XXI amžius

Vienas kraujo lašas
būt tave nuplovęs...
(J.Aistis)

Istoriniai įvykiai objektyviau vertinami tik iš laiko perspektyvos, t.y. praėjus tam tikram laikui, kai nurimsta sentimentai, jaudulys ir žvilgsnis į praeitį būna be įtakos, kritiškesnis ir be asmeninių išgyvenimų. Nors nuo Lietuvos okupacijos 1940 metų birželį prabėgo tiktai 61 metai, bet per tuos metus istorinė tiesa šiek tiek apsivalė nuo nereikalingų sentimentų ir politinės įtakos.
Daug atsiminimų ir net romanų prirašyta apie paskutinį Lietuvos vyriausybės posėdį 1940 m. birželio 14 d. Kaltinami generolai, ministrai ir pats Lietuvos prezidentas dėl nepakelto ginklo prieš Raudonąją armiją, kuri įžygiavo Lietuvon ir perėmė valdžią. Net ir išeivijoje rašyta, polemizuota dėl neįvykusio pasipriešinimo.
Partizanų kvartetui "Girių aidas" lankantis Australijoje, teko išsikalbėti su dainininkais. Jie dainavo Antano Paulavičiaus dainą pagal J.Aisčio eilėraštį "Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs". Stebėjausi, jog visi dainininkai, atvykę iš Lietuvos, teigė, kad jei tuometinė Lietuvos vyriausybė būtų pasipriešinusi Raudonajai armijai, visas pasaulis būtų Lietuvą kitaip traktavęs, kitokia būtų ir šiandien pažiūra į Lietuvos valstybę.
Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras 1999 metais išleido Lietuvos prezidento knygą "Antano Smetonos korespondencija 1940-1944 m.". Joje rasime laiškus, kuriuose jis aiškina ne tik tuometinės Lietuvos, bet ir Europos politinę padėtį, nušviečia visas galimybes Lietuvos valstybei išlikti. Atvykęs į JAV, jis gavo laišką iš pasiuntinio Vašingtone Povilo Žadeikio, kuriame rašoma: "...Tas Prezidento ir Ministrų Tarybos pasidavimas be pasipriešinimo ir protesto yra tautinė nelaimė, kuri kenkia ir kenks išlaisvinimo kovai: juo naudojasi bolševikai ir naudosis rusai, juo dabar naudojasi vokiečiai, juo naudosis ir lenkai".
Dauguma aiškinimų ir kaltinimų dėl pasipriešinimo yra nepagrįsti, neįžvalgūs, nesuprantant tuometinės Europos politinės situacijos ir Lietuvos padėties joje. Anglijos ministras pirmininkas A.Čem-berlenas manė išlaikysiąs taiką Europoje, pataikaudamas A.Hitleriui. Lietuvai 1939 metais gavus ultimatumą iš Vokietijos dėl Klaipėdos krašto, Anglijos politikos departamento direktorius Collieras, užklaustas, ką daryti, atsakė, kad Lietuva nesipriešintų ir perleistų Klaipėdos kraštą, nes tai padės išlaikyti taiką Europoje. Panašiai patarta Čekijai ir Austrijai. Lietuva, pasiskelbusi neutralia šalimi, bandė išlikti karo nepaliesta, bet jos kaimynų susitarimas nusprendė jos likimą. Sovietams pareikalavus įsileisti Raudonosios armijos dalinius, Lietuva vėl paklausė Anglijos patarimo. Atsakymas vėl tas pats - nesipriešinti, nes Maskva gali būti karo prieš Vokietiją sąjungininkė. A.Smetona savo korespondencijoje P.Žadeikiui rašo: "Jei (Lietuva) būtų pakėlusi ginklą, ji (vyriausybė) samprotavo, prieš tų didžiulių grobuonių smurtą, tai būtų davusi jiems progos galutinai sunaikinti lietuvių tautą. Šis motyvas daugiausia lėmė likimą Pabaltijo kraštams, iš niekur negavus paguodos nė realios paramos".
Šiandien niekas nekaltina Danijos, kad ji nesipriešino A.Hitlerio žygiui prieš Prancūziją, o pati Prancūzija iškėlė Paryžiuje baltą vėliavą, kad miestas išliktų nesunaikintas. Lietuvos vyriausybės įžvalgumas ir padėties supratimas yra teisingas, nes, sovietams ginklu užėmus Lietuvą, būtų buvęs kitoks režimas ir tauta būtų pasmerkta pražūčiai.
Šiandien, žvelgiant į 1940 metų politinę situaciją, tenka prisiminti, kad netrukus, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jau buvo aiškios dvi sąjungininkių pusės: Anglija, Prancūzija bei Lenkija (JAV ir Sovietų Sąjunga dar nebuvo įsivėlusios į atvirą kovą, bet jas palaikė) ir Vokietija, Italija bei Japonija. Lietuvos pasipriešinimas sovietų invazijai tuo metu buvo lygus pasipriešinimui pirmosios pusės sąjungininkėms, tad vilties sulaukti paramos iš pasaulio nebuvo.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, sąjungininkių pozicijos pasikeitė kardinaliai: Sovietų Sąjunga iškilo kaip grėsminga ir pavojinga Vakarų pasaulio santvarkai jėga, o Lietuvoje vykęs partizaninis karas buvo Vakarų kraštų remiamas, bet tik pažadais.
Lietuvos pasipriešinimas ginklu 1940 metais būtų lietuvių tautą nušlavęs nuo Europos žemėlapio. To Rusija siekė per istorinius šimtmečius, tik laukė tinkamo momento. Pradėjus taikiai "jungtis" į broliškas respublikas, sustabdytas beatodairiškas lietuvių tautos naikinimas, nors jo Rusija neatsisakė visiškai. Lietuvos valstybingumui reikšmingesnė yra ne atvira ginklų kova, bet sumanumas ir politinė orientacija. Tad vienas kraujo lašas būtų Lietuvą ne nuplovęs, bet nušlavęs.

Viktoras BALTUTIS

Australija