Atnaujintas 2001 m. spalio 24 d.
Nr.80
(989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žiniasklaida
Atmintis
Likimai
Kryžkelės
Pozicija
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

... Ačiū Dangui, kad Tave buvo mums atsiuntęs

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš neprisiminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
(...)
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius
Ir buvome tvirti, kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs, kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

Šios Vytauto Mačernio eilutės skirtos profesoriui daktarui Juozui Eretui. Jose lyg ir randame atsakymą į klausimą, kodėl J.Eretas taip pamilo rūpintojėlių žemę. Pamilo ir skyrė jai visas savo kūrybines galias. Pasak rašytojo Česlovo Grincevičiaus, į Lietuvos istoriją J.Eretas įėjo kaip legenda.

Pagerbtas atminimas

Spalio 18-osios popietę Kaune, Katalikų teologijos fakulteto VDU kiemelyje, pastatytą koplytstulpį, skirtą didžiajam Lietuvos patriotui Juozui Eretui ir jo žmonai Onai (autorius Ipolitas Užkurnys), pašventino mons. doc.dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas.
Fakulteto auloje vykusioje konferencijoje, skirtoje prof. J.Ereto gimimo 105-osioms metinėms paminėti, buvo pristatyta Juozo Ereto-Jakaičio knyga "Užmirštieji baltai", išleista lietuvių kalba. Atvykusiuosius rektorato vardu pasveikino VDU vicerektorius prof. Kęstutis Pukelis. Konferenciją vedė mons. doc. dr. V.S.Vaičiūnas. Apie iškilaus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininko, filosofo asmenybę, gyvenimą ir kūrybą kalbėjo doc.dr. Faustas Jončys, dr. Aldona Vasiliauskienė, Algimantas Zolubas, prisiminimais dalijosi Ereto laikų studentas Leonas Narbutas ir jaunystėje su profesoriumi bendravusi Apolonija Nistelienė.
Konferenciją ir skulptūros pastatymą rėmė Lietuvių katalikų akademijos narys gydytojas Antanas Vinkus.

Koplytstulpį J. ir O. Eretams pašventino
mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas


Būti samariečiu - garbinga ir kilnu

Piliečiai, pasišventę rūpintis nelaimės ištiktais žmonėmis, globoti senelius, invalidus, teikti pirmąją pagalbą įvykio vietoje, įstoję į Lietuvos samariečių bendriją (LSB) tampa šios kilnios savanoriškos organizacijos nariais. Lietuvos samariečių bendrija veikia Lietuvos teritorijoje ir vienija Lietuvos piliečius, nepriklausomai nuo jų profesijos, partiškumo ar religinių įsitikinimų. Šios kilnios organizacijos ištakos - 1929-ieji, tačiau sovietinės okupacijos metais samariečių, kaip ir daugelio kitų visuomeninių organizacijų, veikla buvo uždrausta. Tik atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. sausio 24 d., bendrija vėl atgimė.
Rugsėjo 29-ąją į Vilniuje vykusią LSB konferenciją iš Šiaulių, Jurbarko, Pakruojo, Kauno, Varėnos, Alytaus, Zarasų ir kitų net 16 miestų atvyko LSB skyrių pirmininkai ir delegatai.
Kaip ir dera, pasimeldę Šv.Kazimiero bažnyčioje, samariečiai tarsi viena šeima susirinko į Vilniaus 2-ąją politechnikos mokyklą aptarti savo darbo rezultatų, problemų ir ateities veiklos gairių.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija