Rūpintojėlio prieglobstyje
Spalio 18-ąją, minint profesoriaus
Juozo Ereto 105-ąsias gimimo metines, prie Katalikų teologijos
fakulteto Vytauto Didžiojo universitete rūmų, fakulteto dekanas
mons. Vytautas Steponas Vaičiūnas pašventino koplytstulpį, skirtą
šio prieškario fakulteto buvusiai studentei Onai Jakaitytei-Eretienei
ir profesoriui Juozui Eretui. Koplytstulpį kūręs skulptorius Ipolitas
Užkurnys ąžuolo kamieną apsiautė iš to paties ąžuolo išdrožta
vėliava (žinoma, kad pagal velionio J.Ereto valią jo karstą uždengė
lietuviška Trispalvė), pritvirtino Vytį ir Šveicarijos herbą-kryžių,
o virš jų koplytėlėje apgyvendino Rūpintojėlį. Koplytstulpyje
įrašyta: "Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbūdžių Onai Jakaitytei-Eretienei
1898-1954, Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui-Jakaičiui
1896-1984".
Atgavus nepriklausomybę, J.Ereto nuopelnai Lietuvai, jos jaunimui
ir visai visuomenei, o ją užgrobus okupantui, veikla užsienyje
jau keliama į viešumą, minima ir aukštai vertinama. J.Ereto žmonos,
penkis vaikus krikščioniška dvasia išauginusios motinos, pirmosios
profesoriaus pagalbininkės visuomeninėje veikloje, iškilios užsienio
kalbų mokytojos, savotiškos tremtinės, tartum ir nebeprisimename.
Profesoriaus sūnus Juozas, 1996-aisiais atvykęs kartu su seserimis
Birute ir Julija į Lietuvą minėti tėvo 100-ąsias gimimo metines,
kalbėjo: "...Atvykus į Šveicariją mūsų gyvenimas pasikeitė:
tėvelis, įsipareigojęs kaip istorijos ir vokiečių kalbos mokytojas,
dėstė savo pagrindines šakas vienoje Bazelio prekybos mokykloje,
visi vaikai, įstoję į Šveicarijos mokymo įstaigas, stengėsi kaip
geriau išsilavinti savo srityse. Tik viena mamelė, mūsų mamelė,
pasiliko namuose. Diena iš dienos kruopščiai darbuodamasi kaip
šeimininkė, mokydama savo vaikus svetimų kalbų, visuomet pilna
švelnios paguodos ir sielos raminimo nusivylusiems vaikams, be
paliovos blaškytiems tarp Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų reikalavimų.
Atsidūręs Šveicarijoje, mūsų tėvelis buvo sugrįžęs į savo pirmąją
tėvynę, atvykusi į Šveicariją, mūsų mamelė jautėsi kažkaip ištremta
į svetimą šalį, praradęs savo antrąją tėvynę Lietuvą, mūsų tėvelis
atrado savo gimtąją žemę, savo gimtinę, mūsų mamelė prarado viską.
Taigi šiandien, iškilmingai minėdami laisvoj Lietuvoj mūsų tėvelio
100-ąsias metines, negalime neprisiminti mūsų motinos kartaus
likimo arba netgi užmiršti jos tremties metus laisvoj Šveicarijoj.
Savo drąsiais užmojais mūsų tėvelis išgarsino Lietuvos vardą Europoje
ir užjūryje, mūsų mamelė sunkiais laikais su ilgesiu ir širdgėla
turėjo guosti neramias vaikų širdis. Jums - audringas šveicaras,
mūsų tėvas, mums vaikams - kukli Lietuvos moteris, kuriai nebuvo
lemta sugrįžti į jos tėvų žemę. Jos vietoje mes atvykome Lietuvon;
audiatur et altera pars (tebūnie išklausoma ir antroji pusė)".
Rūpintojėlio prieglobstis tepaliudija, kad ir antroji pusė jau
išgirstama. Tebūna jis ir mūsų kuklios padėkos garbingai Eretų
šeimai ženklas, jos atminimo sergėjimo ženklas.
Algimantas ZOLUBAS
© 2001 "XXI amžius"
