Atnaujintas 2001 m. spalio 24 d.
Nr.80
(989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žiniasklaida
Atmintis
Likimai
Kryžkelės
Pozicija
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo ordinai įteikti vaikams

Viename iš pačių seniausių pastatų Raguvėlėje jau gerą dvidešimtmetį gyvena Laima Palšauskienė. Ne visi raguvėliečiai gal ir žino, kad ši moteris - Tauro apygardos partizanų vado Jono Petro Aleščiko-Rymanto, Lietuvos karininko, narsiai gynusio Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ir didvyriškai žuvusio kovose, dukra.
1999-ųjų gegužę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažino majorą Joną Petrą Aleščiką kariu-savanoriu, o šalies prezidentas Valdas Adamkus savo dekretais, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikimais, apdovanojo Tauro apygardos vadą Joną Petrą Aleščiką-Rymantą Vyčio kryžiaus antrojo ir trečiojo laipsnio ordinais (po mirties).
Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo apdovanojimai buvo įteikti jo įpėdiniams - dukrai raguvėlietei Laimai Aleščikaitei-Palšauskienei ir sūnui Rimantui Aleščikui, gyvenančiam Panevėžyje ir dirbančiam AB "Lietkabelis".

Pasirinko partizano kelią...

L.Palšauskienė kartu su savo dukromis Erika ir Oksana rodo krūvas nuotraukų, laiškų, įvairių dokumentų - viską, kas primena tėvelį ir senelį. Dauguma fotografijų, kuriose užfiksuotas karininko uniforma vilkintis J.P.Aleščikas, - pageltusios, pajuodusios. Mat nuotraukas namiškiai slėpė ... inkile, medyje, kad saugumiečiai ir jų pagalbininkai, uoliai "kontroliavę" partizanų vado šeimą, tų relikvijų neužtiktų. Nuotraukos išliko iki šių dienų, tačiau permainingų orų poveikis padarė savo - vaizdą daug kur gerokai apgadino...
Iš Ignalinos kraštų kilusi Stanislava Mačėnaitė su Jonu Petru Aleščiku susipažino Vilniuje. Mergina dirbo vienoje kavinėje kasininke, gyveno pas brolį architektą Danielių Mačėną. Taip likimas lėmė, kad dviejų jaunuolių pažintis peraugo į nuoširdžią draugystę, vėliau - meilę. Aukštaitė sutiko tekėti už geraširdžio dzūko, kilusio iš Lazdijų rajono Miškinių kaimo. Ir ne už bet kokio jaunuolio, o už Lietuvos kariuomenės karininko, baigusio Karo mokyklą...
Neilgai džiaugėsi šeimyniniu gyvenimu Stanislava ir Jonas Petras. Sovietinė okupacija, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė jaunavedžių ateities svajones. Stanislavos brolis architektas D.Mačėnas pasitraukė į Vakarus, pareiškęs, kad grįš gimtinėn tiktai tada, kai namuose nebebus rusų. Tačiau taip ir nebegrįžo, mirė Čikagoje, ten ir buvo palaidotas... Taigi į Vakarus norėjo pasitraukti ir Aleščikai. Kartu su kitais jie būtų palikę svetimų batų mindžiojamą gimtinę, tačiau susirgo sūnelis Rimantas, gimęs 1943-aisiais, aidint karo kanonadoms. Besirūpindami sūnelio gydymu, tėvai atsiliko nuo visos besitraukiančiųjų kolonos. Trumpam prisiglaudę pas vieną kleboną netoli Lazdijų, Aleščikai nusprendė neberizikuoti, nesveiko sūnelio nežinia į kokią šalį nesigabenti, o pasilikti Lietuvoje. Sutarė tarpusavyje, kad Stanislava su vaiku keliaus pas savo tėvus į Mielagėnus, o Jonas Petras eis partizanauti. Dar susitarė, kaip bendraus, susitikinės, kokiais sutartiniais ženklais partizaninės kovos kelią pasirinkęs vyras žmonai apie save pranešinės.
Taip ir išsiskyrė...

Apygardos vadas, partizanų dainų autorius...

L.Palšauskienė šių eilučių autoriui pasakojo, kad tėvelis su mama slapta susitikinėdavo. Per partizanų ryšininkus buvo pranešamos susitikimo vietos, motina ne kartą važiavo iš namų traukiniu, kad galėtų pamatyti savo mylimąjį. Majoro laipsnį turinčiam Lietuvos kariuomenės karininkui buvo patikėta vadovauti Tauro partizanų apygardai. Jis pasirinko kovinį slapyvardį Rymantas. Apie tai nedaug kas žinojo, tiktai visai neseniai paaiškėjo, kas slėpėsi po tokiu vardu. Apygardos vadas puikiai mokėjo užsimaskuoti, pasislėpti, netgi ir NKVD siųstiems išdavikams buvo daug ką sunku išsiaiškinti, suvokti.
S.Aleščikienė važiavo pasimatyti su savo vyru ir tą lemtingąją dieną, kai vyko žūtbūtinis mūšis ir ji liko našle su dviem vaikais ant rankų. Šalia sūnelio Rimanto jau augo ir dukrelė Laimutė, gimusi 1946-aisiais.
Motina apie tą dieną Laimai yra daug kartų pasakojusi. 1948-ųjų rugpjūčio 10-ąją Stanislava turėjo pasimatyti su vyru netoli Garliavos, Jonučiuose. Netoli tos vietos, kur sutuoktiniai turėjo susitikti, prasidėjo mūšis, buvo girdėti šūviai. Moteris, aišku, jau nebėjo į tą sodybą, o vietiniai žmonės kalbėjo, kad ką tik įvyko susišaudymas tarp enkavėdistų ir partizanų, nes atsirado išdavikas, parodęs bunkerį. Kaimiečiai sakė, kad yra daug sužeistų ir užmuštų - ir partizanų, ir enkavėdistų bei rusų kariškių.
Moteriškė grįžo namo šluostydama skausmo ašaras, širdyje gniauždama liūdesį. Tačiau vis dar netikėjo, kad vyras žuvo. Vis guodėsi, kad gal dar gyvas išliko, gal tiktai sužeistas. Nekantriai laukė kokios nors žinios. Ir ta žinia atėjo. Stanislavai buvo pranešta, kad "pusbrolis sunkiai susirgo". Tai buvo sutartas ženklas, kad taip ją pasieks pranešimas apie vyro mirtį... Netrukus į namus pasibeldė enkavėdistai ir išsivežė moterį į Kauną, kad atpažintų savo vyro lavoną, gulintį šalia bendražygių Kaune, prie NKVD būstinės. Atpažinti atpažino. Verkė, jaudinosi. Girdėjo keiksmus, kad tas banditas nukovė didelį viršininką - rusų karininką. Išsivežti ir palaidoti vyro lavoną nebuvo leista. Nežinia, kur ilsisi jo palaikai, į kokią duobę partizanų palaikus sumetė ir žemėmis ar šiukšlėmis užpylė "išvaduotojai"...
Na, o toje vietoje, kur vyko žūtbūtinis mūšis, Jonučiuose, netoli Garliavos, dabar stovi paminklas, įamžinęs Tauro apygardos vado J.Aleščiko-Rymanto ir jo kovos draugų atminimą. Beje, apygardos vadas buvo ne tik narsus ir taiklus karys, bebaimis partizanas, bet ir lyriškos sielos žmogus. Jis rašė eilėraščius, kūrė partizanų dainas. Labai gražiai dainuodavo. Daug jų mokėjo S.Aleščikienė, dainuodavo savo dukrai Laimai ir vaikaitėms Erikai bei Oksanai. Tad Erika, ilgai negalvodama, skambiu balsu pradeda niūniuoti senelio sukurtą dainą:

... Sugrįžki, sugrįžki, nes jau žydi
Po tavo langu obelis.
Juk tavo garbanoms priklauso
Didžiausia tų žiedų dalis...

Atėmė viską, liko tik sienos...

S.Aleščikienė toliau gyveno pas savo tėvus Ignalinos krašte, Mielagėnuose. Tačiau slapstėsi su vaikais miške, nes bijojo pakliūti į Sibirą. Vargais negalais tremties išvengė. Tačiau jos seserys, visa vyro giminė Sibire išbuvo net 25 metus, tiktai tada galėjo sugrįžti namo. Ir tardoma moteris buvo ne kartą, bet tikslių duomenų bei įrodymų pritrūkdavo, tad bylos partizanų vado žmonai kažkodėl nesukurpė. Betgi sovietiniai aktyvistai griežė dantį, steigdami kolūkį viską atėmė, paliko tik sienas. Laimė, kad brolis D.Mačėnas iš Čikagos siuntinių atsiųsdavo, nors pro geležinę uždangą tai padaryti būdavo nelengva.
Kolūkyje moteris išdirbo daugybę metų, netgi kurį laiką buvo laukininkystės brigadininke. Nors baigusi tiktai keturis pradžios mokyklos skyrius, tačiau labai apsiskaičiusi, viskuo domėjosi, mėgo vaidinti, pati kūrė vaidinimus, rašė įvairių renginių scenarijus, buvo viena iš pagrindinių "Klojimo teatro" aktorių.
Vaikaitėms močiutė vis sakydavo, kad visą laiką svajojo išvažiuoti gyventi į miestą, atsižadėti kaimo, gyvulių, daržų. Bet taip likimas susiklostė, kad teko palikti miestą, grįžti į kaimą ir čia pragyventi visą likusį amželį. Amžinybėn S.Aleščikienė išėjo 1994-ųjų balandį, amžinojo poilsio atgulė gimtinėje - Mielagėnų kapinaitėse. Ji išėjo su mintimi, kad vyro atminimas bus deramai pagerbtas, didvyriškumas - įvertintas. Taip ir atsitiko. Tačiau to išvysti, pajusti jai jau nebebuvo lemta...

Sūnus tapo karininku, dukra - statybininke

L.Palšauskienė baigė Mielagėnų vidurinę mokyklą, vėliau - Vilniaus statybos technikumą. Daug kur teko gyventi, darbuotis. Dabar dienas leidžia Raguvėlėje. Jos brolis Rimantas labai norėjo tapti karininku, sekti tėvelio pėdomis. Mokėsi labai gerai, tad jam buvo pranašaujama graži ateitis. Tiktai jis nestojo į pionierius, kategoriškai atsisakinėjo būti komjaunuoliu. Patarnaudavo bažnyčioje. Ministrantu išbuvo gana ilgai, kol baigė vidurinę mokyklą. Tačiau į komjaunimą vienuoliktoje klasėje vis dėlto įstojo. Mat norėjo siekti mokslo aukštumų, o vaikinui buvo prigrasinta, kad, jeigu nestos į komjaunimą, charakteristika "bus sutepta".
R.Aleščikas baigė Kaliningrado srityje Černiachovskio politechnikos institutą, o paskui eksternu baigė Uljanovsko karo akademiją. Svajonė išsipildė - Rimantas tapo karininku. Bet, kaip prisimena sesuo Laima, į gimtinę jis niekuomet negrįždavo atostogų iš dalinių, kur tarnaudavo, vilkėdamas kariška uniforma. Sakydavo, kad nenori teršti tėvelio - Lietuvos karininko vardo, nes dėvi svetimos šalies karininko uniformą. Sūnus tarnavo įvairiose SSRS vietovėse, o Lietuvos saugumiečiai vis tardydavo jo motiną, prisimindavo pokarį, partizaninę kovą. Matyt, vis pritrūkdavo kokių nors duomenų, antraip argi būtų leidę R.Aleščikui nešioti sovietinio karininko antpečius. O jam teko dalyvauti ir Čekoslovakijos įvykiuose, būti ir Damansko saloje, vykstant konfliktui tarp Kinijos ir SSRS, bei kituose "karštuose taškuose". Pasak Laimos, brolis, nors ir tarnavo sovietinėje kariuomenėje, neparsidavė, neišniekino tėvo- partizano atminimo, liko ištikimas Lietuvai...

Gyvenimas nelengvas

Medinis apšiuręs namukas, kuriame gyvena partizanų apygardos vado dukra - ne jos nuosavybė. Kaip pasakoja seni žmonės, dvarininkas Komaras pastatė Raguvėlėje bažnyčią ir kleboniją. Taigi toje klebonijoje jau daugybę metų ir gyvena šeimos, nes prie bažnyčios yra pastatytas kitas klebonijos pastatas. Šiuo metu šiame name, be L.Palšauskienės, gyvena viena senutė, pirmos grupės invalidė.
Norėjo moterys tą namą privatizuoti, kad turėtų nuosavą stogą virš galvos. Deja, tai padaryti joms nebuvo leista. Taigi gyvena abi moterys nuomininkių teisėmis.
"Bijau, kad kada nors kas nors nepareikalautų išsikelti, palikti patalpas. Kur tuomet reikėtų dėtis?" - nuogąstauja Laima. Sovietai jos mamos namuose viską išparceliavo, tėvo namuose svetimi šeimininkavo. Kolūkis irgi atėmė menką turtą, neleido ramiai gyventi. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje gal taip nebeatsitiks, bet ką gali žinoti, kai buto neleidžiama privatizuoti, kai esi nuo kažko priklausomas...
Tačiau štai, paradoksas. Kai Raguvėlėje buvo minimas bažnyčios 200 metų jubiliejus ir miestelis laukė daugybės svečių, teko savomis lėšomis pirktis dažus ir tą namą savomis jėgomis dažyti. O tasai senutėlis pastatas gal kokį šimtą metų nematė dažų - daug kainavo ir pinigų, ir jėgų, tačiau namas buvo nudažytas. Gėdos svečiams nepadarė. Pašnekovė dar gyvena viltimi, kad, jeigu jau reikalauja namą išdažyti, sutvarkyti, tai gal ir butą leis privatizuoti. Būtina remontuoti būstą, bet iš kur paimti pinigų ir ar verta remontuoti svetimą namą savo lėšomis.
Užsiminiau, kad Lietuvos kariai-savanoriai turi tam tikrų Vyriausybės numatytų lengvatų, be to, Vyčio kryžiaus ordinų kavalieriai arba jų artimieji taip pat turi teises į kai kurias lengvatas. Raguvėlietė Tauro apygardos partizanų vado, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalieriaus dukra yra įsitikinusi, kad apie tai valdžia turėtų pati žinoti ir bent jau pasidomėti, kaip sekasi gyventi, kokios bėdos kamuoja, kokia parama reikalinga. Nenorinti ji žemintis ir prisidengti tėveliui skirtais ordinais, jo nuopelnais Lietuvos Respublikai, visiems "trimituoti", kas ji tokia ir kas buvo jos Amžinybėn išėjęs tėvelis...

Vytautas BAGDONAS

Raguvėlė, Anykščių rajonas

© 2001 "XXI amžius"

 


Raguvėlietė Laima Palšauskienė -
Tauro apygardos partizanų vado dukra

Autoriaus nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija