Atnaujintas 2001 m. lapkričio 14 d.
Nr.85
(994)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas ir žmonės
Darbai
Kultūra
Istorijos vingiai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Savos dalios nekeiksnojantis, Dievo duotu gyvenimu besidžiaugiantis

Sostinėje vykstančiose parodose, susitikimuose su rašytojais, mokslo, meno veikėjais, naujų knygų pristatymuose, Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, įvairių laikraščių redakcijose galima sutikti ir šiaip kur nors gatvėje pamatyti nedidelio ūgio žmogų, be rankų, deformuotomis kojomis, krypuojantį it žąselė į šalis. Jį gerai pažįsta bibliotekų, spaudos leidinių darbuotojai, atpažįsta parodų rengėjai. Su visais tas žmogus randa bendrą kalbą, gali šnekučiuotis pačiomis įvairiausiomis temomis valandų valandas. Vasarą jis atvyksta pasisvečiuoti pas senutėlę motiną į Anykščių kraštą, Burbiškį. Tad ir čia stengiasi įsitraukti į kultūrinį gyvenimą, pabendrauti su senais pažįstamais, vaikystės draugais.

Optimistas

Visi, kurie pažįsta Vytautą Vitkūną, ilgiau ar trumpiau su juo bendravo, stebisi neatsistebi šiuo likimo nuskriaustu žmogumi. Tiesiog trykšte trykšta jo energija, optimizmas, gera nuotaika, veržlumas, geranoriškumas, jautrumas kitiems. Kuo gražiausiai jis atsiliepia apie gyvenimą, savo buvusį darbą, dažnai užplūstantį kūrybinį įkvėpimą. Kitas panašaus likimo žmogus niurzgėtų, pyktų ant viso pasaulio, keiktų tokį gyvenimą. O jis - ne toks.
Filologas V.Vitkūnas gimė po nelaiminga žvaigžde, bet gyvenimo kelyje surado savo laimę, savo pašaukimą, nepalūžo, nepasidavė likimui ir visokiausioms negandoms.

Pasiryžo siekti mokslų

Gimė Vytautas daugiau kaip prieš šešias dešimtis metų Burbiškio kaime. Ir tėvams, ir kitiems Vitkūnų šeimos vaikams (keturioms sesutėms ir broliukui) buvo be galo skaudu žiūrėti į Vytuką: tasai vaikelis pasaulin atėjo be rankyčių, kreivomis kojelėmis, nuo mažų dienų jį kamavo visokios negalios. Žodžiu, gimė jis nesveikas, tad jam reikėjo ypatingos priežiūros. Kai kas iš kaimynų net pranašavo, kad neilgai tokiam likimo nuskriaustam vaikeliui bus lemta gyventi šioje "ašarų pakalnėje", kad "Dievulis greitai jį pasiims pas save". Bet taip neatsitiko. Vaikas augo, stiprėjo. Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, niekas, aišku, tokio neįgalaus vaiko neišruošė į pirmą klasę. Ir mokytojai, ir tėvai buvo panašios nuomonės: "Kur jau tokiam vaikui mokslai, kaip jisai, neturėdamas rankų, rašys, skaičiuos?" O Vytukas sulaukdavo grįžtančių iš mokyklos savo seserų, brolio ir, kai tiktai šie sėsdavo ruošti pamokų, pripuldavo prie stalo ir žiūrėdavo, žiūrėdavo į juos, akimis godžiai sekdavo kiekvieną judesį. Ypač įprato jis būti šalia sesers Stasės ir kartu su ja namuose pradėjo ruošti "savo pamokas". Skaito, rašo, skaičiuoja sesuo - tą patį daro ir jis. Taip namuose ir baigė keturias klases, nes buvo be galo gabus, imlus visiems dalykams.
Vaiko gabumus pastebėjo ir burbiškiečiai pedagogai, tad padėdavo siekti mokslo, atnešdavo knygų, duodavo visokių užduočių, patikrindavo, ką tasai išmokęs. O gabus vaikas ne tiktai pats viską kuo puikiausiai įsisąmonindavo, išmokdavo, bet dar padėdavo ir seserims, broliui, kaimynų vaikams.
Daug kas stebėdavosi, kaipgi berankis berniukas gali rašyti, vartyti knygų puslapius. O tai Vytukas darydavo kojų pirštais. Įsprausdavo tarp pirštų pieštuką - ir rašo. Arba įsikandęs dantimis. Taip išmoko be galo dailiai, gražiai, lygiai rašyti, tiesiog išeidavo dailyraštis, o ne kokia nors keverzonė.
Vytautas nenustygo vietoje, pasiryžo siekti išsilavinimo toliau. Paskatintas vietinių mokytojų, artimųjų, kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad jam būtų leidžiama išimties tvarka laikyti septynių klasių egzaminus eksternu. Toks leidimas buvo gautas, tiktai egzaminus teko laikyti ne Anykščiuose, bet Utenoje, nes tuo metu ne visos mokyklos tokias teises turėjo. Egzaminus V.Vitkūnas išlaikė kuo puikiausiai. Kai kišenėje atsirado septynių klasių baigimo pažymėjimas, toliau krimto vadovėlius namuose, savarankiškai ruošėsi brandos atestato egzaminui. Utenoje 1961-aisiais vėl sėkmingai išlaikė vidurinės mokyklos baigimo egzaminus eksternu.

Atėjo polinkis kurti

Dar tebesimokydamas namuose, Vytautas puoselėjo svajonę mokytis tiktai Vilniaus valstybiniame universitete ir būtinai lietuvių kalbą ir literatūrą. Mat nuo vaikystės bandė plunksną - rašė eilėraščius, vaizdelius, bendradarbiavo tuometiniame Anykščių rajono laikraštyje "Kolektyvinis darbas", respublikiniuose leidiniuose. Kaip šiandien prisimena Vytautas tuos metus. Pirmąją jo informaciją iš Burbiškio krašto išspausdino rajono laikraštis 1956 metais. Nuo to ir prasidėjo. Pasak Vytauto, kadangi mokėsi eksternu, daug laiko praleisdavo namuose, tad galėjo iki valiai rašyti. Ir rašė laikraščiams apie karvių melžėjas, kiaulių šėrėjas, lauko darbus, kultūrinį kaimo gyvenimą - rašė visokiausiomis temomis.
Laikraščiai mielai spausdino Vytauto rašinėlius, dėkojo autoriui už bendradarbiavimą, už įdomius, išraiškingus, šiltus pasakojimus apie gimtojo krašto žmones, siūlydavo savo temas. Ir niekas galbūt tuomet net nepagalvojo, kad su redakcijomis bendradarbiauja, daug rašo sunkiai vaikštantis, rankų neturintis neįgalus žmogus...

Sunkus kelias į universitetą

Pasirinkti filologiją V.Vitkūną paskatino ir tuomet dirbęs Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje pedagogas, dabar žinomas rašytojas, daugelio knygų autorius Rapolas Šaltenis, pastebėjęs neeilinius vaiko gabumus. Vytautas be galo troško studijuoti universitete, būti studentų būryje. Bet širdį vis graužė nerimas: ar jis bus priimtas, ar neatstums jo, kai tiktai universiteto vadovai sužinos, kad studijuoti ketina visiškas invalidas, ar iš jo nepasijuoks, nepasityčios?
Visko būta. Ir dokumentų priėmimo komisija, ir egzaminuotojai stebėjosi, vis klausinėjo, rūpinosi, ar nebus per sunku tokiam žmogui studijuoti aukštojoje mokykloje, ar pakaks jėgų, ar neiškils kokių problemų, kas juo rūpinsis ir t.t. Buvo netgi labai priešiškai nusiteikusių, kad luošas žmogus studijuotų kartu su sveikais jaunuoliais. Bet savo ketinimų V.Vitkūnas neatsisakė, tik visur ir visada teigė, kad nori tapti diplomuotu filologu, kad niekam netaps našta ir nepridarys jokių rūpesčių. Labai geranoriškai žiūrėjo į tą atkaklų jaunuolį tuometinis universiteto rektorius Jonas Kubilius, Filologijos fakulteto vadovai. Sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus, burbiškietis tapo studentu. Netoli universiteto, filologų bendrabutyje, jam buvo skirtas dvivietis kambarys, kuriame apsigyveno ir sesuo Genė - jinai broliu ir rūpinosi. O kai ši ištekėjo, tuomet Vytautą prižiūrėjo sesuo Danutė. Per paskaitas auditorijose, bibliotekoje Vytautui geranoriškai padėjo ir bendrakursiai, ir dėstytojai. Taip, padedamas geros valios žmonių, V.Vitkūnas užbaigė studijas, tapo diplomuotu filologu ir įgyvendino ilgai puoselėtą savo svajonę.
Žinoma, būta gyvenime visokiausių sunkumų, neišsprendžiamų problemų, teko išgirsti ir užgauliojimų, įžeidinėjimų, ne visi jo sutikti žmonės buvo geranoriški. Bet Vytautas siekė užsibrėžto tikslo ir galvojo tiktai apie gyvenimo grožį, prasmę...

Leidykloje - beveik trisdešimt metų

Įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir Vilniuje įsitvirtinęs burbiškietis pradėjo ieškotis darbo. Tuo metu, sovietmečiu, įsidarbinti normaliam, sveikam žmogui nebuvo didelių problemų. Tačiau į žmones su negalia buvo žiūrima nepatikliai, niekas tokių nenorėjo įsileisti į savo kolektyvą. Vytautui nelengva buvo susirasti darbą. Kurį laiką teko netgi gyventi tiktai iš invalido pensijos bei gautų honorarų už išspausdintus rašinius. Bet jis atkakliai siekė tikslo ir vis ieškojo darbo.
Pagaliau pavyko įsidarbinti teletaipo juostų vertėju Lietuvos telegramų agentūroje ELTA. Paskui atsirado korektoriaus darbas "Minties" leidykloje, kur įsitvirtino ilgam laikui. Gabų, sąžiningą, sumanų darbuotoją greitai pastebėjo, tad buvo pasiūlytos atsakingos kalbos redaktoriaus pareigos. Su pasididžiavimu V.Vitkūnas visiems pasakoja, kad leidykloje išdirbo net 28 su puse metų. Iš čia jį bendradarbiai išlydėjo į užtarnautą poilsį. Bet "Minties" leidykloje gana dažnai Vytautą galima sutikti ir dabar, nes dar prireikia jo paslaugų, pasiūlomas kalbos redaktoriaus darbas pagal sutartis.
Šių eilučių autoriui pašnekovas prisipažįsta, kad net nebesuskaičiuoja, kiek knygų padėjo "išeiti į gyvenimą", kiek autorių jam dėkojo už pagalbą. Jų yra be galo daug!
O štai savo sukurtų eilėraščių skaičių žino gana tikslų - yra parašęs 450. Ir dabar intensyviai kuria. Paradoksas - pats redagavęs kitų knygas, prisidėjęs prie jų leidimo, iki šiol dar neišleido savo kūrybos rinktinės. Sakosi, kad apie tai kažkaip net nepagalvojęs. Todėl eiles spausdina tiktai laikraščiuose ir žurnaluose. Dar rašo ir kitų autorių knygų recenzijas, trumpas anotacijas. Kaip žmonių su negalia sąjungos narys pastaruoju metu aktyviai bendradarbiauja leidiniuose "Bičiulystė", "Bičiulis", kurie skirti tokiems pat kaip jis negalios žmonėms.

Be kitų pagalbos neišsiverstų

Gyvena Vytautas Vilniuje kartu su sesers Danutės šeima. Ir tuo be galo patenkintas. Vienam jam be kitų pagalbos būtų neįmanoma apsieiti. Svetimi geraširdžiai žmonės irgi daug kur jam padeda. Bet vis tiek geriau, kai šalia yra artimieji. Jie ruošia maistą, padeda pavalgyti, išmaudo Vytautą vonioje, padeda apsirengti ar nusirengti. Jisai visuomet tvarkingai apsirengęs, pasirišęs kaklaraištį, išlygintais marškiniais, kelnėmis, gražiai sušukuotais plaukais. Tai, be abejo, sesers ir jos šeimos narių nuopelnas. Nueina Vytautas ir į parduotuves, kioske nusiperka laikraščių, važinėja autobusais ir troleibusais, keliasi liftais. Visada atsiranda jautrių kito negaliai, geranoriškai nusiteikusių žmonių, kurie pasiūlo savo pagalbą. Žinoma, būna ir piktų beširdžių, išgėrusių praeivių, nesuvokiančių ką kalba, kaip elgiasi. Žiūrėk, vienas kitas piktai pasišaipo, replikuoja, nešvankų žodį pasako. Vytautas į tokias pašaipas ar užgauliojimus nekreipia dėmesio, o kai kada į grubumą, įžūlumą atsako švelniu balsu, ramiu tonu, gražiais žodžiais. Žiūrėk, koks nors išsišokėlis, įžūlus pilietis net susigėsta savo grubumo, piktumo, nemandagumo...
Jau seniai Vytautas nebekreipia dėmesio į smalsius praeivių žvilgsnius, netgi garsius samprotavimus apie tai, kaip sunku, negera būti be rankų, deformuotomis kojomis. Jeigu kiekvieno sutikto žmogaus gėdytųsi, bijotų, jei kreiptų dėmesį į visų žvilgsnius, iš nuostabos pravertas burnas, seniai būtų likęs be nervų, išsikraustęs iš proto, negalėtų niekur išeiti, būtų visą gyvenimą įkalintas tarp keturių kambario sienų. Nieko nepakeisi, likimo nepergudrausi...

Rašiklis... dantyse

Daugelis domisi, kaip Vytautas rašo, jei neturi rankų. Pašnekovas prisipažįsta, kad rašo... į dantis įsikandęs rašiklį. Anksčiau rašydavo tarp kojų pirštų įsikišęs pieštuką ar šratinuką. Bet reikia susilenkti, suriesti koją, o jam, jau garbingo amžiaus sulaukus, tai daryti sunkoka. Todėl lengviau rašyti dantimis sukandus rašiklį.
O braižas, braižas! Net retas kuris sveikiausias žmogus sugeba rašyti taip tvarkingai, aiškiai, įskaitomai, tiesiog kaligrafiškai.
Pasak Vytauto, eilėraščiai gimsta kur nors vaikštinėjant, su kuo nors bendraujant, per įvairius renginius užplūsta mintys. Jis neskuba tuoj pat visko užrašyti. Stengiasi savo mintis, eilių posmus įsiminti, užfiksuoti, sukoncentruoti galvoje, o parėjęs namo ramiai atsisėda ir išguldo popieriuje. Rašo be jokių juodraščių, viskas būna gerai apmąstyta, apgalvota, "širdin sudėta" - telieka tiktai surasti gerą progą ir vėliau tuos žodžius užrašyti.
Vytautas - dažnas Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos lankytojas. Bet tenai tiktai skaito, nieko nerašo, jeigu kas sudomina, tuomet paprašo bibliotekos darbuotojų nukopijuoti.

Nejaučia jokių kompleksų

Prieš metus Vytautas palaidojo devyniasdešimties sulaukusį savo tėvą. Todėl dabar dažniau aplanko taip pat garbaus amžiaus sulaukusią motiną, ilgėliau pasisvečiuoja. Šią vasarą jis irgi nemažai laiko praleido Burbiškyje.
Ir savo gimtinėje, ir Vilniuje gyvendamas V.Vitkūnas dienas leidžia labai prasmingai, nesėdi be darbo, kokio nors užsiėmimo.
Vytautas, nors ir būdamas neįgalus, nejaučia jokių kompleksų, susitaikė su savo dalia, tad kiekviena jo pragyventa diena yra džiaugsminga, prasminga. Noriai jis bendrauja su žiniasklaida, pozuoja prieš fotoobjektyvus ir vaizdo kameras, pasakoja žurnalistams apie savo gyvenimo kelią. Apie V.Vitkūną ne kartą pasakojo šalies televizija, rašė "Diena", "Lietuvos aidas", "Lietuvos žinios" ir kiti laikraščiai.
Kad savo užsibrėžtų tikslų gali pasiekti netgi labai didelės negalios kamuojamas žmogus, kad visuomet reikia pasitikėti savo jėgomis, nepalūžti pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais - tai puikiausiai įrodė burbiškietis Vytautas Vitkūnas, viską patyręs savo kailiu. Todėl jis turi teisę apie tai kalbėti kitiems likimo broliams ir sesėms, kviesti visus ieškotis savo vietos po saule, nesuklupti po rūpesčių ir problemų našta, drąsiai žvelgti į ateitį, nebijoti smerkiančių, pašaipių žvilgsnių, apkalbų, labiau pasitikėti savo jėgomis, įsitraukti į visuomenės gyvenimą, nebijoti užimti savo vietos šalia sveikųjų...

Vytautas BAGDONAS

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija