XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Sibiro maldaknygės autorė

Apie mokytoją ir tremtinę Adelę Dirsytę

Tegu tave nors retsykiais aplanko vidaus šilumos diena;
Tegu niekados tavęs nepavergia išorinis pasaulis;
Tegu tavęs net žūtbūtinių išbandymų akimirkomis neapleidžia ramybė;
Niekados neatitolk nuo didžiausios būties paslapties jutimo;
Palaikyk ryšį su visais, ypač su artimaisiais, ir nuolat dalinkis sielos ištekliais ir duona;
Nuolat kurk save ir savo namus;
Dievas visados su mumis;
Noriu jūsų tvirtų, pastovių tame begaliniame nepastovume;
Reikia įsižiūrėti į Advento žvakę, kaip prieš du tūkstančius metų, kad mes suprastumėm ir gyventumėm jos šviesoj.
Adelė Dirsytė. Jūs manieji

Adelė Dirsytė - krikščionė pasaulietė, autorė visame pasaulyje išgarsėjusios maldaknygės "Marija, gelbėk mus", per kurią ji tapo Kristaus Bažnyčios dukra ir apaštale. A. Dirsytei pradėta beatifikacijos - kėlimo į Altorių garbę - byla. Ji - jau antroji Kauno arkivyskupijos istorijoje, nes 2000 m. pradžioje pradėta Elenos Spirgevičiūtės kankinystės byla. Beatifikacijos byla ragina kiekvieną iš mūsų dar kartą prisiminti šią kankinę...

Adelė Dirsytė Lietuvoje: vaikystė, mokslas, darbas

1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavo vienkiemyje, ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje, gimė jauniausia duktė Adelė. Tėvas, būdamas labai darbštus, - mat susitaupęs pinigų nusipirko 30 ha ūkį ir įsikūrė Promislavo vienkiemyje, - prie darbo spaudė visus šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris. Tačiau tris vaikus sugebėjo išmokslinti.
Šėtoje gyveno Antano Dirsės sesuo Mariukė, tad Adelė galėjo pas ją gyventi ir mokytis Šėtos progimnazijoje (nuo Šėtos iki Promislavo - 8 km). Čia ją mokė žymūs žmonės: poetas kunigas Jurgis Tilvytis (vienas Šėtos progimnazijos steigėjų), vikaras kun. Feliksas Kapočius (būsimasis Kauno Prisikėlimo bažnyčios statytojas), direktorius Jonas Misiūnas, mokytojai Uršulė Braškaitė, Stasys Jauniškis, Jonas Miežlaiškis, Jadvyga Tilvitytė, Jadvyga Sventeckienė, Paulina Zajauskaitė ir kt. Tuometinių moksleivių nuotaikas atspindi Adelės klasės draugės Agnietės Stašaitytės įrašai dienoraštyje. Prieš trejetą metų išleistoje knygoje "Puslapiai iš dienoraščio" ji rašė: "Tuo laiku jau pradėjome svarstyti apie tolesnį gyvenimo kelią. Šventadienių popiečiais su drauge, kuri gyveno kitame kaime, vaikščiodavome po tėviškės parapijos kapines, kalbėdavom, svajodavom, svarstydavom, kurdavom ateities planus, kaip gyventi ir kur, kad gyvenimas būtų prasmingesnis, naudingas kitiems ir pačios būtume geresnės.Kai tik būdavo galimybės, visada eidavom į bažnyčią".
Baigusi Šėtos progimnaziją, 1924-1928 metais A.Dirsytė mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Čia ją mokė žinomas matematikas Kėdainių gimnazijos direktorius G. Seliava, jau garsėjantis poezija ir apsakymais rašytojas Juozas Paukštelis, mokytojai J. Bliūmas, A. Karazytė, B. Valasčiūtė, K. Vaškevičius ir kt. Adelė domėjosi, ir jai gerai sekėsi, filosofijos propedeutika, istorija ir visuomenės mokslas. Jau gimnazijoje ji mokėsi trijų užsienio kalbų: vokiečių, anglų ir lotynų.
Baigusi Kėdainių gimnaziją, A.Dirsytė 1928 metais įstojo į Lietuvos universitetą, studijavo Teologijos-filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką ir pedagogiką bei psichologiją. Universitete ji klausė žymių profesorių paskaitų. Studijuodama universitete, įsitraukė į birutiečių veiklą.
Dar jaunystėje išryškėjo Adelės pedagoginis talentas. Savo artimuosius ji mokė žaidimų, vaidybos, gražaus elgesio. Nepaklususius pabardavo ir nubausdavo. Skaitydavo paskaitas, dalyvavo ateitininkų veikloje, į kurią įsitraukė dar mokydamasi gimnazijoje. Tarp jaunimo turėjo autoritetą: ja visi tikėjo ir pasitikėjo, klausė, mylėjo ir gerbė. Studijuodama per atostogas tėviškėje rengdavo Kalėdų bei Velykų vaidinimus, aiškindavo giminaičiams Lietuvos istoriją...
1932 metais A.Dirsytė išėjo iš universiteto, bet tik 1940 m. birželio 4 d. gavo VDU baigimo diplomą.
Išėjusi iš universiteto, Adelė toliau aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Skaitė paskaitas katalikiškų organizacijų renginiuose, priklausė Lietuvių katalikių moterų centro valdybai, vadovavo "Caritas" draugijai, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa. Jos straipsnių ir religinės poezijos galima rasti to meto katalikiškoje spaudoje: "Vaidilutėje", "Moteryje" ir kt. Čia ji kvietė jaunuoles ir jaunuolius pamiršti asmeninę naudą ir aukotis dėl svarbių idealų. Mokė, kaip tinkamai organizuoti renginį, aiškino, jog organizatoriaus gebėjimas pasireiškia ne tuo, kad jis vienas viską dirba, o tuo, kad sugeba tinkamai paskirstyti darbus ir juos pavesti atsakingiems žmonėms, moka jų darbą subtiliai kontroliuoti.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, Adelė dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje.
Vokiečių okupacijos metais (1942-1944 m.) amatų mokykloje A.Dirsytė dėstė vokiečių kalbą, buvo 20 mergaičių klasės auklėtoja. Mergaitės buvo ruošiamos siuvėjomis. Auklėtinės prisimena, kad mokytojai labiausiai rūpėjo dvasinis mergaičių brendimas. Adelė siekė joms išaiškinti subtilybes, kad jos mylėtų tėvynę ir būtų patriotės. Kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu Adelė organizavo šalpą ir jos dalijimą vargstantiems.
Nuo 1944 metų rudens A. Dirsytė pradėjo dirbti Vilniaus S.Nėries mergaičių vidurinėje mokykloje. Čia ji visiems, esantiems šalia, dalijo ne tik savo žinias, bet ir širdies turtus. Buvusi auklėtinė Marija Kibirkštienė prisimena, kad auklėtoja sunkiomis ekonominėmis sąlygomis savo auklėtinėms padovanojo po erškėtrožę. Kita auklėtinė pasakojo, kad mokytoja, rūpindamasi mergaičių dvasiniu brendimu, eidavo kartu su jomis į Šv. Kazimiero, Šv. Rapolo ir Šv. Teresės bažnyčias. Adelė taip pat įtaigiai skaitė šv. Teresėlės gyvenimo aprašymą, Marijos Pečkauskaitės raštus. Jai rūpėjo mergaičių dora ir išsilavinimas, tad aiškino įvairias subtilybes, siekė, kad mergaitės augtų tikros tėvynės patriotės.Tačiau sovietinei valdžiai didžiausi priešai buvo tie, kurie rūpinosi jaunimo dvasingumu.
Vilniuje, kur Trakų gatvės 11-ame name gyveno A. Dirsytė, rinkdavosi bendraminčiai. Domas Akstinas rašo, kad ten "gyveno mokytojas Česlovas Mačys, generolo K. Ladigos žmona Stefanija Ladigienė, neapsakomai geros širdies sena skalbėja ir kasdienių reikalų šeimininkė, visų vadinama teta, - Agnietė Stašaitytė, Adelės sesers Kotrynos sūnus Stasys Ivanauskas ir kiti. Būrelis leido ranka rašytą laikraštėlį "Raudonasis užpečkis", jo išėjo keli numeriai. Tačiau okupantų saugumo rankos pasiekė ir "Užpečkio" bendraminčius".

Kančios ir dvasinė stiprybė sovietiniuose lageriuose

1946 m. kovo 6 d. žymi ateitininkų veikėja A. Dirsytė buvo suimta. Po aštuonerių mėnesių kančių KGB rūsiuose už dalyvavimą kontrrevoliucinėje ateitininkų veikloje 1946 m. lapkričio 11 d. A.Dirsytė nuteisiama dešimčiai metų kalėti lageryje ir penkeriems metams be teisių. A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje...
Sibire trapiai ir silpnai Adelei teko sunkiai dirbti tiesiant geležinkelius. Čia atsidūrė ir nemažai jos auklėtinių, tad jas ir kitus kalinius A.Dirsytė siekė atitraukti nuo niūrios kasdienybės, ugdė jų intelektą. Menkomis atokvėpio valandėlėmis rengė literatūros pamokas, mokė eilėraščių, organizuodavo disputus. Lageryje Adelė buvo ne tik pedagogė. Ji - patarėja ir guodėja, neeilinė lietuvaitė, asmenybė, kuriai Apvaizda skyrė kankinės dalią. Adelė mokė kalines dvasinio susikaupimo, sąmoningo kančios pakėlimo ir aktyvaus religinio gyvenimo; drauge su kalinėmis kalbėdavo rožinį, kurio karoliukai buvo padaryti iš kalinio duonos.
1947 metų vasarą kartu su kitais A.Dirsytė patenka prie Vorkutos geležinkelio (Čumos stotelė), kur pradedama garsioji užpoliarinio geležinkelio - 501 statyba. Patys sargybiniai kalbėjo, kad geležinkelis tiesiamas ant žmonių kaulų. Kalinių gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos: menkas maistas, šaltis, sunkus fizinis darbas, gyvenimas palapinėje, kur nebuvo galimybės išsidžiovinti drabužių, moralinės kančios, tyčiojimaisi...
Adelė nuo jaunystės buvo silpnos sveikatos. O Sibire šaltis, sunkus fizinis darbas, alkis, prižiūrėtojų patyčios kamavo ne tik kūną, bet ir dvasią. Tačiau ir trumpomis poilsio akimirkomis ji organizuoja pokalbius, veda diskusijas, siekdama niūriai realybei priešinti dvasingumą. Pavyzdžiui, Adelė su mokinėmis svarstė, kas geriau - laisvė ar jos siekimas. Po karštų disputų prieita prie bendros nuomonės - laisvės siekimas suteikia dvasinį pakilimą. Adelė mokė dvasinės stiprybės ieškoti maldoje, skatino ieškoti žmonėse gėrio.
1949 metais A. Dirsytė patenka prie geležinkelio Taišetas-Bratskas statybų. Nors čia buvo šiltesnis klimatas, tačiau Adelę, kuri buvo labai jautri, kankino mažytės muselės, - nuo jų įkandimo tindavo ne tik veidas, bet ir visas kūnas. Tačiau ir čia ji aplinkiniams sugebėjo rodyti kančios prasmę, kaip auką Aukščiausiajam.
1950 metais etapu Adelė siunčiama į Kolymą. Šioje šiurpioje kelionėje laivo triumuose ji stiprino mergaičių dvasią, rengė disputus literatūrinėmis bei dvasinėmis temomis, kalbėjo apie gyvenimo prasmę. 1950 metų rudenį kaliniai pasiekė Magadaną. A. Dirsytė pateko į specialųjį lagerį "Berlag". Čia kaliniai dirbo specialiame šeštajame kilometre. Kolymos lageriuose, kur buvo ypač uoliai vykdoma nužmoginimo ir naikinimo politika, A. Dirsytė visoms lietuvaitėms, o ir kitiems buvo šviesuliu, ramintoja ir globėja. Čia kaliniai buvo sunumeruoti, į Lietuvą leidžiama parašyti vos vieną laišką per metus. Už dvasingumo stiprinimą, kūrybinių poreikių troškimo skatinimą tarp kalinių, Adelė buvo ne tik persekiojama, bet ir kankinama: mušama, uždaroma į karcerį. Tačiau kankinama ji nepalūžo. Mokė ir prižiūrėtojų širdyse rasti bent krislelį gėrio, ragino ir prašė melstis už savo skriaudėjus, įprasminti savo kančią, ją jungti su malda, mokė dalintis mažiausiu trupinėliu. Ir ne tik mokė - pati meldėsi už kankintojus, budelius, nelaiminguosius. Čia jai būnant mirė Stalinas. Visi kaliniai galėjo kiek atsikvėpti. Leista ir rašyti. Tada gimė knyga, išgarsėjusi pasaulyje kaip "Sibiro tremtinių maldaknygė". Joje išsiuvinėtos mergaičių pavardės - visų, buvusių kartu 6-ajame kilometre. Perduodama šių maldų rankraštį draugei Pranutei, Adelė 1953 m. vasario 16 d. rašė: "kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti, garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę". Sibiro tremtinių maldaknygė "Marija, gelbėk mus" pasiekė Vakarus ir tapo viena populiariausių lietuviškų knygų (išversta net į dešimtį kalbų). Vilniaus arkivyskupo kardinolo (tada dar prelato) A.J.Bačkio iniciatyva Sibiro lietuvaičių maldaknygė "Marija, gelbėk mus" buvo išversta į prancūzų kalbą ir 1964 metais išspausdinta Paryžiuje su Paryžiaus arkivyskupo kardinolo Feltino įvadu.
Tačiau pirmąsyk A. Dirsytės vardas plačiai nuskambėjo, kai 1959 metais "Ateities" spaustuvė Putname išleido maldų knygą "Marija, gelbėk mus". Šią knygelę 1953 m. sausio 23 d. aprobavo kun. Stasys Yla ir vyskupas Bernardas J. Flanganas. Kun. Leonardas Andriekus, OFM, "Paaiškinime" rašo: "Lietuvių tauta šiandien eina Viešpaties kryžiaus kelią. Visur aidi skausmingi mūsų žingsniai, graudingi žodžiai, kuriuos girdi dangus. Mes jau turime tremtyje gimusių maldų bei giesmių. Jas praturtino iš Sibiro į laisvąjį pasaulį patekusi lietuvių maldų knygelė...Tą Sibire gimusią maldų knygelę leidžiant tikimasi, kad pasaulyje atsiras daug lietuvių, kurie, jos žodžiais šaukdamiesi Viešpatį, dar labiau įsijungs į mūsų tautos Kryžiaus kelio skausmingą procesiją".
Viena iš maldų: "Suledėjusiomis lūpomis, ašarotomis akimis, nevilties iškankinti puolame prie Tavo prakartėlės, Šventasis Kūdikėli. Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Sutrumpink mūsų bandymo dienas. Jei reikia aukos, imk ją iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir ištvermės".
Lietuvoje A. Dirsytės maldų knyga "Marija, gelbėk mus" buvo išleista jau atgavus nepriklausomybę.
"Maldaknygė, - kalbėjo kun. prof. A. Trimakas 1999 m. lapkričio 28 d. A. Dirsytei skirtoje konferencijoje, - parašyta jos širdies krauju. Ši maldaknygė - A.Dirsytė dvasingumo liudytoja, tad ji tampa ir didžia literatūra, ir gilia teologija. Adelė savo kančios kelią susiejo su Jėzaus Kristaus - Išganytojo keliu. Jis eina su visais žmonėmis visais laikais. Adelė jautė, kad ji turi būti šalia Jėzaus ir semtis iš Jo kantrybės ir stiprybės. Adelės dvasingumas - tai artimo meilė, meilė tautai, meilė priešui. Maldaknygė liudija dvasinę pergalę prieš brutalios kančios jėgą - todėl šis kūrinys susilaukė tokio pasisekimo." Kun. prof. A. Trimakas akcentavo, kad tik didžiai dinamišką galią turinti siela gali pakilti ant tikėjimo ir meilės sparnų daug aukščiau už materializmą.
Tačiau 1954 metais Adelę kažkur išvežė, o kai po žiaurių kankinimų grąžino atgal, nebuvo galima jos atpažinti: trumpai nukirpti plaukai, pajuodę paakiai. Pirmą kartą kalinės pamatė ją verkiančią - A.Dirsytė prasitarė, kad buvo labai žiauriai tardoma ir kankinama.
1955 metais turėjo pasibaigti bausmės laikas, tad Adelė iš Kolymos buvo išgabenta į žemyną, bet Lietuvos nepasiekė. 1955 m. rugsėjo 26 d., pakeliui į Lietuvą, Chabarovsko ligoninėje A.Dirsytė mirė - Aukščiausiasis užbaigė jos žemiškąjį kančios kelią. Iki šiol nežinomos nei jos žūties aplinkybės, nei palaidojimo vieta.
Viešpats šią taurią sielą išsirinko, kad ji būtų šalia Jo kryžiaus iki visiško sunaikinimo, kad ši kilni lietuvaitė paaukotų savo gyvenimo auką už tėvynę ir Bažnyčią (arkivysk. S. Tamkevičius, SJ).

Kelias į Altorių garbę

Vysk. J. Boruta, SJ, kalbėjo: "Įrodant kankinystės faktą, neužtenka, kad žmogus labai daug kentėjo (tarkim, kalėjime). Jis turi būti Kristaus liudytojas, neatsisakęs savo tikėjimo mirties akivaizdoje, t.y. paaukojęs savo gyvybę dėl Kristaus tiesiogine prasme. Ir nereikėtų, kaip dažnai pasitaiko, tikėjimo kankinių painioti su tautos laisvės kankiniais. Tai ne mažiau garbinga mirtis, bet religine prasme jie nėra šventieji. Tai ne aukos paniekinimas, o atsiejimas".
1999 m. balandį, minint A.Dirsytės 90-ąsias gimimo metines, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas paminklinis koplytstulpis.
Siekiant supažindinti visuomenę su A.Dirsytės - taurios asmenybės, gabios pedagogės ir uolios tikėjimo puoselėtojos - nuopelnais, 1999 m. lapkričio 28 d. Kaune buvo suorganizuota konferencija, skirta jos veiklai, pateikus prašymą pradėti kanonizacijos bylą. Konferenciją organizavo Lietuvių katalikų mokslo akademija, Katalikų teologijos fakultetas VDU, Ateitininkų federacija ir Politinių kalinių bendrija "Kolyma". Ta proga Kauno Arkikatedroje buvo aukojamos šv.Mišios.
Konferencijoje pranešimus skaitė VDU magistrantas Aurimas Šukys ("Adelė Dirsytė - ateitininkė"), kun. prof. K. Trimakas ("A. Dirsytės dvasingumas Sibiro lietuvaičių maldaknygėje"), dr. Mindaugas Bloznelis ("A. Dirsytės moralinės reabilitacijos sistema") ir kun. dr. Artūras Jagelavičius ("A.Dirsytės bylos eiga kankinių ir šventųjų skelbimo procese"). Prisiminimais dalijosi seserėnas Stasys Ivanauskas. Naujų faktų apie A.Dirsytės maldingumą, pasitikėjimą Aukščiausiuoju pateikė jos bendražygės ir globotinės Kolymoje mokinės ir Sibiro kančių draugės Danutė Lašinskienė, Pranutė Gaižutytė, Joana Mozerienė ir Zina Viščiūtė.
Snieguolės Justytės ir D.Akstino iniciatyva buvo surengta paroda "Adelei Dirsytei - 90". Joje buvo ir toks dokumentas - 1998 m. lapkričio 16 d. Kauno arkivyskupijos kurijos raštas Nr. 1076:
"Didžiai Gerbiamiems A. Dirsytės dvasinio palikimo saugotojams.
Kauno arkivyskupijos kurija praneša, jog A. Dirsytė, gimusi 1909 04 15, yra įtraukta į Katalikų Bažnyčios Kankinių sąrašus, kuriuos išnagrinėjusi Šventųjų skelbimo Kongregacija Vatikane duos patvirtinti Popiežiui Jonui Pauliui II.
Lietuvos Vyskupų Konferencija Kauno arkivyskupijos kurijos Oficiolui (Bažnytinio tribunolo pirmininkui) pavedė garbingas postulatoriaus pareigas, tiriant Lietuvos kankinių ir šventųjų bylas. Šiuo metu yra vedama A. Dirsytės kanonizacijos byla, apklausinėjami liudytojai ir renkami reikalingi dokumentai.
Šios bylos sėkmė priklausys ir nuo jūsų visų maldų!"
2000 m. sausio 14 d. Vatikano sprendimu leista pradėti kankinės A.Dirsytės bylą.
2000 m. gegužės 7 d. Romoje, Koliziejaus aikštėje, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II papildė šimtmečio martirologiją, paskelbdamas 114 Lietuvos kankinių. Tarp jų - ir Adelė Dirsytė. 2000 m. balandžio 16 d. - A.Dirsytės 91-asis gimtadienis - buvo paminėtas Kėdainiuose.
2000 metais D.Akstinas išleido A. Dirsytės laiškus atskira knyga "Jūs Manieji" (tai 37 datuoti ir šeši be datos laiškai). Adelė, atsidūrusi kalėjime, nepamiršo savo bičiulių: kai tik atsirasdavo galimybė, rašydavo trumpus, bet kupinus padrąsinimo ir pareigos bei žadinimo išlikti žmogumi laiškus. Daugiausia laiškų parašė Stasiui Ivanauskui, siųsdama juos į minėtą "Užpečkį" A.Stašaitytės vardu. Leidėjas D.Akstinas leidėjo žodyje rašo: "Leidėjas, skelbdamas žinomus Adelės Dirsytės laiškus, norėjo skaitytojui per juos atskleisti autorės dvasios taurumą, jos didybę, norėjo, kad šiandien sunkiai suvokiamomis sąlygomis Mokytojos iš Vilniaus bertas į artimųjų bičiulių širdis šviesos grūdas šiandien kristų ir į skaitytojų sielas, nes jos žodis, jos reiškiamos mintys persunktos giliai tikinčiojo kilnumu, amžinomis, bendražmogiškomis vertybėmis. Skaitydami Adelės Dirsytės laiškus pajusime, kad herojiškoji Mokytoja kreipiasi į mus - Jūs Manieji. Jeigu įsiklausysime į jos žodžius, didžiosios Mokytojos iš Vilniaus gyvenimas, jos kančia ir mirtis tremtyje nebus bevaisė".
2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkivyskupijoje vyko pirmasis posėdis pradedant A.Dirsytės beatifikacijos bylą. Ta proga Kauno Arkikatedroje Bazilikoje šv. Mišias koncelebravo ir pamokslą pasakė arkivyskupas S. Tamkevičius.
A.Dirsytės kankinystės proceso vadovas arkivysk. S. Tamkevičius savo atstovu byloje paskyrė kun. Adolfą Grušą, teisingumo gynėju - teologijos mokslų daktarą kun. Artūrą Jagelavičių, notare - Kauno arkivyskupijos kurijos teisininkę Almą Kraptavičiūtę, postulatoriumi - monsinjorą Pranciškų Tamulevičių.
Baigiantis pirmam posėdžiui, arkivysk. S. Tamkevičius ir jo paskirti bažnytinio tribunolo atstovai prisiekė ištikimai ir objektyviai vykdyti savo pareigas šioje byloje, pateiktus duomenis laikyti paslaptyje.
Apie A. Dirsytę kalbėjo S.Ivanauskas ir Adelės biografijos tyrinėtojas dr. M.Bloznelis, Kauno ateitininkų valdybos narė V. Malinauskienė, Adelės laiškų leidėjas D.Akstinas, kun. prof. K. Trimakas. Kun. A. Jagelavičius sakė, kad tokios bylos, siekiant visapusiško objektyvumo, užtrunka ne vienerius metus. Būtina apklausti kiek įmanoma daugiau liudininkų, išanalizuoti kandidatų į palaimintuosius arba šventuosius paliktus raštus ir t.t. Arkivyskupas teigė, kad procesas gali užtrukti mažiausiai dešimt metų. Tik paskui bus pradėta jos kanonizacijos byla.
Dar 1999 metų konferencijoje arkivysk. S. Tamkevičius kalbėjo, kad mes savo tėvynėje turime daug puikių tikėjimo, dvasingumo pavyzdžių - tai Bažnyčios turtas, kurį reikia kaupti ir, svarbiausia, garsinti. A.Dirsytė ir ilgoje golgotos kančioje sugebėjo pamiršti save ir rūpintis kitais. Jei mes šiandien savo varguose sugebėtume taip melstis, kaip meldėsi Adelė - uždegdama ir kitus, tada nebūtume tokie pikti, ir gyvenimas taptų visiems geresnis. O kad Viešpats savo dukrą oficialiai išaukštintų mūsų šeimoje, reikalinga visų malda...
"Šiandien mūsų kankinė, kaip anuomet, eidama Kryžiaus kelią, kviečia mus ne kerštui ar neapykantai, bet susimąstyti, kad tikras gyvenimas statomas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus. Su Juo mokytoja nepalūžo sunkiausių išbandymų dienomis, su Juo ir mes nugalėsime dabarties sunkumus" (arkivysk. S. Tamkevičius).

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ