Vita mutatur, non tollitur

"Gyvenimas keičiasi, bet jo negalima pasirinkti", - sakydavo senovės romėnai. Išties ir mums prieš daugiau kaip dešimtmetį bandytas pasirinkti gyvenimas tapo taip sujauktas, kad vėl šaukiamasi senųjų gelbėtojų ir grandinių. "Baltijos tyrimai" jau vos ne kiekvieną dieną artina tą išsvajotą laiką, kai nuolat skelbia oligarcho V.Uspaskich reitingą. Vis aiškiau bandoma įteigti, kad jis būtų visai "neblogas" Lietuvos prezidentas, nes visiškai suprastų Rusijos interesus - juk iš jos yra importuotas. Tikėtina, kad, numatant tokias perspektyvas, jis jei ne šiandien, tai rytoj savo reitingais aplenks buvusį ir dabartinį prezidentus. Nesvarbu, kad vienas užsimojo pastatyti Valdovų rūmus, kitas - net Vorutos pilį, kurios nė mažiausios liekanos Vorutos piliakalnyje dar nerado archeologai, nes ji gyvavo tik rašytojų fantazijose. Aišku, mūsų "geranoriškiems" kaimynams, kuriuos LTV sekmadienio laidoje "Dviese valtyje" nuolat užsistoja vienas vadinamųjų socdemų vadų, tiktų ir A.Brazauskas, tačiau jis nors dėl akių retsykiais pasamprotauja apie Europos Sąjungą ir NATO, todėl nežinia, ką gali iškrėsti: žiūrėk, nuo kalbų ir prie darbų gali pereiti. Todėl kur kas geriau būtų, jeigu ateitų tikras - iš Rytų. Juk būsimoji rinkimų kampanija gali sužavėti amžinai "išalkusius" mūsų tautiečius: jis moka ir nemokamais "Dadu" ledais pavaišinti, gal dar Krekenavos dešrelėmis ar kokį butelaitį iš Minsko ar Karaliaučiaus atveš. Baltijos TV populiarios publicistinės laidos autorius V.Matulevičius, bene vienintelis iš Lietuvos žurnalistų gildijos, drįso mesti pirštinę oligarchui V.Uspaskich. Jis atskleidė tik nedidelę dalį oligarcho machinacijų, labiau primenančių paprasto kriminalinio reketo stilių. Ir kodėl gi nereketuoti, jeigu dabar be V.Uspaskich žinios ir pritarimo faktiškai negalima tvarkyti jokių Lietuvos ekonominių reikalų? Aišku, V.Matulevičius ryžosi donkichotiškam žingsniui, nes dar nebuvo atvejo, kad kam nors iš raudonojo "elito", atskleidus gausybe faktų paremtus duomenis apie jų juodus darbus, nors plaukas nuo galvos būtų nukritęs. Neatsitiktinai visuomenėje pasigirdo kalbos, jog V.Matulevičių gali ištikti kokia nors automobilio avarija, kaip tai prieš keletą metų atsitiko niekieno nenupirktam "Lietuvos aido" žurnalistui K.Žičkui. Juolab kad užkabintas ne Daktaras, "tulpinis", "šmikinis" ar panašūs žiniasklaidos herojai. Neatsitiktinai vienas iš V.Matulevičiaus laidos pašnekovų, irgi bandąs pasipriešinti oligarcho reketui, sakė nesiskiriąs su pistoletu nei dieną, nei naktį. Aišku, rinkimų dovanų visada pasirengę pamėtyti ir A.Brazauskas su A.Paulausku, gal dar koks K.Glaveckas ar K.Bobelis, tačiau viskas priklauso nuo reitingų karaliaus - oligarcho. Neberems A.Brazausko ar A.Paulausko - ir baigtas kriukis. Pasėdėjote mažumėlę valdžioje, pratiesėte man kelius į politines aukštybes - ir gana. Laikas ir saiką žinoti. Nepadės net ir tauta, ir demokratija "besirūpinančiųjų" gražbylystė. Žinoma, tokie patikrinti iš visų pusių, savi žmonės, tačiau atsirado savesnis - tas, kur Rusijos platybėse cerkves auksiniais kupolais stato.
Jei kalbėsime apie cerkves, šiomis dienomis Rusijos TV6 laidoje buvo pažymėta, jog dabar Rusijoje nusikalstamų grupuočių vadeivos ar juodojo kapitalo rykliai lenktyniauja tarpusavyje, kuris didesnę cerkvę pastatys. Tokia keista mada atėjo pas "didįjį brolį". Buvę partijos ir komjaunimo vadai, KGB karininkai ir bildukai, kasdien keikę "opiumą liaudžiai", staiga tapo dievobaimingais. Buvo tokia mada ir Lietuvoje. Ji buvo sustiprėjusi, kai po Vilniaus Katedrą pavedžiotas pirmasis atsikūrusios Lietuvos prezidentas ir jį lydėjęs oligarchas (ne iš Kėdainių, o iš Jonavos), paskubomis išmokę žegnotis, pozavo prie buvusių valdovų karstų. Dabar ta mada jau praėjusi, tačiau atėjo kita. Antai vienas toks Seimo juokdarys, pasivadinęs pagonybės atgaivintoju, tapo visų televizijų įnamiu. Tai vyksta, žinoma, ne šiaip sau. Kažkas labai laiku pašnibždėjo tam "vaidilai" imtis šio darbo, nes "darbo liaudis" pamatė, kad nuo Didžiojo Gelbėtojo ir Nusipelniusio Gyventi Geriau žadėto rojaus obels obuoliai krenta visiškai supuvę. Todėl ir sumanytas naujas vaidinimas. O už virvučių tampomų marionečių tokiems vaidinimams visada atsiranda.
Iš tiesų keista ta mūsų žiniasklaida. Netgi išgirtos LTV laidos "Paskutinė kryžkelė" vedėjai nesuranda svarbesnių problemų ir propaguoja naujai kuriamą "baltų" religiją bei jos lietuvišką šamaną. Negalima atsistebėti dar vienu dalyku. "Nepriklausomos" žiniasklaidos išjuoktas Premjeras, kuris svečiams iš Vakarų gyrė didžiąsias komunizmo statybas, ir toliau negali atsisakyti senų įpročių. Štai šiomis dienomis, įteikdamas prizus už geriausią produkciją kai kurioms įmonėms (buvusį sovietmečiu "kokybės ženklą"), Premjeras apgailestavo, kad tais gerais laikais, kai jis vietininkavo Lietuvoje, už tą ženklą buvo duodama paskyra "Žiguliukui", o dabar jis negalįs įteikti net tokio menkniekio, kaip "Mercedesas". Štai kokie blogi laikai atėję... Argi dar galima įsivaizduoti juokingesnį anekdotą? Netgi "gyvasis klasikas" J.Erlickas vargu ar taip sugalvotų. Tai ne tiek atskiro žmogaus, įžengusio į brandaus amžiaus laikotarpį, nostalgiški jaunystės prisiminimai, kiek nenumaldomas troškimas būti dosniu ūkvedžiu, o ne pačiam vadovauti ir būti atsakingam. Deja, tas dosnumas skiriamas ne visiems. Jis - tik duoklė bedvasiams plebėjams. Per nepriklausomybės metus jau ne kartą buvo įsitikinta, kad bedvasis intelektas yra kur kas pavojingesnis už primityvumą ir nemokšiškumą. Karjeros ir valdžios siekimas bet kokiomis priemonėmis visų pirma atveda tokį bedvasį intelektą į tamsuoliškos, instinktyvių poreikių minios tūžmingą verpetą. Kaip pažymėjo viena politikos apžvalgininkė, bedvasis intelektas nepakvies minios kilniam žygiui. Jis visada provokuoja kalti prie kryžiaus tą, kuris yra pranašesnis, jis skatins griauti tai, kas pastatyta. Tai labai tiksliai pastebėjo latvių rašytoja ir publicistė Zenta Maurinia savo knygoje "Apie žmones ir daiktus". Ji cituoja italų filosofo pastebėjimą, jog plebėjai yra kaip vaikai, su jais galima kalbėti tik įsakymais, pasakomis ir paveikslėliais. Dabartiniai plebėjai nė piršto nepajudins, kad bent kiek įgytų dvasios aristokratiškumo. Tuo sumaniai naudojasi ir naujieji bei senieji neokomunistų "patricijai".
Kai kurie dienraščiai, radijo ir televizijos laidos, pavyzdžiui, LTV "gelbėtojo" B.Rupeikos du kartus per dieną transliuojama laida "Kaip žmonės gyvena", kupini aimanų ir prakeiksmų valdžiai (aišku, ne neokomunistų), Lietuvos nepriklausomybei, įstūmusiai "liaudį" į tokį neregėtą vargą bei skurdą ir pan. O ką jau kalbėti apie nepaliaujama neapykanta persunktą šnypštimą visuomeniniame transporte ar kitose žmonių susibūrimo vietose? Ką kalbėti apie tokius etatinius "varguolius", jeigu net aukštųjų mokyklų profesoriai ir dėstytojai kartoja tokius pat žodžius? Štai šiomis dienomis dar gana jauna vienos aukštosios mokyklos dėstytoja savo kolegoms aiškino, kad būtų gerai, jeigu kiekviename Lietuvos mieste ar rajone atsirastų po V.Uspaskich ar V.Šustauską. Štai tada ir atsivertų Lietuvoje tikras Klondaikas. Tokie "varguoliai" ir jų vedliai - išpuoselėtu veidu su peteliške pakaklėje seimūnas, mosuojantis savo putliomis, vargo nemačiusiomis rankomis, ar jo bendražygis, profsąjungų vadu pasivadinęs kitas teisingumo šauklys - dažni būryje žmonių, išsakančių savo neapykantą nepriklausomai valstybei. Argi kas girdėjo, kad komunistinių laikų nostalgija sergantys veikėjai būtų priminę savo ginamiesiems, kaip nuožmiai grumdavosi žmonės, stovėję milžiniškose eilėse, norėdami nors prieš šventes gauti geresnio maisto kąsnelį, ar pešdavosi A.Syso išgirtų sovietinių "profsąjungų" vadukų kabinetuose, kaulydami talonus buities prekėms įsigyti?
Dabar partijos strategai išdidžiai pareiškia, kad tauta norinti patikimų, vyresnių vadų. "Tauta renkasi patikrintus, žinomus", - teigė Č.Juršėnas, žinoma, turėdamas galvoje vienintelį vadą - savo partijos viršininką. Kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio, kad, minėdamas "gyvąjį partijos įvaizdį" Premjerą, Č.Juršėnas vadino jį ne partijos pirmininku, o vadu. Tai irgi daug ką pasakantis dalykas, atskleidžiantis pagrindinę esmę: be savo brežnevo komunistai - kaip be rankų.
Vargu ar be to vado žinios bei pritarimo prie antiamerikietiško premjero patarėjo A.Juozaičio diriguojamo teroristų užtarėjų choro prisijungė ir kai kurie rašytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, apsimetę afganistaniečių gynėjais. Verta prisiminti, kad nė vienas iš tų gynėjų sovietiniais metais nė puse lūpų neprasitardavo, kai sovietų "ribotas karinis kontingentas" dešimtimis ir šimtais tūkstančių žudė tuos pačius afganistaniečius. Tik disidentai drįsdavo apie tai kalbėti, aišku, rizikuodami netekti laisvės. Dar daugiau. Žiniasklaidos puslapiuose Afganistano įvykius komentuoja koks nors buvęs sovietų armijos rekrūtas ar KGB karininkas, kūręs Afganistane "socialistinę" valdžią. Kaip pažymėjo politikos apžvalgininkas R.Valatka, jeigu Amerikai dabar nepavyks išrauti Sovietų Sąjungos KGB sukurto tarptautinio terorizmo medžio, bus galima pasakyti "sudie" civilizacijai. R.Valatka taip pat sakė, jei ne Amerika, sovietų imperija ir dabar dar būtų gyva, o mūsų Amerikos "imperializmo" keikėjai nuolankiai giedotų "KGB diriguojamame kastruotų pacifistų chore". Aišku, kito ir negalima buvo laukti iš tų, kuriems sovietinė nostalgija neduoda užmigti. Dabartiniai antiamerikietiški rėksniai faktiškai pila vandenį ant teroristų malūno.
Vos tik Maskvos nacionalbolševikai surengė vadinamųjų antiglobalistų mitingą, bemat atsiliepė ir Lietuvos "antiglobalistas" - "profsąjungietis" A.Sysas, dabar atakos strėles nukreipiantis prieš Pasaulio prekybos organizaciją. Tačiau kaip jis sugebės paaiškinti tai, kad numylėtoji Maskva irgi veržiasi į PPO, o raudonoji Kinija netgi tapo šios organizacijos nare? Bet čia nėra nieko nepa-aiškinamo - juk gelbėtojų įprotis viena sakyti, o kita daryti yra tarsi duona kasdieninė. Iš LDDP atėję veikėjai, "taupydami liaudies pinigus", paskubomis keliais milijonais pasididino Seimo biudžetą. Pasirodo, ir to dar maža. Mat, anot Č.Juršėno, Seimo nariui reikia turėti bent po dešimt padėjėjų... O ateinantys metai - labai sunkūs ne vien materialine prasme.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"