XXI amžius

Ąžuolai žaliuos ten, prie "Dainavos"

Visą savaitę, kaip kasmet, taip ir šiemet, jau 45-ą kartą suvažiavo keliasdešimt Lietuvos fronto bičiulių, šiemet švenčiančių savo fronto 60-ąsias metines. Jie visi renkasi prie jaukaus Spyglio ežero, tyvuliuojančio Mičigano valstijoje, netoli Mančesterio. Ten glaudžiasi keli ąžuolų, pušų, eglių, tujų ir kitų medžių guotų apsupti pastatai, tarp kurių plevėsuoja ne tik Amerikos, bet ir Lietuvos trispalvė. Čionai tarp žilagalvių frontininkų sutikau ir judrų čikagietį gydytoją Petrą Kisielių, jau daugelį metų aktyviai dirbantį lietuviškoje veikloje. Jis sutiko atsakyti į kelis “XXI amžiaus” klausimus.

Kokia proga atsidūrėte "Dainavoje"?

Tai kasmetinis Lietuvių fronto bičiulių (LFB) sąjūdžio susibūrimas, trunkantis visą savaitę "Dainavos" stovyklavietėje. Būdamas LFB nariu nuo pat šio sąjūdžio pradžios, jaučiu pareigą ir malonumą į čia atvažiuoti. Stovyklavimas - ne vien tik malonumas. Čia išklausome nemaža aktualių paskaitų, rengiame organizacinius posėdžius, pokalbius, diskusijas, priimame tolimesnius sąjūdžio veiklos nutarimus.

Kokie buvo jūsų artimiausi ir įžymiausi Marijonų gimnazijos Marijampolėje, kurią baigėte 1937 metais, bendramoksliai?

Gimnaziją baigėme 18 absolventų. Iš jų - kun. dr. Viktoras Rimšelis, labai gabus mokinys, marijonų generolas Romoje, ilgalaikis provincijolas Amerikoje, "Draugo" dienraščio vyriausiasis redaktorius, nemaža metų - jo tvarkytojas, moksleivių ateitininkų dvasios vadas, aštuonias užsienio kalbas mokąs, skaitytojų mėgiamas žurnalistas; kun. Pranas Garšva - buvęs Argentinos lietuvių laikraščio "Laikas" redaktorius, dienraščio "Draugas" ilgametis vyriausiasis redaktorius, daugybės straipsnių, vedamųjų autorius, skautų organizacijos, išeivijos skautų dvasios vadas, skautinininkas, LAV LB tarybos narys ir kt. Šią gimnaziją tada baigė kun. Pranas Račiūnas, okupuotos Lietuvos kalinys, tremtinys, pogrindžio spaudos organizatorius ir bendradarbis, pogrindžio seminarijos dėstytojas ir vadovas, aktyvus Lietuvos Sąjūdžio pradinininkas ir veiklus dalyvis, pogrindinių moterų vienuolijų, Lietuvos marijonų vyresnysis; poeto Prano Vaičaičio sūnėnas, gabus vyras, okupacijos metais už pogrindinę ateitininkų veiklą sunkiųjų darbų kalėjimuose Sibire kalintas inžinierius Juozas Vaičaitis, su kuriuo kartu traukėmės į Vakarus, tik mudu išskyrė rusų tankai; universiteto dėstytojas, daug padėjęs iš Sibiro grįžusiam savo bendraklasiui Juozui Vaičaičiui, inžinierius Jonas Kučinskas; veterinarijos daktaras, studentų pirmininkas, vėliau - veterinarijos dėstytojas Antanas Vaičiulis; gydytojas, lituanistas, baigęs meno mokyklą menininkas, rašytojas dr. Albinas Šmulkštys, kuris aštuntoje klasėje ant žąsies kiaušinio išskutinėjo "Iliados" ir "Odisėjos" fragmentus, mat gimnazijoje drauge šešerius metus mokėmės graikų kalbą. Iš mano 18 asmenų klasės - trys kunigai, keturi gydytojai, vienas veterinarijos gydytojas, trys inžinieriai, vienas miškininkas, kiti - valdininkai. Mes, bendraklasiai, buvome sudarę "geležinę devyniukę", o vėliau - "deimantinį" penketuką, liudijantį didelę bičiulystę ir artimumą.

Kaip sekėsi studijuoti mediciną Vytauto Didžiojo universitete? Kokie iš tų laikų įžymesni ir įsimintini bičiuliai?

Tomis dienomis dainavome: "Medicina - mokslas kietas, čia svajonėms maža vietos..." Išties reikėjo daug sėdėti ir dirbti, ypač pirmaisiais dvejais metais. Jau pirmąją studijų dieną anatomas prof. J.Žilinskas Medicinos fakulteto rūmų rūsyje prie formaline mirkstančių keliolikos žmonių lavonų mums pasakė: "Ko jūs atėjote į mediciną? Čia reikia labai gabių ir darbščių studentų, ne tokių kaip jūs. Dar ne vėlu - eikite į teisę ar studijuokite humanitarinius mokslus". Kitą dieną dvi studentės nepasirodė.
Apskritai mokslas sekėsi. Nors pirmuosiuose dvejuose kursuose kai kurie studentai kažkur dingdavo, sakysime, man tarp pirmojo ir antrojo kurso įsiterpė aspirantų karo mokykla. Baigus antrąjį kursą, Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Gatvėse ir universitete pranyko studentiškos įvairiaspalvės korporacijų kepuraitės, dingo linksmi jaunimo susibūrimai, tradiciniai studentiški pobūviai. Iš medicinos studijų laikų ypač atmintinas mano bendrakursis Bronius Stasiukaitis, gabus, judrus, išprusęs panevėžietis. Jis įdomiai kalbėdavo, daug skaitydavo, buvo vienas iš antinacinių studentų ateitininkų vadų, kalintas už priešvokišką veiklą. Kai jam buvo leista pasirinkti - Štuthofo koncentracijos lagerį ar būti Rytuose kovojančių lietuvių batalionų gydytoju, jis pasirinko fronto liniją ir, 1944 metais traukiantis vokiečių kariuomenei, žuvo per amerikiečių aviacijos bombardavimą prie Štetino, Šiaurės Vokietijoje. Kadangi kaip ateitininkas dirbau antikomunistiniame pogrindyje, kalėjimo ir tardymų 1940 metais Kauno saugumo rūmuose prisiėjo paragauti ir man. Antinaciniame pogrindyje artimiau susipažinau ir bendradarbiavau su studentu Pilypu Žukausku-Naručiu, Technikos fakulteto ateitininkų atstovu, artimu B.Stasiukaičio, ateitininkų vadovo, bičiuliu.

Kokie įspūdingiausi jūsų prisiminimai iš Tiubingeno universiteto?

Baigęs Kaune Medicinos fakultetą, buvau paskirtas Vidaus ligų katedros asistentu Vilniaus universitete. Tačiau po keturių mėnesių prisiėjo trauktis į Vakarus, kur atsidūriau Tiubingene, Pietų Vokietijoje. Po keturių dienų net pats nustebau, kad tapau Tiubingeno universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų katedros asistentu. Neilgai truko, kol svetimame krašte pripratau prie naujų darbo sąlygų. Vokiečių kalbos gimnazijoje buvau mokęsis aštuonerius metus, vokiškas knygas skaičiau studijuodamas anatomiją Medicinos fakultete, o būdamas asistentu pradėjau rašyti disertaciją. Ligoninėje buvau vertinamas lygiai kaip vokiečių gydytojai, nes jokios kalbos kliūtys man netrukdė bendrauti. Daug receptų parašydavau lietuviams, studentams, net kartais jiems padėdavau išlaikyti egzaminus. Į Tiubingeną anuomet suplaukė nemažai studijuojančio lietuvių jaunimo - jų buvo apie 300. Dalis jų ėmė rimtai studijuoti universitete, kur pasitaikė ir medikų.
Greta studijų virė ir kultūrinis gyvenimas: įsteigtas Lietuvos konsulatas, atkūrėmė ateitininkų veiklą, suorganizavome Lietuvių tremtinių draugiją, 1951 metais įkurtos būsimosios Lietuvių bendruomenės prototipą. Kadangi tuomet rašiau disertacinį darbą, studiozų buvau laikomas studentu. Vasaros sekmadienių popietėmis mūsų būrelio lietuviškos dainos skardėjo Nekaro upės stačiuose šlaituose. Už gražias dainas vokiečiai mus vaišindavo sodų gėrybėmis, o pavalgyti duodavo organizacija, vadinama UNRA.

Kur, kuo ir kada pradėjote dirbti Amerikoje? Kokie pirmieji darbo įspūdžiai?

Kaip ir daugelis kitų Vokietijoje atsidūrusių lietuvių, 1949 metų pabaigoje išvažiavau į Ameriką, kur turėjau daug giminių, nes mano tėvo keturios seserys ir trys broliai XX a. pradžioje buvo į ten emigravę. Iš jų vienas dėdė jau buvo grįžęs į Lietuvą. Perplaukęs Atlantą, susitikau su 21 pusbroliu ir pussesere. Pirmiausia man rūpėjo atlikti vienerių metų medicininę praktiką. Angliškai nemokėjau, bet su medicina jau buvau susipažinęs tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, todėl jaučiausi neblogai. Šiek tiek mokėjau angliškai skaityti ir rašyti. Kadangi mokėjau vokiečių kalbą, o lotynų kalbos gimnazijoje mokiausi aštuonerius, prancūziškai - trejus metus, todėl šios trys kalbos palengvino išmokti ir angliškai. Po vienerių metų praktikos pradėjau dirbti didelio fabriko ambulatorijoje gydytoju ir rengtis egzaminams, kuriuos išlaikiau 1952 metais. Tučtuojau pradėjau medicinos praktiką kabinete ir ligoninėje. Ligonių netrūko, o po metų jų atsirado net per daug. Jiems eilėje kartais reikėdavo palaukti net šešias valandas.

Bet iki tol dar buvo pirmoji bolševikų ir nacių okupacija. Kaip ir kur praleidote1941-1945 metus?

1941-1943 metais baigiau studijas. 1941 metų birželio mėnesio viduryje prasidėjo trėmimai į Sibirą, todėl, skubotai apleidęs Kauną, grįžau tėviškėn, kur su namiškiais ir kai kuriais kaimynais slapstėmės netoliese plytinčiose paliose. Prasidėjus karui ir sukilimui, susidūriau su priešakiniais žvalgybiniais vokiečių daliniais ir vos nebuvau sušaudytas. Mano tėviškės apylinkėse susiorganizavęs sukilėlių būrys po kelių dienų be jokio triukšmo išsiskirstė.
1944 metų pradžioje pradėjau dirbti Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vidaus ligų katedros asistentu, bet liepos pradžioje teko Vilnių apleisti ir trauktis į Vakarus. Tada rusų kariuomenė jau buvo pasiekusi Minską. Vokietijos sieną peržengiau liepos antroje pusėje. Su bendraklasių būreliu pasiekėme Tiubingeną. Kun. V.Rimšelis ir kun. P.Garšva prieš tai jau buvo jame studijavę, ten ir sulaukiau karo pabaigos.

Kas sieja jus ir šių dienų ateitininkus? Kokia jūsų veikla?

Ateitininkas esu nuo pat gimnazijos mokslo pradžios - 1930 metų. Netrukus, kai tik įstojau gimnazijon, moksleivių ateitininkų veikla buvo sustabdyta, organizacija tuometinės tautininkų valdžios buvo uždaryta. Dirbti pogrindinį darbą buvo įdomu ne tik valdant tautininkams, bet ir sovietinės bei vokiečių okupacijų metais. Tokio darbo patirtis nemaža. Bolševikmečiu veikėme penketukais, vokietmečiu turėjome valdybas, kurių buvau narys, leidome ir platinome pogrindžio spaudą. Vokietijoje buvau išrinktas studentų ateitininkų valdybos pirmininku, "Gajos" korporacijos vicepirmininku ir pirmininku, Amerikoje priklausiau Ateitininkų federacijos tarybai, o 1973 metais tapau šios federacijos vadu, kuriuo buvau iki 1979 metų. Jau keliolika metų esu Ateitininkų šalpos fondo valdybos pirmininkas. Cicero lietuvių kolonijoje, kur buvo daugiau nei 100 narių, daugiau nei dešimt metų globojau ne tik ateitininkų kuopą, bet ir ypač rėmiau moksleivių krepšinio klubą "Ateitis".

Kaip tapote skautu?

Lietuvoje skautų organizacija nepasižymėjo religingumu. Ateitininkai ir skautai gerokai nesutarė. Vokietijoje kai kurie ateitininkai sumanė įstoti į skautų organizaciją ir ją mėginti labiau pasukti į dešinę. Nesunkiai per trejus metus tapau skautų vyčiu ir jau turėjau paskautininkio laipsnį.

Tiek stovykloje, tiek ir kitur mėgstate daug dainuoti. Kokiuose ir kur dalyvavote choruose?

"Daina vargus blaško" - tokia buvo gimnazijos baigiamųjų lietuvių kalbos egzaminų (mokytojas buvo Vincas Ramonas) tema. Meilė dainai - įgimta. Dirbdama ūkio darbus, nešdama iš šaltinių vandenį, mano mama dainuodavo ir mokėjo daug senovinių dainų. Pradėjau dainuoti jau pradžios mokykloje, paskui Kaune, ateitininkų studentų, Tiubingeno lietuvių choruose. O kiek vestuvių, sukaktuvių, stovyklų, šeimos švenčių, kuriose tekdavo dalyvauti ir tęsti lietuviškos dainos tradicijas...

Kas jus sieja su "Į laisvę" žurnalu ir "Į laisvę" fondu?

"Į laisvę" žurnalas yra Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio dalis. Jį redagavo įžymūs mūsų sąjūdžio redaktoriai. "Į laisvę" fondas gimė LFB valdybos posėdžiuose, mūsų namo rūsyje. Niekados nestovėjau šalia pradininkų, o buvau tarp jų.

Kokiomis progomis ir ką esate daugiausia šelpęs, kam padėjęs?

Lietuviška ir religinė išeivijos veikla remiasi lietuvių aukomis jau 50 metų. Įvairius didesnius sumanymus tenka remti stambesnėmis sumomis kasmet. Stambiomis aukomis sukūrėme Lietuvių fondą, dabar jau labai įžymų visos lietuviškos veiklos rėmėją. Šitaip įkurta ir Dainavos stovykla, Ateitininkų namai Lemonte (650 tūkst. dolerių suaukojo dešimt šeimų), Ilinojaus universitete įkurta Lietuvių kalbos katedra. Šiuos projektus irgi reikėjo ne tik remti didesnėmis aukomis, bet ir viską organizuoti.
Per visą 55 metų medicininės praktikos darbą turėjau daug neapmokamų ligonių. Nesu pinigų paėmęs nė iš vieno paskutinės išeivijos bangos lietuvio. Savo kartotekoje tokių turėjau apie pusantro tūkstančio. Kai kurie iš tokių ligonių į mano kabinetą atėjo net 25 kartus, kiti - 15, treti - 10 kartų. Argi gali imti pinigus iš žmogaus, atvažiavusio į čia šiek tiek užsidirbti? Manyčiau, kad mano santykiai su paskutiniosios, trečiosios bangos atvykėliais iš Lietuvos yra geri. Džiaugiuosi, kad turėjau progą jiems pagelbėti ne tik per paskutinius devynerius metus, kol dirbau kabinete, bet ir per visą kitą laiką, kai tik kas nors pasirodydavo iš Lietuvos.

Ką veikėte šiemet nuvykęs į Lietuvą?

Pirmiausia aplankiau artimiausius gimines. Penkias dienas išbuvau "Į laisvę" fondo stovykloje. Dvi dienas dalyvavau Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkų suvažiavime Suvalkuose (Lenkija) - atstovavau JAV lietuvių bendruomenės pirmininkui Algimantui Gečiui, aplankiau du savo gimnazijos bendraklasius, dalyvavau dr.Juozo ir Aleksandros Kazickų 60 metų vedybų sukakties šventėje - bažnyčioje ir vaišėse - įkurtuvėse, vykusiose atnaujintame name Vilniuje; susitikau su keliais krikščioniškosios demokratijos vadais.

Iš kur kilusi jūsų žmona ir ką ji veikia? Ko jai linkite?

Mano žmona - Stefa Elvikytė - yra kilusi iš Žemaitijos. Gimnaziją ji lankė Tauragėje, o baigė Hanau, Vokietijoje. Paskui studijavo kalbas Frankfurto universitete, Vokietijoje. Ji - svarbiausia namų ūkio vedėja ir vaikų auklėtoja, niekuomet neišleidusi mūsų vaikų iš akių, kiekvieną akimirką žinojo, kur jie yra ir ką veikia. Jai linkiu ilgiau pamiegoti, pailsėti ir mažiau rūpintis mūsų vaikais ir vaikaičiais.

Kur kiti jūsų šeimos nariai? Kaip jie gyvena ir ką veikia?

Dukra Jolita Narutienė studijavo ir baigė ekonomiką, prekybą Northwersterno universitete Čikagoje. Tenai ji gavo daktaro laipsnį, dėstė prekybą Mičigano, Ilinojaus ir Northwesterno universitetuose. Ji - ne tik aktyvi ateitininkė nuo pradžios mokyklos, bet ir veikli Pasaulio lietuvių Jaunimo sąjungos narė, buvusi valdybose, lankė lituanistinę mokyklą. Nors gimusi Amerikoje, bet gerai kalba ir rašo lietuviškai. Lietuvoje buvusi dukart sovietmečiu. Jolita turi sūnų, kuris irgi gerai kalba ir rašo lietuviškai.
Sūnus Petras Vytenis yra baigęs Čikagoje, Northwesterno universitete, mediciną, ten pat įgijęs urologo specialybę ir istorijos mokslų bakalaurą. Tuojau po studijų yra dirbęs misijų ligoninėse Afrikoje, Kenijoje. Jis - aktyvus ateitininkas, vadovavęs kursams Lietuvoje, Eišiškėse, ir išeivijos lietuviams, Ateitininkų tarybos ir Jaunimo sąjungos narys, pirmininkavęs įvairiuose kongresuose; lankęs šeštadienio lituanistinę mokyklą, gerai kalbąs ir rašąs lietuviškai, nors gimęs Amerikoje, turi penkis vaikus, kurie irgi gerai kalba lietuviškai. Petras Lietuvoje viešėjo aštuonis kartus, lankė Vilniuje lietuvių kalbos kursus dar sovietiniais metais. Nors 1989 metais turėjo vizą į Lietuvą, bet iš Maskvos grąžintas į Frankfurtą.

Kokią norėtumėte matyti Lietuvą po dešimties metų ir ką jos gyventojams, taip pat visiems pasaulyje išsiblaškiusiems lietuviams galėtumėte pasakyti?

Lietuvą norėčiau pamatyti ekonomiškai sustiprėjusią. Norėčiau, kad svetur gyveną lietuviai nepaliktų apie save blogos nuomonės, prasto vardo, o būtų garbingos mūsų praeities, geriausių tradicijų atstovai ir liudininkai, verti mūsų istorijos palikuonys. Norėčiau, kad lietuvio moralė, išsiveržusi iš komunizmo voratinklių, skaidriai sužydėtų, kad dingtų neviltis ir liūdesys. Lietuva ir išeivija! Išvien godokime šviesią valstybės ateitį ir viltį, visi vieningai kurkime jos šviesų rytojų!

Nuoširdžiai dėkojame už įdomius atsakymus. Telydi dangus jūsų, šeimos ir visų lietuvių žingsnius, darbus, kelius ir žygius.

Kalbėjosi kun. Kazimieras J. AMBRASAS, SJ

Čikaga, JAV