Atnaujintas 2001 m. spalio 31 d.
Nr.82
(991)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Žvilgsnis
Kryžkelės
Valstybė
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Istorinė tiesa skinasi kelią į šviesą

Šakių rajono apylinkės prokuratūroje pirmą kartą iškelta baudžiamoji byla dėl Lietuvos gyventojų genocido. Ją tyrę prokurorai apklausė per 50 asmenų. Parodymus šioje byloje davė ir Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis. Šiuo metu byla perduota Kauno apygardos teismui. Kaltinimai pateikti Vytautui Vasiliauskui, gyvenančiam Tauragėje (pokario metais jis buvo Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos Kauno srities Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis), ir Martinai Žukaitienei, gyvenančiai Griškabūdyje, Šakių rajone, buvusiai saugumo agentei, turėjusiai agentūrinį slapyvardį "Ramutė". Kaltinami genocidu dar penki asmenys. Tačiau jų likimai ir gyvenamos vietos nustatinėjamos.

Nepanorę vergauti

Broliai Jonas ir Antanas Aštrauskai, kilę iš Prūselių kaimo Šakių rajone, nesusitaikė su mintimi vergauti okupantui. J.Aštrauskas atsisakė tarnauti sovietinėje armijoje, todėl 1944 metais buvo suimtas ir uždarytas į Griškabūdžio kalėjimą. Jo brolis Antanas tą pačią dieną pradėjo slapstytis miške. Po kelių mėnesių Jonui pavyko pabėgti iš kalėjimo, ir Aštrauskai prisidėjo prie kitų partizanų, veikusių Šakių rajone, Žalgirio, vėliau - Pankliškių miške. Čia jie davė partizano priesaiką. Jonas turėjo slapyvardžius "Arklys" ir "Siaubas", Antanas - "Briedis" ir "Viršila". Nuo 1952 metų broliai Aštrauskai slapstėsi Žalgirio miške, kur 1953 metais ir buvo nužudyti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aštrauskai buvo pripažinti ginkluoto pasipriešinimo dalyviais, jiems po mirties suteiktas kario savanorio statusas. Partizanų žūties vietoje Žalgirio miške Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis pastatytas paminklas. Apie partizanų brolių Aštrauskų pagerbimo iškilmes Žalgirio miške "XXI amžius" rašė 1999 metais.

Buvo išduoti

Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad M.Žukaitienė dažnai aplankydavo brolius Aštrauskus jų bunkeryje. Per 1952 metų Kalėdas ji taip pat aplankė brolius, nunešė jiems lauktuvių. Tačiau tą kartą moteris su broliais, kurių vienas buvo jos mylimasis, susipyko ir nutarė išduoti juos saugumiečiams. Atvykusi pas MGB Kauno srities Šakių skyriaus viršininką Nikolajų Minakovą, ji pareiškė žinanti, kur slepiasi broliai Aštrauskai. Už informaciją moteris paprašė dviejų tūkstančių rublių, kurie po "operacijos" jai buvo sumokėti. V.Vasiliauskas Šakių rajono MGB skyriuje pradėjo dirbti 1952 metais. Tada jis ir sužinojo, kad miškuose slapstosi broliai Aštrauskai. Tiek V.Vasiliauskas, tiek M.Žukaitienė neneigia, kad toks faktas buvęs, tačiau mano, kad jiems pareikšti kaltinimai - nepagrįsti.

"Operacija" - partizanams sunaikinti

1953 m. sausio 2 d. ant kojų buvo sukeltos didžiulės MGB pajėgos. V.Vasiliausko duomenimis, tą dieną Valenčiūnų link pajudėjo trys dengti sunkvežimiai. Juose - apie 80 kareivių, apsiginklavusių kulkosvaidžiais, karabinais, automatais ir granatomis. Į operaciją vyko V.Vasiliauskas, N.Minakovas bei "Ramutė". Pravažiavę Valenčiūnų kaimą, sunkvežimiai sustojo. Visi operacijos dalyviai ėjo vorele, o jos priekyje - moteris. V.Vasiliauskas prisimena, kad jis su "Ramute" ir N.Minakovu buvo kiek tolėliau, kai išgirdo keletą pavienių šūvių ir ilgą automato seriją, po poros minučių - granatos sprogimą. Pasak V.Vasiliausko, iš tos vietos, kur jie stovėjo, nesimatė bunkerio nei kas šaudė. Po penkių minučių atėjęs kuopos vadas pranešė, kad partizanai likviduoti. Po "operacijos" V.Vasiliauskas, kapitono lieptas, "Ramutę" palydėjo namo.

Bylą tirs teismas

V.Vasiliauskui pareikštas kaltinimas dėl Lietuvos gyventojų genocido, o M.Žukaitienei - padėjimu vykdyti genocidą. Abu kaltinamieji yra pensininkai, II grupės invalidai. Nors jie savo kaltės nepripažįsta, tačiau ją rodo liudytojų parodymai, dokumentai iš Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei kitų Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvų.

Dukra siekia tiesos

"Aš nenoriu keršto, noriu, kad tikrieji kaltininkai būtų įvardinti, kad istorinė tiesa būtų atskleista", - sakė "XXI amžiaus" korespondentei Jono Aštrausko dukra Martina Bikuličienė. Ji pasiryžusi atskleisti visą tiesą apie tėvą, kurio rankų glamonių ir širdies šilumos taip ilgėjosi nuo kūdikystės. Už tėvo laisvės idealą jos su motina sumokėjo klajoklių dalia: vis kėlėsi iš vienos vietos į kitą, Martina net svetima pavarde buvo pavadinta ir visą laiką jautė nerimą. Bet tai ne tik asmeninė Martinos šeimos tragedija, tai priklauso ir Lietuvos istorijai.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Šakių rajonas

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija