Kraujuje paskandinta revoliucija

Vengrų tautos sukilimo 45-osioms metinėms

Po SSKP XX suvažiavimo, įvykusio Maskvoje 1956 m. vasario 14-26 dienomis, kai N.Chruščiovas iš tribūnos paskelbė, jog kiekviena valstybė ateis į socializmą savais keliais, Sovietų Sąjungos užgrobtose Rytų ir Vidurio Europos šalyse įsižiebė nedidelė išsilaisvinimo viltis. Prasidėjo neramumai Lenkijoje ir Vengrijoje. Galimomis demokratinėmis permainomis patikėjo net idėjinis Vengrijos komunistas Imrė Nadis. Tuomet, pakliuvęs į Vengrijos komunistų vadovo ir vieno didžiausių okupuotos Rytų Europos valstybių stalinistų M.Rakošio nemalonę, I.Nadis parašė Vengrijos komunistų partijos centro komitetui memorandumą "Penki pagrindiniai taikaus sambūvio ir mūsų užsienio politikos principai". Tai tautos nepriklausomybė, suverenitetas, lygiateisiškumas ir nesikišimas į kitos šalies vidaus reikalus. Jie turi būti privalomi kiekvienai šaliai - nesvarbu, ar ji - socialistinė, ar kapitalistinė, ar kokia kitokia. Ir Maskvos, ir Budapešto stalinistams buvo aišku, kad šis I.Nadžio pareiškimas - tai ne kas kita, o priminimas, kad ne tiktai Vakarų valstybės turi duoti laisvę savo kolonijoms bei pusiau kolonijoms, bet ir Sovietų Sąjunga turėtų gerbti "liaudies demokratiją" ir Vengrijos suverenitetą - tai yra nesikišti į jos vidaus reikalus. Stalinistas M.Rakošis, šešiolika metų praleidęs "buržuazinės" Vengrijos kalėjimuose, o po "išvadavimo" atgabentas į Budapeštą iš Maskvos kaip Kremliaus patikėtinis, "geriausias Stalino mokinys", buvo išleistas iš Vengrijos kalėjimo kaip tik tada, kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. Vengrijos vyriausybė, 1940-aisiais susitarusi su Maskva, M.Rakošį ir dar keletą kitų komunistų iškeitė į vėliavas, kurias dar caro armija, numalšinusi 1848-1849 metų išsivaduojamąją kovą, buvo pagrobusi iš Vengrijos.
M.Rakošio režimas buvo vienas žiauriausių visose "liaudies demokratinėse" šalyse, o jo portretai kabėjo visose įstaigose, įmonėse, gatvėse, parduotuvių vitrinose. Spauda jį vadino "išmintinguoju vengrų tėvu", "mūsų partijos mokytoju", "didžiuoju vengrų liaudies sūnumi", "pirmuoju Vengrijos žmogumi" ir pan. Po Stalino mirties naujieji Kremliaus valdovai nusprendė, jog šio kraugerio paslaugos tampa kliūtimi vykdant N.Chruščiovo "atšilimo" politiką. Jau 1954 metais N.Chruščiovas, išsikvietęs į Maskvą M.Rakošį ir jo satrapus, pareiškė, kad Vengrijoje nėra kolektyvinio vadovavimo, o pats M.Rakošis prarado ne tik Maskvos šeimininkų, bet ir dalies vengrų komunistų pasitikėjimą.
1956-ųjų spalio pradžioje revoliucinis judėjimas Vengrijoje, nukreiptas prieš okupacinę sovietų armiją ir stalinistinių kolaborantų režimą, ėmė reikštis atvirai. Pirmieji permainų reikalavimai nuskambėjo spalio 22-ąją, kai Budapešto ir kitų miestų gatvėse studentai ir darbininkai surengė demonstraciją, solidarizuojantis su Lenkija, pakilusia į kovą už laisvę.
Vengrijos sostinėje ant medžių, stulpų ir sienų pasirodė proklamacijos su 16 punktų reikalavimais. Reikalauta tučtuojau išvesti iš Vengrijos sovietų armiją, išrinkti naują Vengrijos komunistų valdybą, nedelsiant paleisti stalininio Rakošio režimo kalinius, paskelbti visuotinius, lygius ir slaptus rinkimus, kuriuose turėtų dalyvauti ir uždraustos politinės partijos. Reikalauta nedelsiant nuversti milžinišką Stalino statulą Budapešte, kaip komunistinio-okupacinio režimo simbolį, ir jos vietoje pastatyti paminklą 1848-1849 metų kovotojams už laisvę, grąžinti senąjį Košuto herbą, pakeisti Vengrijos armijos uniformą, tuoj pat grąžinti į Vengriją visus ištremtus į Sovietų Sąjungą vengrus ir t.t. Pagaliau M.Rakošis buvo priverstas pasitraukti, o ministrų tarybai ėmė vadovauti I.Nadis. Neregėtai sparčiai ėmė kurtis ar atsikurti prieškariu buvusios Vengrijos politinės partijos. Atsirado Katalikų partija, Katalikų sąjunga, Krikščionių jaunimo sąjunga, Demokratų ir Nepriklausomybės partijos, Vengrijos jaunimo partija. Iš jų paminėtinas katalikų judėjimas, nes dauguma vengrų - katalikai, o po dešimties Bažnyčios persekiojimo metų katalikų prestižas dar labiau išaugo. Visų katalikų partijų simbolis - Vengrijos primas kardinolas Jozefas Mindsentis spalio 20-ąją buvo išlaisvintas iš Felšėtėto pilies, kur pastaruosius mėnesius, po daugelio kalėjimo metų, buvo laikomas namų arešte. Honvedų karininkai atvežė kardinolą į Budos karalių rūmus. Jo žodžių klausėsi milžiniškos minios žmonių. Komunistų partija (Vengrijos darbo žmonių partija) faktiškai žlugo. Minios nusiaubė daugumą partijos komitetų. Buvę partiečiai gatvėse viešai degino savo partinius bilietus. Kiti kalė juos prie stulpų su užrašais: "Pažiūrėkite, žmonės, koks buvau kvailys!"
Į Budapeštą aiškiai išsigandę atskubėjo SSKP politbiuro emisarai A.Mikojanas ir M.Suslovas. Atsitiko neregėtas dalykas: emisarai iš Maskvos pareiškė, kad okupacinė armija jau pradeda atsitraukti iš Vengrijos, visų pirma - iš Budapešto. Pagaliau tą patvirtino ir Sovietų Sąjungos spalio 30 dieną paskelbta deklaracija. Jos preambulėje buvo sakoma: "Nepajudinamas Sovietų Sąjungos su užsienio valstybėmis pagrindas buvo ir yra visų valstybių taikaus sambūvio, draugystės ir bendradarbiavimo politika.(...) SSKP XX suvažiavimas kuo ryžtingiausiai pasmerkė buvusius pažeidimus ir klaidas ir iškėlė uždavinį Sovietų Sąjungai savo savitarpio santykiuose su kitomis socialistinėmis šalimis nuosekliai įgyvendinti lenininius tautų lygiateisiškumo principus ir visiškai atsižvelgti į kiekvienos šalies, stojusios į naujo gyvenimo kūrybos kelią, istorinę praeitį ir ypatybes". Taip pat buvo teigiama, kad sovietų vyriausybė yra pasirengusi su šalimis - Varšuvos sutarties dalyvėmis - apsvarstyti klausimą dėl sovietų kariuomenės, esančios minėtų šalių teritorijose. "Turėdama galvoje, kad jos (SSRS) armija, dislokuota Vengrijoje, gali būti pretekstas dar didesniam padėties paaštrėjimui, sovietų vyriausybė davė nurodymą savo karinei vadovybei išvesti sovietų karines dalis iš Budapešto. Kartu sovietų vyriausybė yra pasirengusi derėtis su Vengrijos Liaudies Respublikos vyriausybe dėl sovietų armijos buvimo Vengrijos teritorijoje apskritai". Tai I.Nadis ir daugelis vengrų įvertino kaip pergalę. Naiviai buvo patikėta, jog Maskva pati pamatė, kad svarbiausi Vengrijos revoliucijos kaltininkai - ne fašistai ir imperialistai, o SSRS užsienio grobuoniška politika. Todėl I.Nadis kalbą, sakytą miniai spalio 31-ąją po pietų iš parlamento rūmų balkono, baigė žodžiais: "Tegyvuoja nepriklausoma, laisva, demokratinė Vengrijos Respublika! Tegyvuoja laisva Vengrija!"
Tačiau jau tos pačios dienos vakare per sieną ėmė virsti sovietų armijos tankai, patrankos, sunkvežimiai. Sovietų pasiuntinys J.Andropovas (būsimasis SSRS KGB vadovas) iki paskutinės minutės melavo, jog armijos daliniai... pasiklydo. Skubiai sušauktame Vengrijos ministrų kabineto posėdyje buvo paskelbtas sprendimas apie Vengrijos neutralitetą ir nutarta kreiptis pagalbos į Jungtinių Tautų Organizaciją. Tačiau Vakarai neparėmė Vengrijos revoliucijos. Kaip tik tuo metu prasidėjo Sueco kanalo įvykiai. Egiptui nacionalizavus Sueco kanalą, Izraelis, Anglija ir Prancūzija ėmėsi ginkluotos akcijos. Tam nepritarė JAV. Kilo didžiulė sumaištis, labai palanki Maskvai užgniaužiant Vengrijos revoliuciją. Okupantams padėjo ir Janošas Kadaras, buvęs I.Nadžio kabineto narys. Jis sudarė naują Vengrijos "vyriausybę". Beje, J.Kadaras vėliau, 1959 m. gruodžio 7 d., prasitarė, kaip ta "vyriausybė" buvo sudaryta. Lydėdamas N.Chruščiovą iš jo viešnagės Vengrijoje atgal į Sovietų Sąjungą, sakydamas kalbą Užgorode, Kadaras pareiškė: "Prieš trejus metus, kai mūsų liaudis buvo patekusi į sunkią padėtį, aš šiose vietose lankiausi. Buvom atvykę paprašyti broliškos paramos iš sovietų liaudies. Ta pagalba buvo suteikta, ir mes labai dėkingi - kontrrevoliuciją nugalėjome". Vadinasi, Kadaras su savo sėbrais išdavikais 1956 m. lapkričio pirmosiomis dienomis buvo palikę Vengrijos teritoriją ir vadinamąją Vengrijos "revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę" sukūrė sovietų žemėje.
Nuslopinus revoliuciją, per Vengriją tuoj pat ėmė ristis neregėto teroro banga. Stalinistai, kuriems revoliucijos dienomis kelias dienas grėsė pavojus (kai kurie budeliai net buvo pakarti), dabar žiauriai keršijo. Atpažįstant žmones iš nuotraukų, padarytų revoliucijos dienomis, taip pat įskundus, suvedinėjant asmenines sąskaitas, buvo areštuota dešimtys tūkstančių žmonių, daugiausia studentų ir darbininkų. Uždari teismų posėdžiai vyko konvejeriu - dieną ir naktį. Į kartuves buvo siunčiami ne tik vadinamieji dešinieji elementai, bet ir tie, kurie buvo laikomi kairiaisiais. Pastarųjų buvo nužudyta net daugiau. Viename iš pirmųjų teismų pakarti buvo nuteistas majoras Antalas Polinkašas, išlaisvinęs primą kardinolą J.Mindsentį. Iš 33-osios tankų divizijos, kuri 1956 m. lapkričio 4-ąją stojo į mūšį su Budapeštą puolančia sovietų kariuomene, buvo pakarti beveik visi divizijos karininkai ir kareiviai - pradedant divizijos vadu pulkininku Mečeriu, baigiant jaunučiais kareivėliais. Visi "teismų" procesai buvo slepiami nuo visuomenės. Praėjus metams nuo sovietų intervencijos, 1957-ųjų lapkritį prieš teismą stojo labai daug rašytojų. Tarp jų - ir 63 metų amžiaus Tiboras Deris, turėjęs keturiasdešimties metų partinį stažą.
Okupantai ir jų pakalikai nesilaikė pažado neteisti I.Nadžio. Jam mirties nuosprendis buvo paskelbtas 1958 m. birželio 18-ąją. Savo paskutiniame žodyje jis sakė: "Dukart bandžiau gelbėti socializmą Dunojaus žemėje: 1953-aisiais ir 1956 metais. Sutrukdė Rakošis ir rusai. O jei dabar mano gyvenimas reikalingas įrodyti, jog ne visi komunistai yra liaudies priešai, mielai jį atiduosiu. Šiaip jis būtų visai bevertis".
I.Nadžio ir jo bendražygių kūnai buvo slapčia užkasti kažkur Budapešte. Bet ir to pasirodė per maža. Po trejų metų palaikai irgi slapčia buvo išvežti į naująsias kapines, į patį atokiausią, apleistą kampą, kur nuo 1956 metų buvo pakišta po velėna tūkstančiai nužudytų žmonių.
Tad Vengrijos revoliucijos paskandinimas kraujuje buvo dėsningas Sovietų Sąjungos komunistinės imperijos vadeivų veiklos tęsinys. Nepaisant to, kad N.Chruščiovas ir pasmerkė "asmenybės kultą". Dėl vengrų tautos revoliucijos imperija pateko į tokią padėtį, kokios dar nebuvo po Antrojo pasaulinio karo. Maskvos valdovai suvokė, jog buvo kalbėta ne apie vienos šalies atsiskyrimą. Toks žingsnis galėjo turėti (ir turėjo) įtakos visai vadinamajai liaudies demokratijai ir, žinoma, pačiai Sovietų Sąjungai. Kremliaus vadovai ir KGB puikiai suprato, jei Vengrija taps suverenia valstybe, jos pavyzdžiu gali pasekti lenkai, čekai, rytų vokiečiai, netgi bulgarai.
Kaip rašė vengrų rašytojas ir publicistas Tiboras Mėrajus, į neregėtą paniką puolė ne tiek Kremlius, kiek "liaudies demokratijos" šalių partiniai vadovai. Jie ragino Maskvos kuratorius imtis kuo griežčiausių veiksmų prieš Vengrijos "kontrrevoliuciją". Tomis dienomis ant Chruščiovo, Bulganino, Molotovo, Kaganovičiaus stalų netilo telefonai. Persigandę ulbrichtai, širokai, georgija-dežai ragino padaryti Vengrijoje "tvarką", nes irsta didysis Stalino rūmas.
Na, o Vakarai, kurių pagalbos tikėjosi sukilę vengrai, dar kartą parodė savo bejėgiškumą. Kitas dalykas, palanki situacija nukrito sovietams lyg kokia dovana - prieš pat JAV prezidento rinkimus. Iki balsavimo buvo likusios kelios dienos, tad JAV prezidento rankos buvo surištos, jeigu jis ir būtų norėjęs imtis kokių nors veiksmų. Kita vertus, prezidentas D.Eizenhaueris gerai žinojo, kad, pagal Jaltos ir Postdamo susitarimus, Vengrija priklauso sovietų įtakos sferai...
Tad vengrų tauta jau kelis kartus savo istorijoje patyrė kietą ir kruviną Maskvos ranką. Pirmą kartą žiauriai numalšinus 1848-1849 metų laisvės revoliuciją, antrą - kai 1919-ųjų pavasarį buvo įkurta vadinamoji Vengrijos tarybų respublika, trečią - po Antrojo pasaulinio karo, kai Vengrija buvo atiduota Stalino "globai" ir ketvirtą - 1956 metais. Skaudžios ir pamokančios istorijos pamokos, kurias privalėtų gerai išmokti visos Rytų ir Vidurio Europos tautos, visų pirma - Lietuva ir Lenkija, kuriose demokratinių rinkimų keliu valdžioje atsidūrė buvę okupantų kolaborantai.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"