XXI amžius

Lietuvos stojimas į NATO rugsėjo 11-osios įvykių fone

Spausdiname Baltijos instituto, nevyriausybinės mokslininkų organizacijos, direktoriaus dr. Algirdo V. Kanaukos straipsnį NATO plėtros 2000-2015 metais tema. Ši tema aktuali, nes kiti metai - didysis mūsų lūkesčių išbandymas, t.y. Prahoje įvyks NATO valstybių vadovų susitikimas ir bus tariamasi, kurią iš valstybių pakviesti tapti nauja NATO nare.

Sukrečiantys rugsėjo 11 dienos įvykiai, teroristams smogus į Pasaulio prekybos centro ir Pentagono pastatus JAV, staiga pakeitė ir globalią paradigmą, pagal kurią buvo formuojama pasaulio geopolitika, o joje mūsų valstybė taip pat turėjo mažutę ir visiems mums labai svarbią vietą. Mano bandymas įvardinti tos vietos pasikeitimus, įvykusius šių didžiųjų apokaliptinių įvykių fone, yra susijęs su pastanga suprasti, kas yra aktualu Lietuvai šioje naujai atsiradusioje pasaulinės politikos paradigmoje.
Dažnai galima girdėti priekaištus, kad Lietuvoje siaučia jei ne intelektualinis badas, tai stygius sisteminio, racionalaus, analitiško galvojimo, kurio dėka būtų įvardijamos problemos, svarstomi trokštami bei galimi tikslai ir daromi sprendimai.
Todėl ir pravartu pasitelkti tarptautinio masto ekspertus, kurių išvados dažnai priverčia mus pačius naujai pažvelgti į seniai žinomus dalykus. Taigi pasitelksime JAV tyrimo ir vystymo korporacijos (RAND) eksperto Thomas Szayna parengtą ilgalaikę prognozę apie būsimą NATO plėtrą 2000-2015 metais (ši JAV organizacija ir jos kvalifikuoti specialistai yra nepaprastai įtakingi, teikiant prognozes bei rekomendacijas svarbiausioms valstybės žinyboms). Kažkodėl apie ją Lietuvoje beveik nekalbama, nors yra žinoma, kad užsienio diplomatai ir kariškiai su šia prognoze yra neblogai susipažinę.
Taigi studijos projekto vadovas ir pagrindinis autorius Thomas Szayna teigia, kad Slovėnija ir Slovakija bus priimtos į NATO jau 2002 metais, o Baltijos kraštai - gal tik kitame atrankos etape - net apie 2007 metus. Jo manymu, Estija yra kiek geriau pasirengusi narystei NATO , lyginant ją su kitomis Baltijos valstybėmis.
Šioje studijoje yra išdėstyti svarbiausi kriterijai, kuriais NATO galėtų vadovautis, atrinkdama naujus narius. Vieni iš šių kriterijų yra apibrėžti labai aiškiai (pavyzdžiui, valstybės biudžeto dydis, skiriamas gynybos reikalams), kiti - daugiau numanomi ir žymiai subjektyvesni (pavyzdžiui, būsimos narystės NATO pasekmės viso regiono stabilumui). Nurodomi tokie kriterijai kaip:
1. Demokratinis valstybės valdymas, susijęs su laisvais ir teisingais rinkimais (gerbiamos žmogaus teisės; valstybė valdoma, remiantis įstatymais ir efektyvia teisingumo igyvendinimo sistema, užtikrinamas institucijų stabilumas, civilių kontrolė kariškiams). Baltijos šalys šiuo atžvilgiu buvo gerai įvertintos, o Makedonija ir Albanija - menkiau.
2. Laisvos rinkos ekonomika, kuri yra susijusi su aukštu vidaus produkto rodikliu vienam gyventojui. Šiuo požiūriu Estija yra įvertinta žymiai aukščiau nei Lietuva.
3. Tolerantiškas tautinių mažumų traktavimas: pageidaujama, kad būtų suteikiama racionali galimybė kitataučiams gyventojams įsigyti pilietybę, puoselėti savo etninę kultūrą ir švietimą. Šiuos dalykus akylai prižiūri organizacija, pavadinta Freedom House, kuri atlieka išsamius politinius žmogaus teisių vertinimus. Tad šiuo požiūriu Baltijos šalys vertinamos "F - Free" (laisvos); Albania ir Makedonija - "PF- Partially Free" (iš dalies laisvos); Baltarusija - "NF" (nelaisva).
4. Geri santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, nes nenorima, kad nauja narė, įstojusi į NATO, atsineštų ir naujų problemų, susijusių su sienomis bei vidiniais ar tarptautiniais ginčais. Lietuva šiuo požiūriu yra vertinama truputį geriau už Latviją ir Estiją.
5. Karinis indėlis į NATO: nenorima, jog NATO įsipareigotų taip, kad negalėtų savo pažadų ištesėti. Taip pat nenorima, kad būsimos kandidatės į NATO būtų labai pažeidžiamos, t.y. jeigu jos yra per toli geografiškai, būtų per sunku jas apginti, be to, tai kainuotų pernelyg brangiai ir pačiai NATO.
Būtina pabrėžti, kad 1949 metais NATO buvo sukurta kaip gynybinė organizacija, reikalinga geopolitinei atsvarai prieš agresyviąją Sovietų Sąjungą. Todėl priėmimo kriterijai, siekiant narystės NATO, nuolat keitėsi ir šiuo metu jie yra jau kitokie, nei kažkada buvo taikomi Turkijai, Graikijai ar Ispanijai. Beje, pasikeitė ir pats NATO misijos pobūdis, nes atsirado papildoma, ne vien gynybinė, bet ir taikos palaikymo misija kartu su demokratijos plėtros, stabilumo palaikymo komponentais, tampančiais vis svaresniais. Juk demokratėjanti Rusija jau nebelaikoma priešu.
Šioje įtakingoje studijoje yra pateikiama ir visiškai konkreti prognozė: Slovėnija ir Slovakija bus pakviestos narystei NATO jau 2002 metais, o Baltijos šalių narystė bus atidėta kitam etapui - gal tik 2007 metais.
Noriu pabrėžti, kad T.Szaynos ekspertinės išvados buvo paremtos daugiausia 2000 metų duomenimis ir teorine prielaida, kad geopolitikoje artimiausiu metu neįvyks nieko katastrofiško. Tačiau visą pasaulį sukrėtę tragiški rugsėjo 11 dienos įvykiai JAV jau esmingai keičia šią prognozę ir verčia didžiuosius pasaulio politikus deklaruoti naujus vertybinius kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti net ir pragmatiškai mąstantys analitikai.
Šiuo požiūriu, siekiant greitos narystės NATO, Baltijos valstybėms yra ypač naudinga Čekijos prezidento Vaclavo Havelo (kurio talentas suteikia jam pasaulinio masto autoritetą) pozicija, kurią jis išsakė pernai pavasarį: Lietuva, Latvija ir Estija taip pat kuria vakarietiškas vertybes, tačiau jos buvo jėga išrautos iš Vakarų civilizacijos ir iki šiol dar jaučia grėsmę bei nesaugumą. Štai kodėl Baltijos valstybių priėmimas į NATO būtų tiesiog teisingumo aktas.
Pasak V.Havelo, jeigu Baltijos valstybės nebūtų priimtos į NATO, tai būtų labai nusivilta Vakarais, atsirastų neviltis bei dvasinis nuosmukis. Ir todėl Vakarai privalo Baltijos šalis pakviesti narystei NATO jau 2002 metais, nes, priešingu atveju, atsivers Pandoros skrynia, ir pasekmės bus neprognuozuojamos (pagal graikų mitologiją atidarius Pandoros skrynią iššoka gyvatės bei visokie šliužai).
Džordžas Bušas, JAV prezidentas, Varšuvoje ir kituose miestuose šių metų birželį labai aiškiai pasakė, kad rems Baltijos šalių priėmimą į NATO. Ir atrodo, kad JAV šiandien yra mūsų svariausias ramstis, siekiant narystės NATO.

Rugsėjo 11-osios lūžio pasekmės

Rugsėjo 11-osios lūžis nušlavė daugybę senų ir naivių požiūrių bei pakeitė visą teorinį geopolitinės strategijos mąstymą.
Galų gale buvo pripažintas JAV pažeidžiamumas teroristų išprovokuotam karui. Iki tol juk vyravo prielaida, kad JAV teritorija yra tiesiog nepažeidžiama, išskiriant nebent branduolinio karo atvejį, kuris savo ruožtu būtų neracionalus, nes nebūtų "laimėtojų", ir todėl net neįsivaizduojamas. Žinoma, buvo ir priešingų nuomonių, pranašaujančių Amerikos pažeidžiamumą, panaudojant ne tik branduolinį ginklą, bet ir cheminį, biologinį bei teroristinį puolimą.
Buvusių priemonių panaudojimas buvo daugiausiai pagrįstas manymu, kad užtenka vienos apsisaugojimo sistemos. O tuo atveju, jei ji būtų pažeista, reikėtų žūti ir pačiam agresoriui, o tai jį atbaidytų. Tačiau dabar atsirado užtektinai tokių, kurie sutinka mirti dėl savo beprotiškos misijos. Teroristas, kuris žino, kad mirs, bet vis tiek yra žūtbūtinai pasirengęs įvykdyti savo misiją - tai jau naujas karinis ginklas, nukreiptas prieš technologiškai smarkiai pažengusias valstybes. Su tokiu paklaikusiu priešu ir tokia "gyvąja" ginkluote yra labai sunku kovoti normaliais metodais. Juk šiandieninis terorizmas - tai ne tik naujas karinis, bet ir psichinis fenomenas. Tačiau jei JAV kartais nepasisektų suvaldyti teroristų, jie įgytų puikią galimybę užvaldyti visą pasaulį. Tuomet prasidėtų dramatiška teroristinės savivalės era.
Vakarai pajuto, kad būtina daug glaudžiau bendradarbiauti su Rusija, nes jos ir kitų buvusių SSRS valstybių geografinė padėtis tapo labai svarbi JAV. Rusijai taip pat reikalinga JAV. Ir todėl - staigi draugystė. O kas iš tos draugystės gaus daugiau naudos? Tačiau jei karas Afganistane pakryptų JAV nepageidautina linkme, o Vakarai staiga būtų atkirsti nuo arabų naftos išteklių, tuo atveju didieji Rusijos dujų ir naftos ištekliai taptų labai reikalingi Vakarams. Savo ruožtu Vakarų technologija būtų reikalinga Rusijai tam, kad tuos išteklius galima būtų naudoti. Kita vertus, Rusija jaučia didelį geopolitinį pavojų, gresiantį jai iš Pietų ir Rytų. Šiame kontekste svarbus yra ir Rusijos prezidento Putino vaidmuo. Nors Putinas - buvęs kagėbistas, tačiau kupinas savitvardos, žavesio ir pasitikėjimo. Amerikiečiai - irgi nepėsti: jie sau šypsosi ir yra draugiški, nes tai nieko nekainuoja, o kartu palengvina derybų aplinką ir sustiprina geros valios atmosferą.
Rusijos požiūrį į NATO galima būtų pavadinti operacija "Lapė vištidėje". Juk iš pradžių NATO ir buvo sukurta dėl iškilusios Sovietų Sąjungos (Rusijos) grėsmės. Tik dabar to priešiškumo jau atsisakyta, nes regioninis stabilumas ir taikos palaikymas bei demokratijos, laisvos rinkos įgyvendinimas tapo svarbiausiais NATO kriterijais.
Atrodo, kad dabar Rusija, jeigu norėtų tapti NATO nare, didelių prieštaravimų nesutiktų. Nors gal tuomet Kinija protestuotų, nes NATO priartėtų prie pat jos sienų. Susidarytų ir gana kuriozinė situacija: tarkim, jei Baltijos šalys būtų priimtos į NATO prieš priimant Rusiją, tuomet jos galėtų vetuoti Rusijos priėmimą. Bet jeigu Rusija pakliūtų į NATO pirmoji, tuomet ji galėtų padaryti tą patį jau Baltijos šalims. Tad Vakarams gali kilti idėja priimti Rusiją ir Baltijos šalis vienu metu jau artimoje ateityje arba kiek vėliau.

Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena?

Šiuo metu įvykiai pasaulyje vystosi tiesiog minties greičiu. Mes nežinome, kas dar gali atsitikti per iki istorinio susitikimo Prahoje likusius mėnesius. Šiandien yra žymiai daugiau vilčių pakliūti į NATO, tačiau būkime atsargūs, nes jei bus patirta kokia nors nesėkmė, turėsime išgyventi pralaimėjimo kartėlį. Tačiau JAV prezidentas D. Bušas neseniai labai aiškiai pasakė savo laiške Lietuvos prezidentui V. Adamkui, kad geriausias būdas pasiruošti narystei NATO - elgtis taip, kaip elgiamės, t.y. kaip sąjungininkai ("Best way to prepare for NATO membership is to act, as you are acting, like an ally").
Abejotina, ar Vakarų pasaulis sugrįš į savo pirmykštę rimties būseną, kuri buvo iki rugsėjo 11 dienos, sukrėtusios civilizacijos pamatus. Priklausomai nuo pasaulinės kovos prieš terorizmą rezultatų, mes artėjame prie naujos XXI amžiaus eros. Tikėkimės, kad visiems mums ji bus išganinga, nors logika šiandien ir nėra galutinis argumentas.

Dr. Algirdas V. KANAUKA