U Ž M A R Š T I S

1. Vargas dėl praeities

Fotografavimasis prie svetimų paminklų

Visa mūsų kasdiena remiasi į istoriją, mes ja natūraliai kvėpuojame. Giedamas Lietuvos himnas, kur kalbama apie stiprybę iš praeities. Valstybiškai ir oficialiai lyg ir aišku, viskas sudėliota, apiforminta netgi įstatymu. Nuo praeities niekas nepabėga. F.Šlėgelis yra pasakęs: "Istorikas yra atgal atsigręžęs pranašas". Praeities vertinimu galime modeliuoti ateitį. Suprantama, požiūris gali būti materialistinis, grobuoniškas ir beširdis, gali būti ir kitoks. Prasmingai pastebėjo rusų rašytojas Ivanas Turgenevas: "Kai išnyks donkichotai, lai būna užversta Istorijos knyga. Joje nebus ką skaityti".
Šiandien dideli valstybės vyrai rimtais veidais žino, kas yra geras tonas, ten, kur reikia istorijai pagerbti, padeda gėlių, parodo graudų veidą ir pasako dailų žodį, išoriškai prisiliečia prie praeities ir tarytum susijungia su ja, vaizduoja susitapatinimą, tęstinumą. Visai gražiai tai atrodo fotografijose. Kai kam tai - susireikšminimo tradicinė apeiga, mistika, žaismas, išorinė forma, ne širdies jausmas ar kasdieninis gyvenimas.
Tiesa, dabar prekybos ir pramogų industrija irgi tuo atvirai nepatenkinta. Jų supratimu, masinis žmonių susibūrimas visais atvejais turi duoti didelius pinigus. Tuo virsta netgi olimpinės žaidynės. Pinigų surinkėjai paleidžia apyvarton netgi priekaištinę teoriją lietuviams, kad tie, girdi, per savo minėjimus ir šventes tik rauda ir rauda. Jų galva, šventė turi būti linksma, vadinasi, turi veikti prekybos ir pramogų mašina, malanti didelius pinigus. Nors tai ir kita, viską materialistiniu dydžiu matuojanti gyvenimo reiškinio žaismė, bet ne mažiau svarbi ir įtakinga, formuojanti intencijas ir užmojus, materialistinę pasaulėjautą teikianti idėja.