Nežinančiam kur plaukti Laivui nebūna palankaus vėjo

Garsusis JAV politologas Zbignevas Bžežinskis, puikiai išmanantis pokomunistinio pasaulio reikalus, savo knygoje "Nebevaldomas pasaulis" pažymėjo: "Alternatyvos totalitariniam valdymui negali sudaryti nevaldoma, amorali sumaištis". Argi ne tokią amoralią sumaištį kasdien matome ir girdime iš aukščiausiųjų tribūnų ir komercinės žiniasklaidos puslapių bei ekranų, jau nekalbant apie gausybę radijo stočių ir stotelių? Aišku, kitaip ir būti negali. Juk žiniasklaida yra verslas, bent jau daugelio supratimu. Tiesa, idealistams atrodo, kad spauda yra kilnesnis dalykas, nelyginant tam tikra ambona, vieta, kur reiškiamos pačios svarbiausios mintys, keičiamasi nuomonėmis ir t.t. Matyt, taip yra nusiteikusi dar nepraradusi idealizmo visuomenės dalis, nes, kai pažvelgiame į savo valstybės istoriją, matome nuolatinę kovą dėl savo spaudos, jos praradimo skausmą ir atgavimo džiaugsmą tautos formavimosi laikais, kai spauda buvo pats didžiausias to formavimosi talkininkas. Kitas dalykas yra didelis dalies piliečių įsitikinimas, jog (pagal dabartinį jų supratimą) jie vis tiek gyvena labai blogai ir jiems reikia kovoti dėl geresnio gyvenimo. Ir dabar daugelis mano, kad tik negausus elitas gali pasinaudoti šio technologinio amžiaus suteiktomis galimybėmis, o visi kiti to padaryti negali. Tiesa, kaip prieš porą metų pažymėjo istorikas prof. Edvardas Gudavičius, šiandien nėra išgyvenimo problemos. Tai, ką šiandien laikome skurdu ir badu, prieš porą šimtų metų būtų atrodęs kaip pasiturintis ir nerūpestingas gyvenimas. Kai kas nemėgsta prisiminti istorijos, juo labiau jos pasikartojančių paralelių. Tačiau matant, kas vyksta Lietuvoje - ta nesibaigianti demagogija, politikų persidažymai, nesiliaujančios vadinamojo elito puotos, netgi teigiant, kad taip populiarinamos europinės vertybės, - tampa akivaizdu, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo posovietinėje Lietuvoje pagrindinė varomoji jėga yra siekimas kuo greičiau praturtėti. Tai, žinoma, negalėjo nesuformuoti žmonėse, net ir tuose, kurie sakosi esą skurdžiai, atitinkamų nuostatų. Tad ir ganome, anot publicisto Daliaus Stanciko, tokį keistą parodoksalų kentaurą: viena vertus, piliečiai lyg ir pavydi turtuoliams, pasiglemžusiems visą turtą, antra vertus, paklusniai juos gerbia, pripažindami jų apsukrumą ir už faktiškai numestą išmaldą balsuoja ir elgiasi taip, kaip liepia tie trupinių dalintojai. Ryškiausias to pavyzdys - Kėdainių oligarchas V.Uspaskich, kuris jau beveik oficialiai vietinių vadinamas naujuoju kunigaikščiu Radvila... Juk visa Kėdainių valdžia, rajono ekonomika atsidūrė šio magnato rankose, kaip ir vietinė žiniasklaida. Vienas toks "išminčius" neseniai teigė, kad tik realistai gali tinkamai panaudoti, sustatyti į vietas tai, ką iškovoja idealistai. Taip daugiausia labai neaiškiais būdais susikrautas turtas įgyja netgi dorovines kategorijas. Mat vis bandoma įdiegti mintį, kad tik turtuoliai gali gerai valdyti valstybę, nes patys jau pakankamai prisigrobė ir, būdami valdžioje, nevogs, nes jau yra viskuo apsirūpinę ir pertekę.

Vadinamasis politinis elitas - valdančioji partija ir nuo jos "atsiskyrusios" skaidulos (socialliberalai, "valstiečiai", "moterys" ir t.t.) - visi jie yra pažangūs ar pažangesni vieni už kitus. Žinoma, pažangiausieji yra neokomunistai ir jų nuolat "keliama gerovė". Šitaip gerinant jau susikūrė atskiras luomas žmonių, kurių valstybinis ir net etninis identitetas yra formalus. Jie gali būti ir SSKP, ir LDDP, ir socialdemokratais, valstiečiais, gyvenimo logikais, tautos pažangiečiais, kad tik valstybės suverenitetas priklausytų ne tautai, o "elitui" ir jo akcijų paketui. Kas gi gali abejoti, kad tariamai pasikeitusi LDDP susikūrė ne iš vidaus, iš tautos savasties, o iš išorės, iš SSKP platybių nuo Karaliaučiaus iki Vladivostoko. Ir vadinamieji socialdemokratai vis nepamiršta girtis, kad jų pirmtakai atkovojo Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais. Beje, A.Brazauskas netgi neslepia ir vis primena, kad tik komunistai verti valdyti Lietuvą ir jos turtą. Štai ką kalbėjo prezidentas A.Brazauskas 1995 m. birželio 1 d. susitikęs su apskričių valdytojais: "Lietuvoje buvo 220 tūkst. komunistų. Tarp jų - ir aš. Mane, pirmąjį CK sekretorių, išrinko Prezidentu. Macaitis buvo pirmasis komjaunimo sekretorius - pasidarė apskrities viršininkas. Visur gi jų pilna! Tai buvo žmonės, išsilavinę, turintys patyrimo, lojalūs Lietuvai". Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio lojalumo! Remiantis A.Brazausku, ir Kapsukas, ir Sniečkus su Griškevičiumi, ir kiti jo pirmtakai buvo lojalūs Lietuvai. Vargu ar dar galima sugalvoti didesnę nesąmonę.

Kaip moko istorija, nepriklausoma Lietuva neilgai gyvuotų, jeigu jos politikai lemiamos įtakos įgytų partija, turinti svieto lyginimo tradicijas. Netgi mūsų literatūros klasikas Jonas Biliūnas, kurį ilgus okupacijos dešimtmečius "žmonių sielų inžinieriai" skelbė vos ne bolševiku, iš tiesų kelerius metus bendradarbiavęs su socdemais, vėliau laiške kitam iškiliam lietuviui, Vasario 16-osios Akto signatarui Jurgiui Šauliui rašė, kad "cicilikų" politika yra labai silpna ir klajojanti. Labai taiklus ir teisingas apibūdinimas. "Cicilikų politika" silpna ir veidmainiška yra todėl, jog ten, kur kovojama dėl tariamo socialinio teisingumo, nėra ir negali būti filosofijos, gilaus tikėjimo, tvirtų įsitikinimų - tėra vienintelė naudingumo ideologija. Juk visa Europos istorija rodo, kad socialdemokratai greitai tapdavo socialistais, netgi liberalais, tačiau dažniausiai - komunistais. Tą puikiai matėme ir per atkurtosios nepriklausomybės metus. Lietuvos socialdemokratai Seime, kartais net suvaidindami opoziciją LDDP, visada svarbiausiais momentais keldavo rankas pagal Č.Juršėno komandą. Todėl nevertėtų net priminti, kad kompartija - socdemų duktė, o LDDP - jų vaikaitė.

Iš kurgi atsirado mūsų tautoje toks aklas pasitikėjimas tuščiais, aiškiai neįvykdomais įvairiausių gelbėtojų pažadais? Ogi iš tos pačios Rusijos, kurios patikli ir tamsi liaudis nuo amžių buvo auklėjama pagal principą: "Kiekviena valdžia - nuo Dievo". Todėl iki šiol ir Rusijoje, ir Lietuvoje kiekvienas menko intelekto valdininkas laikomas vos ne Dievo vietininku, ir jokie valstybės įstatymų pasikeitimai neturi valdininkui, ypač pasipūtusiems ir labai savimi patenkintiems vadinamiesiems socialdemokratams, nei įtakos, nei valdžios. Lietuva - sau, valdininkas - sau. O kam taip nepavyksta, tegu nešdinasi iš tarnybos. Taigi socialdemokratai, susijungę su LDDP, tapo dar "pažangesni". Ko gero, net patys pažangiausi. Negali pažangesnės partijos bebūti. Jai priklauso gausybė visuomenės ir valstybės veikėjų, kurių nė nereikia vardyti. Jie taip tvirtai ir aiškiai diegia savo programą į gyvenimą, jog visada nesuklysdami juos atskirsime pagal kiekvieną potvarkį, nutarimą ar įsakymą. Žinomas dar anos Rusijos satyrikas ir feljetonistas Tefi, apibūdindamas tokią vienintelę, visažinę ir "pažangią" partiją, rašė: "Juos jungia raidės PPP - pažangiųjų paralitikų partija". Deja, ši partija puikiai sugeba manipuliuoti, ypač kuriant priešrinkiminius scenarijus.

Na, o pastarojo meto Lietuvos gyvenimas, kai keliamas triukšmas svarstant niekam nerūpinčius klausimus, priimant tik atskiroms grupuotėms palankius įstatymus, rodo, tarsi gyventume paskutiniuosus Žečpospolitos laikus, kai Lenkijos ir Lietuvos soste sėdėjo paskutinis karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tiesa, to karaliaus nevertino Rusijos imperatorė Jekaterina II ir jos ministrai, niekas nesusigaudė, kas iš tiesų valdo valstybę, tačiau ponams, valdant tam paskutiniajam karaliui, buvo auksiniai laikai: norim - puotaujam, norim - pešamės... Taip ir prauliojo valstybę.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"