Ryškintini lietuvininkų veikėjų portretai

Išleista Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE) - gyvas stebuklas. Stebuklas dėl to, kad sugebėta prikelti, prakalbinti, regis, amžinai pradingusį kraštą, jos žymesnius veikėjus, sugrąžinti juos gyvenimui mūsų atmintyje. Todėl turime teisę ištarti: abit, non obit. Pastatydinę paminklą lietuvininkams, galime jį kiek pataisinėti.
Beskaitinėdamas šį puikų leidinį pagalvojau, kad galėčiau papildyti jame išspausdintas G.Galvanausko, E.Borcherto ir G.Juozupaičio biografijas. Gal tai praverstų enciklopedijos redakcijai ir biografams.
Pirmiausia abejoju, ar reikėjo Gedimino Galvanausko pavardę rašyti sutrumpinta forma - Galva. Juk jis gimė Galvanausku, juo rašėsi iki pasitraukdamas iš Tėvynės. Tik atsidūręs Vakaruose "persikrikštijo" į Galvą. Nebūtų pakenkę pažymėti, jog G.Galvanauskas - žymaus valstybininko Ernesto Galvanausko brolis. Gerai, kad tokia pastaba įrašyta straipsnelyje apie pastarąjį.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo Finansų ministerijos fonde esanti G.Galvanausko tarnybos byla leidžia daugiau sužinoti apie jo gyvenimo stotis¹. Kadangi iki šiol Lietuvoje apie jį nebuvo rašyta, dera šią skolą grąžinti.
Gediminas Galvanauskas 1925 metais baigė Biržų gimnaziją. Po to Lietuvos universitete studijavo ekonomiką. Neaišku, kokiu pagrindu MLE rašoma, kad mokėsi Teisės skyriuje.
Antra, apsirikta, jog G.Galvanauskas studijas baigė 1930 metais. Iš tikrųjų jis labai sėkmingai (pirmuoju studentu) baigė universitetą 1929-aisiais. Toliau MLE rašoma, kad 1929 - 1931 metais jis gilino tarptautinio ūkio studijas Romoje ir kt. Tarptautinę ekonomiką studijavo ne tik Romoje, bet ir Berlyne, Paryžiuje, Ženevoje.
Grįžęs iš užsienio, 1931 metais pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijoje. Dar tais pačiais metais perėjo į Centralinį statistikos biurą, ten dirbo Ūkio konjunktūros skyriaus viršininku. Netikslu, kad G.Galvanauskas dirbo Finansų ministerijoje vien todėl, kad minėtas biuras jai buvo pavaldus. 1934 metais G.Galvanauskas buvo atleistas iš tarnybos ir priverstas palikti Kauną. Šio sauso fakto užkulisinė istorija tokia.
Valstybės saugumo departamento direktorius pareikalavo per 24 val. išvykti iš sostinės. Nesutikdamas su tuo, G.Galvanauskas į vidaus reikalų ministrą S.Rusteiką kreipėsi paaiškinimo. Ministras dėstė, jog ištremiamas dėl skundo apie neteisėtus policijos veiksmus ir susitikinėjimus su A.Smetonos nemalonėn patekusiu A. Voldemaru. Tada G.Galvanauskas kreipėsi į teismą, kuris jo atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu. Vis vien teko keliauti į Klaipėdą. Buvo priimtas dėstytoju ką tik pradėjusiame veikti Klaipėdos prekybos institute, kuriame rektoriavo brolis Ernestas. Beje, literatūroje perdedama, jog institutas įkurtas vien E.Galvanausko pastangomis. Reikėtų žinoti, kad stiprus jo talkininkas buvo Vitas Statkus. Pastarasis buvo išėjęs aukštuosius mokslus Vienos pasaulinės prekybos institute, vadovavo Lietuvos banko Klaipėdos skyriui. V.Statkus padėjo E.Galvanauskui parengti Klaipėdos prekybos instituto statutą, mokymo planus ir programas.
Klaipėdos prekybos institute G.Galvanauskas dėstė įvairius kursus: statistiką, ūkio politiką, tarptautinę ekonomiką, rankraščio teisėmis išleido dėstytų dalykų paskaitų konspektus (Statistikos teorija, Ūkio statistika, Ūkio konjunktūra, Ūkio politika, Tarptautinis ūkis). Už pedagoginį darbą jam buvo suteiktas docento vardas.
MLE rašoma, jog 1935-1936 metais G.Galvanauskas direktoriavo "Ryto" leidykloje. Pasak kitų šaltinių, "Rytas" turėjo bendrovės, bet ne leidyklos statusą. Tarp kitko, literatūroje išaiškinta, kad G.Galvanausko paskyrimui "Ryto" bendrovės direktoriumi priešinęsis rašytojas I.Šeinius, tuometinis Klaipėdos gubernijos spaudos referentas.
G.Galvanauskas paliko labai ryškius pėdsakus publicistikoje ekonominėmis temomis. MLE išvardinta daug periodinių leidinių, kuriuose jis bendradarbiavo. Gaila, kad liko pamirštas žurnalas "Tautos ūkis". Būtent jame G.Galvanauskas, vos eidamas 25-26 metus, paskelbė daug rimtų straipsnių. Maloniai stebina juose dėstomų dalykų gilios įžvalgos, stipri argumentacija, Lietuvos ūkio reikalų nagrinėjimas tarptautinės ekonomikos kontekste. Straipsnių turinys leidžia tvirtinti, kad studijuodamas užsienyje veltui laiko neleido. Ar ne jis pirmasis iš Lietuvos ekonomistų dar 1931 metais numatė, kad Lietuva dėl savo geografinės padėties bus daugiau tranzito negu pramonės šalis, kad būtina statyti maišų fabriką, nes tuomet sumažėtų neperdirbto linų pluošto išvežimas. Fabriko statybos tikslingumas buvo pagrįstas nuodugniais ekonominiais skaičiavimais. Vadovaudamasis Lietuvos, kaip tranzito šalies, numatymu kvietė steigti aukštąsias prekybos ir jūreivystės mokyklas.
Jis anksti (1931 m.) iškėlė ir pagrindė ūkio reguliavimo centro - Ūkio tarybos - įkūrimo būtinumą, parašė jos projektą.1939 metais tęstiniame straipsnyje pasiūlė dar vieną naujovę -įsteigti Ūkio tyrimo institutą.
Kitą taip novatoriškai mąsčiusį, daug rašiusį ekonomistą kažin ar būtų įmanoma surasti. Neabejotina, kad profesiškai tobulėti padėjo specialybės literatūros įvairiomis kalbomis skaitymas. G.Galvanauskas mokėjo anglų, italų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbas. Publicistikos barų neapleido ir vėliau gyvendamas emigracijoje. Suskaičiuota, kad G.Galvanauskas parašė ir paskelbė apie 1000 studijų, straipsnių, įvairiuose suvažiavimuose, kongresuose, pasakė apie 500 kalbų. Didelę pažintinę vertę turi jo parašyta brolio Ernesto biografija, 1961 metais Čikagoje Lietuvos katalikų mokslų akademijos suvažiavime perskaitytas pranešimas "Socialinės santvarkos krizė", kuriame duotas įvairių ekonominių srovių vertinimas.
Man nežinoma, kad Nepriklausomybės laikais G.Galvanauskas būtų buvęs Lietuvių-latvių draugijos sekretorius. Turimomis žiniomis, jis vadovavo Lietuvių-latvių vienybės draugijos Klaipėdos skyriui. Nors tai gal ir smulkmena, bet nepakenktų patikslinti. Beje, už nuopelnus stiprinant broliškų tautų ryšius G.Galvanauskas Latvijos vyriausybės buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu. Straipsnyje gal būtų atsiradę vietos paminėti kitiems jo visuomeninės veiklos barams (nuo 1931 m. priklausymą ir aktyvų veikimą Ekonominių studijų draugijoje, sekretoriavimą Pirmojoje Lietuvos ekonominėje konferencijoje).
Straipsnio spraga - jokių žinių apie G.Galvanausko gyvenimą pirmuoju sovietmečiu. Minėtas šaltinis ne ką padeda ją užpildyti. Aišku tik tiek, kad tuomet jis buvo bedarbis.
Naciams užėmus Lietuvą, G.Galvanauskas trumpai dirbo Biržų miesto burmistru, po to buvo paskirtas vadovauti taupomosioms valstybės kasoms. 1942 m. kovo 20 d. gestapo buvo suimtas ir apkaltintas antinacine veikla. Netrukus iš kalėjimo sąlyginai vieneriems metams paleidžiamas, bet pareikalaujama išvykti į Vokietiją. 1942 m. birželio 24 d. generalinis komisaras A.Rentelnas generaliniam finansų tarėjui J.Matulioniui raštu nurodė, kad G.Galvanauskas negali būti sugrąžintas į ankstesnes pareigas.
Taigi jis nestokojo okupanto "dėmesio". Ta pačia proga prisiminta sovietmečiu KGB sukurpta klastotė, kad prieškaryje G.Galvanauskas buvo Vokietijos agentas, kurį gestapas neva areštavo tik tam, kad priverstų aktyviau dirbti vokiečiams². Lietuvių nacionalistų partijos vadovybė G.Galvanauską apibūdino kaip stiprų intelektualą, tinkamą atsakingoms pareigoms ūkio srityje³. Tai ir artimas bendradarbiavimas (bent nuo 1938 m.) su voldemarininkais, jų materialinis rėmimas verčia manyti, jog jis buvo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų.
G.Galvanausko veikla emigracijoje atspindėta pakankamai. Nebent galima būtų pridurti, kad jis organizavo Baltic American Comittee (1951-1952 m. buvo jo pirmininkas), Friedens of antibolshevistic block of Nations. Deja, man nepavyko išaiškinti šių organizacijų veiklos tikslų, pobūdžio. Perskaičius straipsnį galima pagalvoti, jog G.Galvanauskas gyvuoja ir darbuojasi, nors iš tikrųjų šį pasaulį apleido 1979 m. balandžio 29 d. Čikagoje. Neturėjo būti sunku sužinoti mirties datą ir vietą.
Taip pat norėtųsi nubrėžti keletą naujų žymaus Mažosios Lietuvos veikėjo, verslininko Endriaus Borcherto biografijos štrichų.
Pirmiausia reikėtų paryškinti E.Borcherto - Klaipėdos krašto Direktorijos nario, o ypač jos pirmininko - vaidmenį stiprinant lietuvybę. 1925 metais jo vadovaujama Direktorija daug ryžtingiau negu iki tol veikė, kad lietuvių kalba ir kultūra užimtų deramą vietą. To siekiant buvo priimti nutarimai, įpareigoję mokyklas, pedagogus įvesti 5-7 savaitines lietuvių kalbos pamokas, dėstyti Lietuvos geografiją ir istoriją. Stokojant tam pasiruošusių mokytojų ir kilus vokiečių pasipriešinimui, pradėtas mokytojams mokėti 20 proc. algos priedas už lietuvių ir vokiečių kalbų mokėjimą. Panašūs priedai mokėti ir valdininkams, jiems buvo organizuoti lietuvių kalbos kursai. E.Borcherto vadovaujama Direktorija rūpinosi Klaipėdos lietuvių gimnazijos pastato statyba, paskyrė premijas už geriausius jos projektus, dėjo pastangas atskirti Klaipėdos Evangelikų Bažnyčią nuo Vokietijos. Pastarojo tikslo pasiekti nepavyko, nes pasipriešinimas buvo pernelyg didelis, jėgos - nelygios. Visa tai nuveikta, sumanyta per vienerius metus, nes tiek laiko gyvavo E.Borcherto Direktorija. Pagal MLE tekstą gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad E.Borchertas Direktorijos nariu buvo trumpai - iki 1925 metų. Iš tikrųjų jo narystė truko nuo 1923-ųjų iki 1927 metų pabaigos.
Derėtų prisiminti ir vertinti E.Borcherto pastangas suvienyti krašto lietuviškas partijas ir taip atsverti nuo 1933 metų stiprėjusias vokiečių partijų (atvirai anšliusinių) pozicijas. Tuo tikslu 1933 m. birželio 6 d. Šilutėje buvo sukviestas lietuviškų partijų suvažiavimas. Jis išrinko komitetą, į kurį įėjo E.Borchertas, K. Lekšas, J.Reisgys ir kt. Komitetui buvo pavesta rūpintis valstybiškai nusiteikusių partijų suvienijimu, lietuvių kalbos ir tikėjimo išsaugojimu, krašto ekonominiais, ypač laukininkų ir žvejų, reikalais, pigiomis paskolomis.
E.Borchertas įmynė ženklias pėdas krašto ūkiniame gyvenime: 1924 metais buvo paskirtas krašto atstovu Uosto direkcijoje, drauge su jos pirmininku T.Noru-Naruševičiumi organizavo jos darbą, dažnai pavaduodavo išvykusį pirmininką, direktoriavo didžiausiame krašto banke - Klaipėdos banke ir laivininkystės bendrovėje "Johanninsens and Co", daug kartų buvo renkamas Tautinio lietuvių banko ir Žemės banko tarybų nariu. Žinant, jog į bankų tarybas buvo renkami geri ūkio žinovai, be to, pasižymėję sąžiningumu, verslo etikos normų laikymusi, nesuklysime manydami, kad šių savybių nestokojo ir E.Borchertas. Dėl didelės ūkinės patirties jis buvo įtraukiamas į ekonominių derybų su Vokietija ir SSRS delegacijas.
E.Borchertas - viena iš daugelio sovietinių represijų aukų. MLE jo kančių istorija papasakota ne visai tiksliai. Kažkodėl vyrauja įprotis sutapatinti skirtingas bausmes - kalinimą lageriuose su tremtimi. Šios ydos neišvengė ir MLE. E.Borchertas buvo pasmerktas dešimt metų kalėti lageriuose. Atlikęs bausmę Kazachstane, turėjo vilkti tremtinio dalią. Tiesa, E.Borcherto golgotoje išlieka "baltų dėmių". Jų pašalinti neįmanoma, nes Lietuvos archyvuose nėra represavimo bylos.
Kelių potėpių prašosi ir Gustavo Juozupaičio portretas. Apibūdinant jo veiklos barus, prie žodžių "visuomenės veikėjas, poetas" nepakenktų prirašyti žodį "bankininkas". Perdėta jį vadinant Tautinio lietuvių banko steigėju. Šio banko steigėjų buvo daugiau (J.Peteraitis ir kt.) Todėl reikėjo jį įvardyti vienu iš banko steigėjų. G.Juozupaitis buvo ne vienas iš kelių banko direktorių, bet jo vadovas (valdybos pirmininkas). Kadangi kalbant apie G.Juozupaičio bankinę karjerą po banko pavadinimo nėra nuorodos, jog su juo (banku) skaitytojai bus supažindinami atitinkamame straipsnyje, būtų pravertę šiek tiek pasakyti apie banką. Reikšminga, kad Lietuvių tautinis bankas: 1) buvo pirmasis ir vienintelis lietuvininkų bankas, pagal savo kuklias finansines išgales rėmęs lietuviškąjį ūkinį elementą; 2) G.Juozupaitis buvo nepamainomas banko vadovas nuo įsteigimo dienos iki 1938 metų. Šis faktas byloja apie akcininkų ir klientų pasitikėjimą G.Juozupaičiu.
Praleistas svarbus G.Juozupaičio biografijos faktas - buvimas E.Borcherto Direktorijos nariu. Taip pat biografai mini, kad Klaipėdos krašto gubernatoriaus norėta G.Juozupaitį paskirti (1927 m.) Direktorijos pirmininku, bet tam pasipriešinusios vietinės vokiečių partijos. MLE pamiršta, kad G.Juozupaitis buvo vienas iš Klaipėdos lietuvių pirklių draugijos steigėjų, Klaipėdos krašto lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų draugijos Centro valdybos sekretorius. Pastaroji įsteigta, atgaivinus ir pertvarkius Klaipėdos lietuvių pirklių draugiją.
Enciklopedijoje nėra jokių žinių apie G.Juozupaičio mokslus, nors dar 1996 metais išleistoje K.Kauko knygoje minimas jo mokymasis Tilžės gimnazijoje, bankininkystės studijas Vokietijoje4. Pagal MLE tekstą neaišku, kodėl 1939 metais G.Juozupaitis persikėlė į Panevėžį. Greičiausiai kaip lietuvininkų veikėjas bėgo nuo Klaipėdos kraštą užgrobusių nacių. Pasakojama, kad 1941 metais Panevėžyje G.Juozupaitis vokiečių buvo palaikytas žydu ir suimtas. Nuo neišvengiamos mirties išgelbėjęs iš Klaipėdos laikų pažįstamas karininkas. Ši istorija gal ir neverta enciklopedijos dėmesio.
Viliuosi, kad būsiu teisingai suprastas,t.y. kad plunksną vedžiojo noras padėti, o ne kritikuoti.

Vladas TERLECKAS

¹ Lietuvių centrinis valstybės archyvas, f. 387, ap.l, b. 992.
² J.Jakaitis, Išdavystės keliu. V., 1976, p.61.
³ "Geležinis vilkas", V., 1965, p.74.
⁴ K.Kaukas. Tėvų ir protėvių šviesa. Klaipėda, 1996, p.59

© 2001 "XXI amžius"