Spaudos rėmimo fondo klystkeliai

(Pabaiga. Pradžia Nr.88)

Kokius pagrindinius piktnaudžiavimo faktus pastebėjome vadinamojo spaudos rėmimo fondo nuo 1996 metų pabaigos rengiamuose "konkursuose"? Jau minėjome, kad pirmiausia piktnaudžiavimai reiškėsi į fondo valdybą suplaukusių redaktorių "apsukrumu" pasiskirti savo leidiniams dideles sumas. Taip jie dalijosi valstybės iždo pinigus beveik be jokių kliūčių. Po trijų metų (įsiurbę atitinkamas trejas "dozes" pinigų) kažkokių galingų jėgų įveikti kai kurie redaktoriai buvo priversti pasitraukti iš fondo valdybos narių (kitaip jie nebūtų gavę "nė cento"). Tačiau, aišku, pasigrobtų pinigų jie negrąžino, nes niekas nepareikalavo grąžinti, nors jų dalijimo būdas ir buvo pripažintas neteisėtu. Iš fondo valdybos išėjusius redaktorius pakeitė jų draugai - "kūrybinių organizacijų" atstovai, kurie nepagailėdavo lėšų savo buvusiems bičiuliams ir, žinoma, savo leidiniams sočiai pamaitinti.
Kita piktnaudžiavimo galimybė atsiveria pagal fondui patogias jo paties surašytas "konkurso" nuostatas. Remiantis jomis, "konkurso" dalyviai neįslaptinami, t.y. projektų, pateiktų "konkursui", autoriai (rengėjai) yra žinomi tiek fondo administracijai, tiek slaptiesiems ekspertams. Keistas dalykas - tai, kas įprastuose konkursuose turi būti slapta, šio "konkurso" organizatorių patvarkymu yra neslepiama. Tada ir sudaromos sąlygos "globojamam" konkurso dalyviui "laimėti" paramą, o kitam, kažkodėl "nemylimam", - pralaimėti. Ir taip kiekvienais metais. Nebaudžiamumas ir kontrolės stoka leidžia tokiems piktnaudžiautojams elgtis ypač įžūliai. Taip dar iki "konkurso" pradžios iš anksto žinoma, kas ir kokią "paramą" laimės. Yra leidinių grupė, visada gaunanti maksimalią paramą, kita grupė - vidutinę paramą, trečia grupė - kažkokią minimalią, bet pakankamą paramą. Aišku, būna ir išimčių, tačiau tai daroma specialiai ir gudriai. Viena iš tų gudrybių yra paramos skyrimas kuriems nors provincijos ("regioniniams") leidiniams. Dažniausiai paramos sulaukia tie patys "regioniniai" leidiniai, bet kartais lėšų skiriama ir kitiems. Taip fondo vadai siekia paslėpti tą faktą, kad fondo skiriamos paramos liūto dalis tenka penkiems šešiems Vilniuje einantiems leidiniams. Yra ir kitų fondo vadų daromų gudrybių. Veikia ir "bausmių" sistema. Pavyzdžiui, keliskart "konkursą" laimėjęs (aišku, už gerą projektą) leidinys, žiūrėk, staiga negauna jokios paramos, t.y. atrodytų, lyg jo rengėjai staiga pamiršta, kaip reikia parengti projektą. (Žinoma, tokia situacija gali susiklostyti ne vien siekiant nubausti kuo nors "nusikaltusį" redaktorių, bet neretai dėl "akių dūmimo" - norint parodyti, kad ir jie, fondo vadai, kartais yra objektyvūs.)
Būna ypač įdomių atvejų. Štai jau minėtoji redaktorė ("XXI amžius", Nr.88), trejetą metų buvusi fondo Spaudos komisijos pirmininke, pernai nusprendė, kad tarp keturių gausiai apdovanojamųjų savaitraščių ji yra "lygesnė", ir todėl jai yra per maža vienodai su kitais trimis leidiniais gaunamų pinigų - 125 tūkst.litų. Ji sugalvojo gudrų planą pasididinti šią "paramą": vietoje savaitraščio pradėjo leisti dvisavaitraštį, kuriam išlaidų reikia dukart mažiau, t.y. perskaičiuojant į savaitraštį, ši iš fondo leidiniui gauta "parama" pasiekė 250 tūkst. litų. Ir fondo vadai nepratarė nė žodelio, prieštaraujančio tokiai gudriai kombinacijai. Ir kurgi pratars! Juk pats fondo valdybos pirmininkas, įžymusis peizažų fotografas, tapo tos redaktorės žurnalo (į kurį pavirto jau buvęs dvisavaitraštis) konsultantu. Šaunioji redaktorė, šių metų pradžioje dar aimanavusi, kad nebuvo įvertintos jos pastangos (fondo valdybos nariai kažkodėl nepanoro skelbti jos projekto "konkurso" nugalėtoju), dabar išties bus įvertinta: juk fotografas ne tik konsultuoja, bet ir jo fotoparodos yra žurnale išgiriamos. Nors, tiesą sakant, pernai dvigubai didesnė negu priklausytų gauta "parama" leido ir šiemet sočiai gyventi.
Dar vienas akivaizdus fondo administracijos vadų piktnaudžiavimo faktas - šiurkštus vadinamųjų ekspertų išvadų slėpimas. "Konkurso" dalyviams uždrausta ne tik žvilgtelti į laimėjusiųjų (ar net ir pralaimėjusiųjų) projektus, bet net savo projekto ekspertizės išvadas pamatyti. Mums šiaip ne taip, per didelius vargus, pavyko gauti tas išvadas. Pernai tik per kelias savaites išgavome ekspertų išvadas iš apsukriojo fondo direktoriaus (buvusio KGB majoro). Bet kitiems "pralaimėtojams" išvados nebūdavo pateikiamos, o vėliau buvo net įteisinta slėpti ekspertų išvadas.
Apie pastebėtus fondo piktnaudžiavimo faktus informavome visuomenę per spaudą ir kitais būdais. Suprantama, prieš "XXI amžių" ir jo redaktorių, kaip jau minėjome, pasipylė šmeižtų lavina. Gaila, kad net, rodos, garbingi asmenys patikėjo kai kuriais šmeižikų teiginiais ir prisidėjo prie paramos nesuteikimo katalikiškam laikraščiui. Ačiū Dievui, tokių žmonių buvo labai nedaug, nors jų padaryta žala laikraščiui buvo didelė. Tenka apgailestauti, kad jokio noro aiškintis padėtį fonde, jo piktnaudžiavimus, faktiškai darančius fondą savotišku valstybės pinigų plovimo instrumentu, neparodė 1996-2000 metais valdančioji konservatorių ir krikščionių demokratų koalicija (išskyrus pavienius geranoriškai nusiteikusius ir sąžiningus asmenis). Seimas ir jo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, tiksliau, jo pirmininkas, pasirodė visiškai nesugebąs spręsti rimtesnius klausimus. Jis tada taip ir neatsakė į klausimą, kam išvis pavaldus spaudos "rėmimo" fondas. Tokiomis aplinkybėmis fondo vadai sumaniai laviruoja, sudarydami regimybę, kokioje sunkioje padėtyje yra vargstanti "kultūrinė" spauda ir dar labiau "vargstantis" spaudos "rėmimo" fondas.
Per šešerius metus patyrėme, kad kol nebus kardinaliai pakeista fondo vadovybės ir jos valdybos narių atrinkimo tvarka, kol nebus iš jo pašalinti valstybės politiką spaudos srityje kompromituojantys asmenys, kol nebus pakeista "konkurso" organizavimo tvarka (ypač įtvirtinant projekto autorių - konkurso dalyvių įslaptinimą), tol šis fondas tebus instrumentas plauti valstybės pinigus. Ir čia nepadės jokia valstybės kontrolė, nes jos deleguoti asmenys nesugebės išaiškinti visų to fondo vadų gudrybių ir suktybių...

* * *

Spaudą žlugdančią vadinamojo spaudos rėmimo fondo politiką patyrėme su kaupu. Negaudami jokios šio fondo paramos, pastatyti į nelygiavertę (konkurencijos požiūriu) padėtį, turėjome per įvairiausius praradimus, per moralinius sukrėtimus, per materialinius-finansinius trūkumus sunkiai kovoti už savo būvį, už katalikiško laikraščio išlaikymą. Sąžiningi, skriaudą patyrę, užuojautą reiškiantys žmonės (ypač išeiviai) mums buvo tam tikra atrama, suteikusi jėgų nesustoti sunkiame kelyje. Tai įpareigojo mus dirbti viršijant visas savo jėgas, dirbti nenuviliant skaitytojų, suteikiant jiems džiaugsmo ir nors nedidelį malonumą skaitant katalikišką laikraštį. Kadangi laikraštis gali išsilaikyti tik eidamas ne mažiau kaip dešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, "XXI amžius", leidžiamas (vidutiškai) tik 4,5-5 tūkst. egz. tiražu, turėjo ieškoti išeities, kad išliktų. Buvome priversti ir didinti apimtį, ir ieškoti būdų surasti naujų skaitytojų, ir vykdyti kitas programas (ne apie visas jas galime viešai kalbėti, nes tuo ypač pasinaudotų mūsų nedraugai). Taip mes pernai atšventėme "XXI amžiaus" dešimtmetį, taip kitą trečiadienį, gruodžio 5-ąją, išleisime 1000-ąjį numerį, kukliai paminėdami šį įvykį.
Blogesnė yra "Kregždutės" padėtis: patyrusi didelę konkurenciją iš spalvingų, patrauklių, "drąsių" (bet kosmopolitinių ar liberalių) vaikų ir jaunimo leidinių, "Kregždutė" praranda savo pozicijas tarp besimokančio jaunimo. Per penkerius šešerius metus "Kregždutės" tiražas nuo beveik 24 tūkst. egzempliorių nukrito iki šešių tūkstančių. O "Kregždutės" skleidžiamos idėjos yra tokios šviesios, tokios skaidrios, tokios idealistinės... Kam gi naudingas toks šio katalikiško, tautinio vaikams skirto laikraščio populiarumo mažėjimas? Deja, dėl to reiškinio (ir ne tik dėl jo) nenerimauja niekas, net ir tie, kuriems, atrodytų, katalikiškas jaunimo auklėjimas turėtų būti svarbiausias uždavinys. Susidaro įvaizdis, kad katalikiškas laikraštis vaikams terūpi tik keliems Lietuvos katechetams ir keliems kunigams bei patiems "Kregždutės" redaktoriams, dirbantiems be jokio atilsio.
Tokia jau katalikiškos spaudos dalia šiuolaikinėje Lietuvoje...

© 2001 "XXI amžius"