Atnaujintas 2001 m. lapkričio 23 d.
Nr.88
(997)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Pesimizmas - iš pertekliaus

Apie tai, kad tapome pesimistų tauta, byloja įvairios apklausos, tyrimai. Ir mūsų kasdienis bendravimas - pilkas ir juodas. Kai kas dėl pesimizmo kaltina okupacijas, baudžiavą, neva įgimtą nuolankumą ar net krikščionybę. Per daug giliai priežasčių ieškome.
Čia nuo amžių gyveno sėsli, darbšti, dora tauta. Pasirinkusi ar Dievo valia į Jo užantį priglausta prie Baltijos, kur nesiaučia uraganai, nepurto žemės drebėjimai, nesiveržia ugnikalniai, kur pavasaris, vasara, ruduo ir žiema trunka po lygiai, žemę pureno, javą augino, karves ir avis ganė, bitininkavo, gintarą rinko ir nuo priešų gynėsi lietuvių tauta. Matyt, patraukliai atrodė tas kraštas, jei į jį taip veržėsi nenuoramos kaimynai iš šiaurės ir pietų, ypač - iš vakarų ir rytų. Todėl, kažkada turėjusi plotus nuo Okos iki Vyslos ir nuo Juodosios jūros iki Baltijos, pamažu mažėjo, gūžėsi, liūdėjo dėl praradimų. Tačiau dainavo. Dainavo pavieniui ir sutartines, kuriomis kaimynai žavėjosi, užrašinėjo. Dainavo artojai, dainavo šienpjoviai ir grėbėjos, dainavo sukdami girnas, dainavo prie lopšio, giedojo bažnyčiose ir kaimo gryčiose. Ir džiaugėsi. Džiaugėsi, kad pirmas sniegas iškrito, kad pavasario lietus nulijo, kad javas sudygo, kad didelėj šeimynoj dar viena būtybė gimė. Gyveno pagal savo patarlę: "Nesidžiauk radęs, neverk pametęs". Ir nesidžiaugė radę, nes gal kitas pametė, neverkė pametę, nes viskas užgyvenama.


Pagonybės pavojus

Tokio pavojaus, kad žmonės taps pagonimis, nėra, nes žmonės jau yra jais tapę: su krikščionybe jie elgiasi taip, tarsi ji būtų pagonybė. Taigi krikščionybei iš išorės niekas negresia, grėsmė kyla tik iš vidaus. Negresia nei sektos, nei baltų religija, tik pačių krikščionių netikėjimas.
Visais būdais apeidinėjamas klausimas, kad Dievas yra. Puolama svarstyti, kokia religija gera ar kokia mums labiau tinka, kokia yra senesnė ar kokiu būdu į Lietuvą atėjusi. Viskas – žemišku aspektu, tarsi tai būtų tik šiapusinis žmonių reikalas.
Jeigu svarstytume, kad Dievas yra, tuoj kiltų klausimas, kaip Jis yra, ką ir kaip Jis yra pasakęs žmonėms ir ką jiems įsakęs, kokie garbinimo būdai Jam priimtini. Jam, o ne mums priimtini; Jį garbiname, o ne sau patogumo ieškome.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija