Išsipildžiusios svajonės ir ateities viltys

Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui - 75-eri

1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdyje, Marcelės Gerdžiūnaitės (1893-1990) ir Vinco Preikšo (1900-1983) šeimoje, gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Juozu. Be būsimojo vyskupo, šeimoje augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Mama ne tik nuolat primindavo vaikams maldą, bet vakarais visa šeima kartu meldėsi. Atėjusius elgetas sušelpusi motina vis prašydavo jų melstis už vaikus. Tėtis, Lietuvos savanoris, vaikams pasakojo kovų už nepriklausomybę įspūdžius. Ir pasakojo taip įdomiai, kad vaikai klausydavo labai susidomėję - tad jau nuo mažens pajuto troškulį nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, dirbant bet kokį darbą...
Juozuką nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu (be tėvų pavyzdžio, didelę įtaką padarė tuo metu Griškabūdyje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis kunigas Juozas Vaičaitis) ar studijuoti karo mokslus.
Baigęs Griškabūdžio pradžios mokyklos šešis skyrius, Juozukas 1940 metais stojo į Šakių "Žiburio" gimnaziją, o birželio 15 dieną Lietuva buvo okupuota. Rudenį į mokslus išvykstantį sūnų motina palaimino nuo sienos nuimtu kryžiumi. Vyskupas tiki, kad tas palaiminimas: - kryžiaus ir motinos,- lydėjęs ir saugojęs visą gyvenimą, tebelydi ir šiandien...
Mokydamasis gimnazijoje, visas vasaros atostogas Juozas praleisdavo dirbdamas kartu su tėvu: įrenginėdamas namus, gerai išmoko staliaus amato. Juozas mokėsi iki 1944 metų pavasario. Artėjant frontui, vokiečiai paėmė Vincą Preikšą su sūnumis Juozu ir Antanu kasti apkasus. Po poros mėnesių jiems pavyko pabėgti.

Juozas Preikšas po kunigystės šventimų 1951 metais