Vėlinių paslaptys

Yra metuose diena, kaip jokia kita jungianti mus visus. Tai Vėlinės. Nepriklausomybės nemini jos antipatikai, Kalėdų nešvenčia ateistai, Naujieji metai nėra rimta šventė tikintiesiems. Visai kitaip yra su Vėlinėmis.
Jeigu paklausčiau savęs ar jūsų, ar teko kada nors atlikti piligrimo misiją, tikriausiai daugelis atsakytume, kad ne. Tačiau neskubėkime taip atsakyti. Neskubėkime, nes juk kasmet lapkričio 1-ąją ar 2-ąją, ko gero, visi kylame lankyti šventų mums amžinojo poilsio vietų. Mirusių kultas, kapų kultas šiomis dienomis įgauna absoliutų dėmenį, keistai būdingą visiems katalikiškiems kraštams ir žymiai mažiau būdingą stačiatikiams arba protestantams. Šios piligrimystės į giminių ir artimųjų kapavietes keistumą sustiprina dar ir tai, kad ji yra gana jaunas reiškinys - tesiekiąs tik XIX šimtmetį, o Lietuvoje iš esmės labiausiai išplitęs tik XX šimtmetyje ar net sovietmetyje. Galbūt todėl, kad tik dabar mes plačiausiai pasklidome po miestus ir atitrūkome nuo savo šaknų. Atitrūkome ne tik erdvės požiūriu, ne tik intelektualiai, bet ir dvasiškai. Atitrūkę susvetimėjome. Tačiau, ko gero, tai ir praskleidžia mūsų vėlinių piligrimystės paslaptį. Kasmet tuo pat metu sugrįžtame prisiglausti prie tų savojo identiteto ir savosios materialinės bei dvasinės prigimties šaknų. Sugrįžtame susikaupę, kaip kadaise susikaupę bočiai melsdavosi ar žegnodavo duoną. Sugrįžtame jų aplankyti, bet ir lyg atsiprašyti už tą civilizacijos ir mūsų pačių nulemtą susvetimėjimą su jais.

Gedimino ŽILINSKO (ELTA) nuotrauka

Vienas iš didžiojo kunigų daigyno

Minint vyskupo Petro Pranciškaus Būčio, MIC,
50-ąsias išėjimo Amžinybėn metines

Į Katalikų teologijos fakulteto VDU Didžiąją aulą spalio 25-osios popietę susirinko gražus būrys kunigų, seminaristų, VDU dėstytojų. Atvyko Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, jo augziliaras ir generalvikaras Rimantas Norvila, Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, VDU rektorius Vytautas Kaminskas.
Susirinkusiuosius pasveikino ir įžanginius žodžius tarė VDU rektorius V.Kaminskas ir arkivysk. S.Tamkevičius. Kunigas Vaclovas Aliulis, MIC, nušvietė vyskupo P.Būčo asmenybę, jo kūrybines galias, apibūdino jį kaip Marijonų vienuolijos generolą, kalbėjo apie vyskupo nuopelnus Bažnyčiai ir Lietuvai. Dr. Aldona Vasiliauskienė, gerai susipažinusi su Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, P.Būčio fonde, esančia medžiaga ir išanalizavusi dokumentus, liudijo labdaringą, žurnalistinę bei visuomeninę vyskupo veiklą. Algirdas Jokubaitis akcentavo kai kuriuos savo giminaičio P.Būčio gyvenimo momentus. Po to Šv. Gertrūdos bažnytėlėje buvo aukojamos šv. Mišios už vyskupą P.Būčį.

Vyskupas Petras Pranciškus Būčys, MIC

Grįžimą į tėvų šalį vienuolė laikytų savo laimės viršūne

"Skaudančia širdimi išvykstu iš Panevėžio. Esu be galo dėkinga aukštaičiams už jų parodytą švelnumą ir maldingumą. Aš ilgėsiuos Lietuvos - savo tėvų gimtosios šalies", - išvykdama į JAV sakė pranciškonė vienuolė Dolorita Butkus.

Tėvai buvo kilę iš Lietuvos

D.Butkus tikroji pavardė - Albina Butkutė. Jos tėvai - Juozas ir Levutė Butkai buvo kilę nuo Kriaunų (Rokiškio r.). Kai ses. Dolorita buvo maža, namuose nedaug buvo kalbama lietuviškai, nes tėvelis norėjo greičiau išmokti angliškai ir gauti JAV pilietybę. Jis buvo nagingas meistras, statė laivus. Mama buvo labai graži, namuose ji sukūrė jaukų šeimos židinį. Mirė jauna, vos sulaukusi 49 metų. Užgeso, rankoje laikydama rožinį. Tėvai palaidoti JAV.
D.Butkus pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1992 metais. Sutiko giminaitį - mamos sesers sūnų. Apsikabinę abu verkė.

Pranciškonė vienuolė Dolorita Butkus norėtų apsigyventi Panevėžyje

Sveikuolių talka

Pažaislio vienuolyno aplinką tvarko ir pasauliečiai

Dar prieš šešerius metus, pavasarį ir rudenį, Pažaislio vienuolyno aplinką padėjo tvarkyti Kauno sveikuolių klubas, vadovaujamas Petro Sventicko. Idėja gimė labai paprastai. "Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolių, įsikūrusių Pažaislyje, gretose yra jaunų seserų, kurios mokosi, o vyresnės kartos seserys nepajėgia atlikti visų sunkesnių, fizinės jėgos reikalaujančių darbų, - pasakoja P.Sventickas. - Sukvietėme Kauno miesto visuomenę. Atėjo ir jauni, ir pagyvenę." Tąsyk Pažaislio vienuolyno teritorijoje nevyko dabar jau tapęs garsiu tarptautinis klasikinės muzikos atlikėjų festivalis. O darbų tikrai daug: didžiuliame plote būtina surinkti lapus, paruošti gėlynus žiemai, apgenėti obelis, išvežti statybines atliekas. Po talkos rengiami sveiko maisto pietūs. Talkininkai vaišinami sveikuolių receptais paruoštais valgiais.

Vienuolės su talkininkais

Šamanizmas

Visais informacijos kanalais paskelbta: Vyriausybė sugalvojo ilgalaikę kovos su korupcija programą. Aišku, tai pateikiama kaip A.Brazausko iniciatyva, nes, kaip žinoma, tikras komunistas, nors ir pasivadinęs socialdemokratu, be kokios nors kovos gyventi negali. Tačiau ar pirmą kartą kylama į kovą prieš korupciją? Dar būdamas prezidentu A.Brazauskas įkūrė specialią komisiją kovai su organizuotu nusikalstamumu ir jos pirmininku paskyrė E.Bičkauską. Kas iš to išėjo, visi žino: E.Bičkauskas nuėjo politinėn nebūtin, "didžiausias kovotojas" su korupcija, deja, išliko ir vėl rengiasi tapti prezidentu. Galima priminti netolimą praeitį, kai tuometinis prezidentas, 1994-aisiais, irgi prasidėjus "kovai" su korupcija, samprotavo: "O gal iš tiesų nėra Lietuvoje tos korupcijos? O jeigu ji yra, tai turi būti išaiškintas nors vienas atvejis. Aš esu kategoriškai už tai, kad būtų išaiškinti piktnaudžiavimo atvejai, tarp jų - ir aukšto rango valdininkų. Bet, kaip matote, nėra taip paprasta". Kadenciją baigęs prezidentas iš esmės sakė teisybę. Ar kam teko girdėti, kad nors vienas "šlovingosios" partijos veikėjas būtų nutvertas? Tiesa, kurį laiką pasėdėjo belangėje buvęs Premjero partijos bendražygis stambus nomenklatūrininkas B.Zaikauskas, tačiau jis dabar tapo "konsultantu" oligarcho V.Uspaskich sukurtoje dar vienoje "antikorupcinėje" komisijoje. Nereikia nė spėlioti, kokias išvadas paskelbs ta komisija.

Sunki Pakistano krikščionių padėtis

Sekmadienio pamaldose nužudyta šešiolika krikščionių

Daugiau kaip dešimt tūkstančių gedinčių žmonių spalio 29 dieną dalyvavo 16 krikščionių laidotuvėse Pakistano rytinės Pandžabo valstijos Bahavalpuro mieste. Jie buvo nužudyti išvakarėse, sekmadienį, nežinomiems kaukėtiems asmenims įsiveržus į Šv. Dominyko katalikų bažnyčią ir ėmus šaudyti į maldininkus. Tarp žuvusiųjų buvo septynios moterys, du maži - trejų ir penkerių metų - vaikai, vietos protestantų pastorius Emanuelis Mamihas ir bažnyčią saugoję policijos patruliai. Nors bažnyčia priklausė katalikams, tačiau tragiško įvykio metu joje vyko protestantų pamaldos (katalikai pagal susitarimą kai kuriuose Pakistano miestuose leidžia protestantams naudotis savo maldos namais). Pakistane, turinčiame 140 mln. gyventojų, krikščionys sudaro tik apie 2 proc. tikinčiųjų (pusė jų - katalikai). Beveik 97 proc. pakistaniečių yra musulmonai: 80 proc. - sunitai, likusieji - šiitai (šioje šalyje, ypač Pandžabe, šiitai neretai patiria ekstremistų išpuolius ir solidarizuojasi su krikščionimis).