Atnaujintas 2001 m. gruodžio 19 d.
Nr.95
(1004)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Atmintis
Kultūra
Žvilgsnis
Darbai
Retro
Likimai
Kryžkelės
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Prieškario Kauno atstovai

Girdėjau anų laikų aristokratą sakant, kad tikra kultūra per vieną visuomenės kartą nesukuriama. Kultūra turi įaugti į kraują. Šiandien, besižavėdami mūsų muzikų pasiekimais, dažnai pamąstome, kaip, kada tai atsitiko, kad muzika taip įaugo į lietuvių tautos kraują, jog jos muzikinio pasaulio atstovai stebina žemę savo virtuoziškumu ir pasiekimais. Turbūt kiekviena karta tam yra atidavusi savo duoklę. Taip pat ir prieškario Kaunas ne vienam Lietuvos kultūros šuoliui davęs pradžią. Ne kartą esame girdėję sakant, jog prieškario Kaunas - tai mažasis Paryžius. Kuo? Savo kultūrų įvairove, palaipsniui formavusia gražų monolitą.
Kauno konservatorija, 1933-aisiais išaugusi iš Juozo Naujalio 1920 metais įkurtos Muzikos mokyklos, buvo pagrindinė Lietuvos profesionalių muzikų "akademija". O šalia jos? Gal ne daug kam yra žinoma, kad egzistavo nemažai privačių muzikos mokyklų, tiksliau, ne mokyklų, o privačių muzikos mokytojų, kurių dauguma muzikos mokslus buvo ėję įvairiuose Europos miestuose. Sugrįžę ar suvažiavę į Kauną, tapusį Lietuvos sostine, jie vertėsi privačiomis muzikos pamokomis, kurių populiarumas priklausė nuo mokytojo profesinio pasiruošimo, jo metodų, asmenybės patrauklumo, pagaliau, pedagoginio talento. O mokytis muzikos, sugebėti namuose muzikuoti tuomet buvo lyg privalu kiekvienam inteligentui. Prisimenu savo draugės tėvelį, kuris, būdamas inžinierius, popietėmis ištisas valandas praleisdavo prie pianino. Namai būdavo pilni klasikinės muzikos ar lietuviškų liaudies dainų. Kitos draugės mama griežė smuiku. Prieš vedybas buvo bebaigianti konservatoriją. O vėliau tam tikromis savaitės dienomis namuose rinkdavosi pažįstami ir muzikuodami leisdavo vakarą. Retas inteligentų šeimos susibūrimas praeidavo be šeimyninio gyvos muzikos koncerto.
Norisi papasakoti apie vieną iš tų muzikos mokytojų, kūrusių savą muzikos mokyklą ir tuo pačiu įsijungusių į visos mūsų muzikinės kultūros puoselėjimą. Mes, mokiniai, ją vadinome tik panele Silvija, o iš tikrųjų ji buvo Silvija Sabinskaitė.
Panelė Silvija buvo gimusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje. Tačiau Zigmundo Sabinskio, Silvijos tėvo, šeimoje išlikę dokumentai liudija, kad giminės šaknys siekia Gediminaičių laikus, kad istorijos tėkmėje buvo susigiminiavę Dolengo ir Ostojos herbus turintys bajorai. Bet, remiantis tvirtomis giminės ir šeimos demokratinėmis pažiūromis, visa tai buvo laikoma gilioje paslaptyje. XIX amžiuje giminę užgriuvo negandos. Pralaimėjus 1863-ųjų sukilimą, už dalyvavimą jame dalis šeimos ir artimųjų buvo ištremta į Sibirą, dvarai išdraskyti, turtas išgrobstytas. Likęs siaurutis žiedas su juoda emale vietoj akutės (toks buvo pralaimėjusių sukilėlių gedulo ženklas) liudija, kad iširo ir Silvijos senelės pirmosios sužadėtuvės. Po negandų sugebėta įsikurti pamaskvėje. Užaugę sūnūs pasklinda po Rusiją. Vienas tampa net caro prokuroru, kitas - artistu ir revoliucijos metais miršta iš bado Peterburge, trečiasis tampa agronomu Omske, o dvaras pamaskvėje neklesti. Žinančiųjų pasakota, jog visi jo valdytojai buvę per daug geranoriški. Visiems viskuo padėdavę veltui. Vienas iš senelės sūnų, Zigmundas Sabinskis, tapęs caro armijos karininku, pokylyje susipažįsta su Ermina Derbishir, pagal kilmę - angle. Erminos seneliai dar XIX a. viduryje buvo atvykę iš Anglijos į Rusiją tiesti geležinkelių. Šokis pokylyje buvo lemtingas. Susikuria šeima, gimsta dvi dukros - Silvija ir Vanda. Motinos giminė įskiepija vaikaitėms ne tik anglikonų tikėjimą, bet ir angliškos aristokratijos bruožus.
Rusijos revoliucija iš pagrindų pakeičia visos šeimos gyvenimą. Visa, kas turėta, įsigyta ar paveldėta, vėl prarandama. Tik Z.Sabinskio išsaugotų senųjų Lietuvos bajorystės dokumentų dėka, padedant tuometiniam Lietuvos atstovui Maskvoje poetui Jurgiui Baltrušaičiui, taip pat ir keičiantis įkaitais, nes Z.Sabinskis, kaip karininkas, buvo sovietų areštuotas, visai šeimai leidžiama grįžti į Lietuvą. O kur jos angliškosios pusės dalis? Dvi Erminos seserys - Roza ir Anna, ištekėjusios už rusų (viena - už juristo, kita - už gydytojo), taip ir lieka sovietų Rusijoje. Trečioji sesuo Selina, ištekėjusi už anglo inžinieriaus, išvyksta į Australiją, brolis Fredas tampa anglų pasiuntiniu Varšuvoje. Ir taip senos kilmingos lietuvių giminės palikuonys, sumišę su anglų puritonišku krauju, kuriasi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, įsilieja į jos įvairiapusį kultūrinį gyvenimą.
Žaliakalnyje yra mažutė Gruzdžių gatvelė, besileidžianti į Neries pakrantę, kurios name, pažymėtame dešimtuoju numeriu, ir įsikuria Sabinskių šeima. Tėvas tampa vienu iš Lietuvos kooperacijos propaguotojų ir kūrėjų, bendradarbiauja su demokratiniu Kauno pasauliu. Namuose lankosi žymūs visuomenės veikėjai demokratai, tap jų - ir "Lietuvos žinių" redaktorė Felicija Bortkevičienė, rašytoja Lazdynų Pelėda, kuri yra ir giminaitė, Vienožinskių šeimos atstovai, su kuriais taip pat giminiuojamasi, pirmoji Nepriklausomos Lietuvos teisėja Elena Jackevičaitė ir jos motina, dvarininkė nuo Rokiškio Felicija Jackevičienė. Apsilanko ir motinos giminės anglai, pasklidę po visą pasaulį, ir rusų emigrantai, besiskuriantys Lietuvoje. Motina Ermina ir jos motina Eleonora Derbishir duoda toną visai šeimai: niekada nesiskųsti, visada pasitenkinti tuo, ką turi ir ką gali užsidirbti, pasidalinti, kad ir nedideliu kąsniu su savo artimu. Senelė Eleonora savo vaikaitėms įskiepija nerašytą tiesą: už nesavanaudiškumą Dievas atlygins. Namai atviri draugams, pažįstamiems. Kulinarinėms išmonėms, receptų subtilumui skiriama daug dėmesio, kvepia namų jaukumu.
Reikia pripažinti, jog E.Derbishir-Sabinskienė lietuviškai nekalbėjo, tik suprato. Gerai kalbėti negalėjo, o bet kaip kalbėti jai neleido angliškas išdidumas. Kokios bėdos beslėgtų, ji - visuomet tiesi, dėvinti korsetą, pakelta galva.
Silvija, gabi visiems menams, tik grįžusi į Lietuvą pradeda mokytis Dailės mokykloje, Ąžuolų kalne. Tačiau puritoniškai išauklėtai jaunuolei mokyklos atmosfera pasirodo per daug bohemiška, ir dailę ji palieka. Jos bute ant sienos visada traukdavo akį graži miniatiūra. Kad tai jos darbas, šių eilučių autorė sužinojo neseniai, nes kūrėjos aristokratiška prigimtis niekada neleido girtis atliktais darbais.
S.Sabinskaitė įstoja į konservatoriją, nes muzikavimo pagrindus jau turėjo, ir sėkmingai tęsia mokslą pas profesorę ir kompozitorę Eleną Laumianskienę, baigia studijas prof. Stanislovo Ružickio klasėje. Savo profesoriais, ypač E.Laumianskiene, didžiavosi, žavėjosi jos profesionalumu, pedagoginiu talentu, jos nesavanaudiška pagalba mokiniams ir geriausius pavyzdžius stengėsi perimti pati.
Dar besimokydama konservatorijoje, S.Sabinskaitė pradėjo užsiimti privačiomis muzikos pamokomis. Silvijos komunikabilumas, ryškėjantis pedagoginis talentas palaipsniui išplečia mokinių ratą. Jame - daug tuometinio Kauno žydų elito atstovų, o mokytojos tolerancija, gal ir kilmės įtaka padeda išlaikyti draugiškus mokinių tarpusavio santykius.
Taigi namas Gruzdžių gatvėje tampa kone muzikos mokykla. Visą dieną beveik kas valandą mokiniai keičia vienas kitą, o mokytoja, rodos, niekada nepavargstanti, neaimanuojanti, kantriai užsiiminėjanti su kiekvienu, tik ką pradedančiu liesti pirštais klavišus, draugišku bendravimu žadina kiekvieno mokinio dvasinį pasaulį. Per ją mes, jos mokiniai, supratome, jog muzikų muzikas - tai Johanas Sebastijanas Bachas, kad jo muzikoje slepiasi pasaulio išmintis ir skausmas, nors skambinti jo kūrinius ne visada norėdavome. Ne taip jau paprasta. Silvijos nuomone, muzikos, kaip ir matematikos, turi mokytis visi, kurie nori tapti inteligentais, tačiau konservatorija - tai profesionalų mokykla, o jais tampama tik turint talentą. Profesionalių muzikų atžvilgiu buvo itin kategoriška. Kritikavo tuos, kurie bravūrine technika bando paslėpti savo dvasinį skurdumą, o šis vis iškyla iš kiekvienos natos.
S.Sabinskaitė visuomet didžiavosi savo socialine, t.y. netekėjusios, nepriklausomos, savarankiškos moters padėtimi. Laikė neprotingomis moteris, kurios dėl vyrų pameta galvas, leidžiasi jų skriaudžiamos ir tuo skriaudžia savo vaikus. Tačiau visada kiek galėdama stengėsi padėti savo mokiniams, pakliuvusiems į "beprotiškos" meilės verpetą.
Mes, jos mokiniai, grožėjomės savo mokytojos elegantiška išvaizda. Ji buvo gražaus sudėjimo, aštrių veido bruožų, lygiai sušukuotais plaukais. Mėgo mėlyną ir pilką spalvas, gražius batus, gerai pasiūtus, bet ne prabangius apdarus, todėl ne viena svajodavome, kad, kai užaugsime, rengsimės taip kaip panelė Silvija.
Nors buvo muzikė, bet savo rankų liguistai netausojo. Medinis namelis Gruzdžių gatvės atšlaitėje buvo apsuptas jos išpuoselėto sodelio ir gėlyno. Įvairiausi augalai ir augaliukai, derantys savo spalvomis ir formomis, kalbėjo apie mūsų mokytojos subtilų skonį. Santykiuose su žmonėmis intuityviai jausdavo kito nesąžiningumą, nenuoširdumą, savanaudiškumą, apgaulę, tai tiesiai vadindavo dvasiniu nuosmukiu ir tokių žmonių vengdavo.
Du kartus per metus rengdavo savo mokinių koncertus. Jiems ruošdavomės visą pusmetį. Koncerto dieną visa erdvi medinio namo svetainė su senoviniais paveikslais, kilimais ir portjeromis virsdavo koncerto sale. Pasieniais ant kėdžių ar giliai įkritę į minkštasuolius sėdėdavo išsipuošę tėveliai, daugiausia mamos. Dalyvaudavo vienas kitas muzikinio pasaulio atstovas. O po koncerto jauki namų atmosfera tapdavo mūsų jaunatviškų pasilinksminimų sale, kur, be pokalbių apie muziką, muzikavimą, būdavo ir šokama, ir deklamuojama, ir geriama arbata iš porceliano indų.
Praūžė Antrasis pasaulinis karas. Likimas išardė ir židinį Gruzdžių gatvėje. Ne vienas, šildęsis prie jo, išėjo Amžinybėn. O mūsų muzikos mokytoja, susitaikiusi su likimu ir persikėlusi į kooperatinį butą Žaliakalnio daugiaaukščiame name, ir čia liko ištikima savo gyvenimo būdui ir tiesai. Į jos butą su senais paveikslais, vazomis ir namų jaukumu lyg persikėlė namelio Gruzdžių gatvėje nuotaika. Ji vėl mokė pradedančiuosius skambinti, daug dėmesio skirdama geram "rankos pastatymui", lankoma savo buvusių mokinių, net atsidūrusių užjūriuose. Ji vaišindavo juos pačios keptais ypatingo skonio kepinėliais, kurių kiekviename slypėjo kokios nors močiutės ar pramočiutės recepto paslaptis. O ne vienas buvęs mokinys tęsė ir jos nuveiktą darbą. Tai ilgamečiai Kauno konservatorijos, M.K.Čiurlionio meno mokyklos pedagogai Rita Štaraitė-Stankevičienė, Danutė Vitortaitė-Narkevičienė, Aleksandras Jurgelionis, akompaniatorė Gražina Augulytė, Mykolas Paulavičius, choro dirigentė Gražina Vaišnoraitė ir daugelis kitų aktyvių koncertų lankytojų ir muzikos propaguotojų.
Pati muzikos mokytoja, senosios bajorijos palikuonė Silvija Sabinskaitė 1996 metų ankstyvą pavasarį insulto ištikta atgulė ir ilsisi Petrašiūnuose.

Danutė VAILIONYTĖ

© 2001 "XXI amžius"

 


Silvija Sabinskaitė - muzikos mokytoja Kaune

Ermina Sabinskienė su dukrele Silvija

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija