Lemtis
Mikelio Ašmio 110-osioms gimimo metinėms
1938 metų vasara. Profesorius Juozas
Eretas-Jakaitis, nuvežęs pieną į Sintautus, grįžta į žmonos tėviškę
- Ragožius. Kelias netolimas, tik trys kilometrai. Sartis kinkuoja
be botago pliaukšėjimo. Ir taip kiekvieną rytą sąžiningai profesorius
atlieka savo pareigą. Prieš metus kitus iškraudamas iš vežimo
nelengvus pieno bidonus profesorius ir vieną kitą pašaipėlę nugirsdavo,
bet zanavykai prie J.Ereto greitai priprato ir dabar jis čia su
visais lygus. Kas rytą ir su kaimynais vienu kitu žodžiu persimeta.
Ir šiuo pieno vežiku dabar Sintautuose jau niekas nesistebi. Tik
profesoriui kažkodėl šiandien nuotaika sutrikusi. Tai gal tas
netikėtas praėjusios nakties sapnas? Prieš keletą metų J.Eretas
lankėsi pamary, pabuvojo Kintuose, aplankė savo jaunystės dienų
bičiulio Mikelio Ašmio tėviškę, kalbėjosi su jo artimaisiais,
prisiminė Lozaną, prisiminė ir pažintį su dideliu idealistu, savo
bičiuliu Mikeliu. Ir sapne profesorius tarsi vaikščiojo po Povilius,
po Mikelio gimtinę, paskui, atsidūręs prie marių, lyg girdi savo
jaunystės dienų draugo balsą: "Juozai, ar matai, ten, už
marių, - Liudviko Rėzos gimtinė? Tai ten tas smėliu užpustytas
Karvaičių kaimas". Bet kodėl Karvaičiai, ir dar užpustyti?
Kodėl Liudvikas Rėza? Juk ir čia, prie Kintų, Svencelėje, Rėzos
gyvena? O gal dėl to, jog ir M.Ašmys savo kruopštumu L.Rėzą priminė?
Ir juodu abudu - iš to paties pamario. Rašydamas studiją apie
L.Rėzos gimtinę, profesorius vaizduotėje dažnai ne tik smėliu
užpustytus Karvaičius, bet ir savo bičiulio Mikelio tėviškę matydavo.
Ir L.Rėzos, ir M.Ašmio gimtinės - prie tų pačių vandenų. Vieno
- Neringoje po storu smėlio klodu, o kito - žemyne, tarsi iš dangaus
į vešlias pamario pievas nukritusi sodyba pūpso...
Ir grimzta J.Eretas į praeitį. Prisimena lemtinguosius 1918 metus,
kai jis kartu su savo bičiuliu M.Ašmiu leido informacinį biuletenį
"Litauen". Juozas už Mikelį - penkeriais metais jaunesnis.
Tikriausiai šie metai ir dirbo lietuvių tautai šį lemtingą darbą.
Juozas puikiai prisimena Mikelio pasakojimus apie dvi Lietuvas.
Vieną - rusų, o kitą - prūsų. Tuomet ir vienoje, ir kitoje Lietuvoje
lietuviai neturėjo tautinės laisvės. Net 40 metų rusų okupuotoje
Lietuvoje buvo uždraustas lietuviškas raštas ir spausdintas lietuviškas
žodis. Lietuvoje tik žydai, rusai ir vokiečiai galėjo mokytis
savo gimtąja kalba. Išskyrus neuždraustus lietuviškus laikraščius,
panaši padėtis buvo ir Mažojoje Lietuvoje. Juozas klausydavo tokių
Mikelio pasakojimų ir ne kartą klausė:
- Tai ar išliks lietuvių tauta?
- Turi išlikti. Mūsų pareiga - ją prikelti ir sulyginti su vokiečiais,
rusais ir žydais, - sakydavo Mikelis.
Ir M.Ašmys tuo šventai tikėjo. Besilankydamas Klaipėdoje, jis
pažino Bajorų šeimą. Pažinojo Lidiją Bajoraitę (1890-1990), su
kuria ne vieną šokį buvo šokęs, nors surinkimininkai už tokius
jaunimo pasilinksminimus ne galo širsdavo. Su šia mergina jis
ir apie jos mirusį brolį Fricą (Fridrichą) Bajoraitį (1883-1909)
- Mažosios Lietuvos poetą pakalbėdavo. O ir pats norėjo būti panašus
į Lidijos brolį. Mikelis jautė, kad didelius tautos prisikėlimo
darbus dirba Vydūnas, dr. Jonas Basanavičius, apie kurį dar 1912
metais klaipėdiškėje "Apžvalgoje" ir straipsnį paskelbė.
M.Ašmys pažinojo ir klaipėdiškės "Apžvalgos" laikraščio
redaktorių ir leidėją Fricą Ambrazaitį (1865-1915), kurį 1915-ųjų
kovo viduryje į Klaipėdą įsiveržę rusų kazokai žiauriai nužudė.
Geri santykiai jį siejo su spaudos darbuotoju bei spaustuvininku
Enziu Jagomastu (1870-1941). Ir Mikelis tvirtai buvo pasiryžęs
eiti šių tėvynainių į tautos prisikėlimą tiesiamu keliu. Dirbo
nei laiko, nei sveikatos negailėdamas, nors puikiai žinojo, jog
nuo 1915-ųjų jau sirgo džiova, bet ėjo degdamas tautos prisikėlimo
ugnimi.
M.Ašmys teisę studijavo Karaliaučiaus, Halės, Berlyno universitetuose
ir rengėsi ginti skriaudžiamus savo tautiečius, bet, puikiai jausdamas
spausdinto žodžio galią, nemažai laiko paskyrė ir žurnalistikai.
Bendradarbiavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos laikraščiuose,
rašė į JAV lietuvių spaudą, o ir visos jo publikacijos buvo susijusios
su lituanistika ir tautiniais reikalais. Jaunuolis matė, kad nemaža
dalis tautiečių jau nebekalba lietuviškai. Jiems jis rengė ir
leido lietuvių kalbos vadovėlius. Pirmasis buvo nedidelis, tik
32 puslapių, pavadintas "Polyglott Kuntze. Litauisch"
(1916). Antrasis, išleistas 1917 metais Berlyne, buvo kišeninis
171 puslapio kalbamokslis "Metoula. Sprachfuber Litauen".
Jame buvo lietuvių kalbos gramatikėlė, trumpi pasikalbėjimai ir
vokiečių - lietuvių kalbų žodynėlis. Po autoriaus mirties 1928-aisiais
buvo išleista ir papildyta šio vadovėlio antroji laida.
Trumpas M.Ašmio gyvenimas įsiterpė į Pirmąjį pasaulinį karą, į
skausmo ir įvairių nepriteklių metus. Ir reikėjo jaunuoliui didžiulių
pastangų tas kliūtis įveikti. Džiovininko nemobilizavo ir į frontą
nesiuntė, bet jo sugebėjimus stengėsi panaudoti propagandiniams
tikslams. Ir kai 1915 metais Tilžėje buvo organizuojamas lietuviškas
provokiškas laikraštis "Dabartis", į redakciją buvo
pakviestas ir M.Ašmys. Čia jis jau rado iš fronto atvykusius savo
bičiulius, buvusius Berlyno lietuvių klubo valdybos narius dr.
Dovą Zaunių, Martyną, Posingį, Bernardą Kodaitį. Prasidėjo darbas.
Pirmasis "Dabarties" numeris 40 tūkst. egzempliorių
tiražu išleistas 1915 m. rugpjūčio 28 d. Darbas buvo įtemptas,
bet kartu - ir šiokia tokia tikimybė, kad spausdintu žodžiu bus
galima prisidėti ir prie savos tautos ugdymo. Deja, M.Ašmiui greitai
teko nusivilti. Laikraštį griežtai kontroliavo redaktorius Vilius
Steputaitis ir lietuviškai dvasiai čia prasiskverbti buvo neįmanoma.
Tai matydamas, Mikelis, nenorėdamas tapti tautos išdaviku, po
trijų mėnesių iš redakcijos pabėgo. Teko slapstytis. Tėviškėje
ne kartą buvo daromos kratos ir ieškoma įkalčių.
1917-ųjų rudenį M.Ašmys paliko Povilius ir išvyko į Berlyną, o
1918 metų pavasarį persikėlė į Lozaną (Šveicarija). Iš lietuviškų
organizacijų gavęs šiokią tokią finansinę paramą, bandė gydytis
džiovininkų sanatorijoje. Bet ir sanatorijoje jis nenurimo. Darbas
jam buvo gyvenimo tikslas - parašęs tezes "Nusikaltimai Prūsų
Lietuvoje", užsiregistravo Friburgo universitete ginti daktaro
disertaciją. Įsitraukė į dar 1911 metais Juozo Gabrio-Paršaičio
(1880-1951) įkurtą Lietuvių informacinio biuro veiklą, bendradarbiavo
informacinio leidinio vokiečių kalba "Litauen" leidime.
Čia ir gimė šveicaro J.Ereto ir Mažosios Lietuvos atstovo M.Ašmio
didžioji draugystė. Tik ši draugystė buvo labai trumpa ir trapi.
Šveicaras Juozas, susižavėjęs Lietuva, pradėjo mokytis lietuvių
kalbos. Mokė jį Mikelis. Darbas sekėsi. M.Ašmio mokinys jau gražiai
tarė lietuviškus žodžius. O kai 1918-ųjų lapkritį Mikelis susirgo
ispaniškuoju gripu, kuris komplikavosi ir persimetė į silpnus
džiovininko plaučius, šis savo bičiuliui Juozui tarė: "Juozai,
mirsiu... Prisiek, kad tu mano vietoje važiuosi į Lietuvą... Važiuok
nors vieniems metams ir liksi visą amžių!"
1918 m. gruodžio 1-ąją mirštančiam M.Ašmiui J.Eretas prisiekė.
1919-aisiais J.Eretas atvyko į Kauną, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje,
įkūrė spaudos agentūrą ELTA, dėstė universitete. 1925 metais vedė
zanavykę mokytoją Oną Jakaitytę (1898-1954), su kuria išaugino
gražią lietuvišką šeimą, o per vasaros atostogas iš Jakaitynės
veždavo pieno bidonus į Sintautų pieninę ir dažnai prisimindavo
savo jaunystės bičiulį Mikelį, kurio mirtis nulėmė ir jo gyvenimą...
Bernardas ALEKNAVIČIUS
© 2001 "XXI amžius"
