinas Amerikos kairiųjų sutrikimas

Amerikos kairieji ("liberalai"), nors ir braukia ašaras nuo skruostų ir reikalauja keršto, tačiau nepraleidžia nė vienos progos užpulti prezidentą D.Bušą. Jų akimis, D.Bušas nėra tikras prezidentas - jis nėra subrendęs. Jis kritikuojamas už tai, kad sudarė rimtą savo administracijos komanda (vadinasi, jis nežino, ką daryti, todėl prašo patarimų). Netgi kai kurie lietuviškos spaudos redaktoriai pamėgdžiojo tą kritiką prieš D.Bušą ir Amerikos saugumą... Bet dabar gerokai apsiramino, gal net sutriko (prezidentui D.Bušui šiuo metu pritarė beveik 90 proc. amerikiečių!). Dabar tie patys kairieji puola D.Bušą už tai, kad klauso tų patyrusių žmonių. Tačiau visi žinome, kad geresnės komandos amerikiečiai net negalėtų tikėtis. Mūsų liberalai yra labai jautrūs žmonių nuomonei. Jie Amerikos vienybę mato taip, kaip ją mato visas pasaulis. Laikinai jų kritika yra tik šališka, ciniška, o kartais - net sarkastiška.
Visa tai stebėdamas, užkulisiuose šypsosi V.Putinas. Jis šią situaciją žino dar iš KGB veiklos laikų. (Ar pasikeitė KGB per jo gyvenimą? Nedaug! Pasikeitė tik pavadinimas. V.Putino valdžia varžo Rusijos žmonių teises kasdien. O tai - tik pradžia). Jis žino, kad kairieji Amerikoje yra jo geriausi draugai. Jis žino, kad jie padės suskaldyti Amerikos vienybę. Bet, aš manau, šį kartą jis klysta, kaip kad klydo teroristai ir kaip klysta mūsų kairieji. Sudėtingą situaciją amerikiečiai supranta daug giliau, nei jie visi mano.
Išreiškiant krašto gedulą, Amerikos vėliavos plevėsavo nuleistos iki pusės stiebo. Bet prieš kelias dienas prezidentas D.Bušas įsakė kelti vėliavas kaip įpasta. Dabar vėliavos vėl plevėsuoja stiebų viršūnėse. Gal teroristai nežino, ką tai reiškia? Jei nežino, neilgai trukus sužinos!

Povilas ŽUMBAKIS

Hickory Hills, JAV

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija