Atnaujintas 2001 m. spalio 24 d.
Nr.80
(989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žiniasklaida
Atmintis
Likimai
Kryžkelės
Pozicija
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

... Ačiū Dangui, kad Tave buvo mums atsiuntęs

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš neprisiminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
(...)
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius
Ir buvome tvirti, kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs, kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

Šios Vytauto Mačernio eilutės skirtos profesoriui daktarui Juozui Eretui. Jose lyg ir randame atsakymą į klausimą, kodėl J.Eretas taip pamilo rūpintojėlių žemę. Pamilo ir skyrė jai visas savo kūrybines galias. Pasak rašytojo Česlovo Grincevičiaus, į Lietuvos istoriją J.Eretas įėjo kaip legenda.

Pagerbtas atminimas

Spalio 18-osios popietę Kaune, Katalikų teologijos fakulteto VDU kiemelyje, pastatytą koplytstulpį, skirtą didžiajam Lietuvos patriotui Juozui Eretui ir jo žmonai Onai (autorius Ipolitas Užkurnys), pašventino mons. doc.dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas.
Fakulteto auloje vykusioje konferencijoje, skirtoje prof. J.Ereto gimimo 105-osioms metinėms paminėti, buvo pristatyta Juozo Ereto-Jakaičio knyga "Užmirštieji baltai", išleista lietuvių kalba. Atvykusiuosius rektorato vardu pasveikino VDU vicerektorius prof. Kęstutis Pukelis. Konferenciją vedė mons. doc. dr. V.S.Vaičiūnas. Apie iškilaus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininko, filosofo asmenybę, gyvenimą ir kūrybą kalbėjo doc.dr. Faustas Jončys, dr. Aldona Vasiliauskienė, Algimantas Zolubas, prisiminimais dalijosi Ereto laikų studentas Leonas Narbutas ir jaunystėje su profesoriumi bendravusi Apolonija Nistelienė.
Konferenciją ir skulptūros pastatymą rėmė Lietuvių katalikų akademijos narys gydytojas Antanas Vinkus.

Lyg Dievo siųstas

Vyskupo dr.Antano Deksnio žodžiais tariant, J.Eretas atvyko į suvargusią Lietuvą ir, lyg Dievo siųstas, atidavė savo energiją jai. Atvyko iš Šveicarijos, nuostabaus Europos krašto, kuris nematė nei karų, nei sugriovimo, atsisakė Paduvos (Italija) universiteto kvietimo, kur prieš akis buvo palankios sąlygos mokslinei karjerai ir ekonominės perspektyvos. Lietuva - priešingai, nieko negalėjo jam pasiūlyti, nieko neturėjo. Ar šiandien "praktiškas" žmogus suprastų ano jaunuolio "neviliojantį" pasirinkimą, retoriškai klausė pranešėjai. "Tai mūsų tautinės sąmonės ląstelė", - apibūdino J.Eretą prof.K.Pukelis. "Tokie kaip Eretas, Juraitis, Paškus, Trimakas turi sugrįžti į mūsų sąmonę", - sakė doc.dr.F.Jončys. "Aš ieškau, ką dar galima pasakyti naujo apie J.Eretą", - kalbėjo dr.A.Vasiliauskienė ir lygino J.Eretą su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu.
Anomis dienomis, kai Lietuvai labiausiai reikėjo, kad apie ją išgirstų pasaulis ir nekliudytų jai žengti pirmųjų nepriklausomo gyvenimo žingsnių, mirštančiam draugui klaipėdiškiui Mikeliui Ašmiui duotą pažadą J.Eretas ištesėjo. Tik dirbo ne metus, ne dvejus, bet iki paskutinės savo gyvenimo dienos, visus 65 metus. Lietuva jam tapo antrąja tėvyne. Čia J.Eretas ėmė rinkti informaciją. Greitai paaiškėjo, kad jaunai valstybei reikia organizuoti savo kariuomenę ir gintis. Jis, kaip šveicarų atsargos leitenantas, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo pulkininko K.Škirpos adjutantas. Pradėjus organizuoti aukštąsias mokyklas, J.Eretas savo vakarietišku pasiruošimu šiame darbe buvo nepamainomas. Maža to, jis pasirodė esąs didelis jaunimo vadas. Savo idėjomis, sugebėjimu organizuoti, patraukti mases, vesti didelio masto suvažiavimus, oratoriniais gabumais jis patraukė minias. Buvo išrinktas pavasarininkų vadu. "Pavasario" kaimo jaunimo sąjunga buvo didžiausia Lietuvos organizacija. Lygiagrečiai ėmėsi organizuoti blaivininkus, sportininkus, buvo vienas didžiųjų ateitininkų vadų, Lietuvių katalikų mokslo akademijos organizatorių, mokslinių knygų autorius, redaktorius, publicistas, žurnalistas, "Eltos" steigėjas. Apibūdinęs įvairiapusę J.Ereto veiklą, doc.dr.F.Jončys teigė: "Maironis skelbė poeziją, o J.Eretas - vienas ryškiausių humanitarinio stiliaus atstovų. Jo stilius kiek panašus į Vaižganto stilių, tik elegantiškesnis. J.Eretą traukė kultūros skersvėjai".

Mylėkim Lietuvą taip, kaip ją mylėjo J.Eretas

L.Narbutas dalijosi prisiminimais apie renginius, vykusius universitete, pasakojo, kaip studentai mylėjo J.Eretą, mokiusį ne vien žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu. Jei pasklaidysime J.Ereto amžininko kun. Mykolo Vaitkaus prisiminimus, perskaitysime daug šiltų žodžių: "Su Eretu aš susipažinau gana greit, kadangi jis buvo labai judrus, tiek pat lipšnus, o ir ne mažiau smalsus - viską pamatyt, viską sužinot, su visais susipažint, įtraukt į veiksmą. (...) O ta šneka laisvai, nesuvaldomai liejos, kaip sraunus upelis. Jam niekuomet nestinga temų nei žodžių. Ir kaip gerai jis jau išmokęs lietuviškai. (...) Daugiausia Eretas kalbėjo apie mūsų jaunimą, kad jam reikia stipriai susiorganizuoti, tvirtai, plačiai, giliai užsimot ir energingai veikt, veikt, veikt! Entuziastas net mane, neorganizacinį žmogų, vos neįjungė į veiksmą. Bet jis ne vien kitus ragino veikt, o ir pats visa savo būtybe nėrė į neramią veikimo jūrą".
Ar tremtis - nekūrybiška?
Dr.A.Vasiliauskienė, gretindama J.Eretą ir J.Matulaitį, priminė, kad J.Eretas lietuvius išeivius kvietė dirbti didelius darbus, siekti mokslo ir, kai Lietuva bus laisva, sugrįžti į ją su mokslo lobiu. Straipsnyje "Ar tremtis nekūrybiška?" J.Eretas rašė: "Tikras kūrėjas savo jėgų svorį jaučia savyje ir dėl to kūrybiškas yra net toli nuo savųjų. Jam Lietuva yra ten, kur jis pats yra". Šis teiginys tiktų ir J.Eretui, kaip tiko A.Mickevičiui, tinka J.Matulaičiui-Matulevičiui, S.Šalkauskiui, kuris Šveicarijoje suvokė Lietuvos vaidmenį "sur les confins de deux mondes" - ant dviejų pasaulių slenksčių. Ar Pakštas ne Amerikoje suprato, kad Lietuvos laikrodį reikia sukti šimtą metų pirmyn? Dr.A.Vasiliauskienė pasidžiaugė, kad šveicarų lietuvių bendruomenė domisi J.Eretu, kad šeima brangina tėvo atminimą. Gražu, kai J.Ereto sūnus Juozas, atvykęs į Lietuvą, skaito pranešimą lietuviškai. Jaunimui verta plačiau su prof.J.Ereto veikla susipažinti, juo sekti ir juo žavėtis. Jo idėjos, meilė Lietuvai - brangios, nes tai tikrosios vertybės, ir joks turtas to neturi užgožti, sakė dr.A.Vasiliauskienė.

Užmirštieji baltai

J.Ereto studiją "Užmirštieji baltai", parašytą 1973 metais vokiečių kalba, išleido leidykla "Naujasis amžius". Ji išversta į anglų, prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbas, o lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė tik dabar. Savo kūrinius J.Eretas rašė lietuviškai, tačiau leidinį skyrė "tiems, kurie Tėvynėje be laisvės, ir tiems, kurie laisvėje be Tėvynės". Jis ir kitoms šalims priminė apie tris pavergtas Pabaltijo šalis.
"Atrodytų, kad tą knygelę jau galima padėti į archyvą, ji buvo išversta į keletą kalbų, deja... tai J.Ereto palikimo liudijimas, tai abėcėlė, kurios iš naujo privalome mokytis. Iš naujo turime mokytis Lietuvos geografijos, istorijos, katekizmo", - sakė A.Zolubas, rūpinęsis knygelės išleidimu Lietuvoje. Ilga buvo "Užmirštųjų baltų" kelionė į Lietuvą: vertimas į lietuvių kalbą tauraus Amerikos lietuvio Algio Liepinaičio iniciatyva pasirodė beveik po trijų dešimtmečių, kai buvo išleistas vokiškas leidinys. Konferencijos dalyviams sveikinimą iš už Atlanto atsiuntęs A.Liepinaitis priminė, kad "Užmirštaisiais baltais" J.Eretas kreipėsi į pasaulio sąžinę ir reikalavo Baltijos tautoms nepriklausomybės. Amerikos lietuvis ragino įsidėmėti J.Ereto kilnias mintis apie mūsų tautą ir padaryti savo išvadas, nes Lietuvos ateitis yra jaunimo rankose. "Prof. J.Eretas kreipėsi į pasaulio sąžinę, kad atgautumėm nepriklausomybę, o aš kreipiuosi į Lietuvos jaunimą nesutrikti ir nepriklausomybę išlaikyti. Tikiuosi, jis supras, kad valstybė be tautiškumo dvasios ilgai negalės išsilaikyti", - rašoma A.Liepinaičio sveikinime.
"Ši studija mums aktuali dabar, nes atėjo apsisprendimo metas: Vakarai, Rytai ar kokia pilkoji zona, Europos Sąjunga ir NATO, Rusijos "globa" ar nežinomybė", - kalbėjo A.Zolubas. Pasak prelegento, jaunimas Lietuvoje - pasiligojęs, pasirengęs tenkinti hedonistinius poreikius, todėl ši studija - "kaip pradžiamokslis, kaip įspėjimas, kad veikla nesmuktume, iš užmaršties prisikeltume". Tebūnie ji kaip pavasario perkūnas, sujudinęs žemę pavasario atgimimui.
--- Kai jau esi Anapus, ko prašyti?
--- Išmelsk mums tarpusavio
meilės, o visa kita ateis savaime,
prasiskleis kaip žiedas,
pajutęs pavasario saulę ---
--- Ačiū Dangui, kad Tave buvo
mums atsiuntęs.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2001 "XXI amžius"

 


Koplytstulpį J. ir O. Eretams pašventino
mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas

Doc.dr. Faustas Jončys skaito pagrindinį pranešimą

Dr.Aldona Vasiliauskienė pristato J.Ereto "Užmirštuosius baltus"

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija