"Dovanėlių" lietus
Prisimename kiekvienas nesenus
laikus, kai eidavome balsuoti ir nekildavo jokių dvejonių. Viską
už tave nuspręsdavo aukštuose kabinetuose. Kiek turi būti išrinkta
procentų vyrų ir moterų, darbininkų ir kolūkiečių, prieskoniui
- inteligentų. Dabar proto ir sąžinės paveldėtojai seną gerą
patirtį bando pritaikyti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Planuojama
nustatyti, pavyzdžiui, kiek procentų moterų turi būti išrinkta
į Seimą, savivaldybių tarybas. Anksčiau, okupacijos metais, liaudies
išrinktieji patys nieko negalėdavo spręsti: viską lėmė slaptų
politbiuro posėdžių nutarimai ir sovietinei liaudžiai belikdavo
tik vieningai pritarti. Ir dar labai triukšmingai, rengiant pritarimo
mitingus, prisiekinėjant amžiną ištikimybę brangiajai partijai.
Ypač jei netroškai tolimos komandiruotės už valdiškus pinigus
ar psichiatrijos ligoninės palatos...
Kas kita dabar! Neregėta gausybė
besiveržiančiųjų prie valdžios, vienas kitą plūstančių, vienas
už kitą daugiau žadančių. Kuriuo patikėti, žinant, kad kiekvieno
pirštai į save lenkti?
Nuolat teigiama, kad demokratijos reikia mokytis. Bet ar kiekvienai
tautai tai buvo lemta? Ypač Lietuvai, keletą šimtmečių turėjusiai
kovoti už savo išlikimą. Beje, ir valstybingumą teko prarasti
dėl to per didelio demokratiškumo, kai kiekvienas prasilošęs
ir prasilėbavęs šlėktelė Seime ar vietiniame seimelyje šūkteldavo
veto! Juk Žečpospolitoje netgi karaliai buvo renkami.
Vis dėlto turbūt teisūs tie, tarp jų - ir Vinstonas Čerčilis,
kurie tvirtino ir tvirtina, kad demokratija - nieko vertas dalykas,
bet žmonija kol kas nieko geresnio nėra sugalvojusi. Žinoma, jei
žmogus nelaukia malonių iš gamtos (atsiprašau, valdžios) - pavyzdžiui,
nesiekia tik pasakose minimos lygybės. Tik bėda, jog tas pasakas
vis dar bando sekti aukštose kėdėse sėdėjusieji buvusiais laikais.
Suprantama, kad jokia valstybė negali apsieiti be valdžios. Vargu
ar kada pastaroji bus ideali. Žinoma, geriausia, kada ta valdžia
išrenkama daugumos valia, nors tai dar negarantuoja, kad valdžion
bus išrinkti geriausi visuomenės atstovai. Manau, kiekvienas,
jei dar neapakęs, Lietuvoje tai mato. Ryškesnės individualybės
politinę kovą iš viso laiko nešvariu žaidimu. O tuo sumaniai naudojasi
įvairaus plauko tautos ir valstybės gelbėtojai. Tačiau be tos
sumautos (anot vieno garsaus Vilniaus intelektualo) politikos,
bandydami gyventi demokratiškai, o ne anarchiškai, apsieiti niekuomet
negalėsime ne tik mes, bet ir mūsų palikuonys.
Prancūzijoje veikia speciali agentūra RSCG, padedanti ne tik vietiniams,
bet ir kitų šalių politikams laimėti rinkimus. Šios agentūros
įkūrėjas Žakas Segela didžiuojasi, jog kaip tik ji padėjo laimėti
rinkimus tokiems politikams kaip Džordžas Bušas (vyresnysis),
Fransua Miteranas ir kitiems. Ž.Segela labai teisingai pastebėjo,
jog kiekvienas rinkėjas yra lyg vaikas, trokštantis, kad jam būtų
papasakota vilties pasaka.
Tačiau pasakos ir lieka pasakomis.
Jos su tikrove neturi nieko bendra. Štai vadinamieji socialdemokratai
ir socialliberalai prieš rinkimus skelbė, kad, atėję valdžion,
rūpinsis darbo žmonėmis, visais vargstančiais, pensininkais, vaikais,
žemdirbiais ir t.t. Ir ką gi matome? Visas jų rūpestis - tik tais,
kurie dosniai rėmė jų rinkimų kampaniją. Štai energetikai nuo
Naujųjų metų vėl padidino elektros energijos kainą pusantro cento,
o nuo balandžio, kaip kalbama, padidins net keturiais centais.
Įmonėms, kurios tiesiogiai prisijungusios prie aukštos įtampos
linijų, elektros kaina sumažės. Kaip teigia energetikų vadai,
kainų padidinimas būtinas, nes susikūrė net keturios naujai įsteigtos
energetikos bendrovės, kurios ir maitinsis iš padidintų įkainių.
Visoms joms vadovaus generaliniai direktoriai, šie turės pavaduotojus,
finansininkus, patarėjus, ir visiems jiems reikės mokėti. Net
labai daug. Energetikams tai nesvarbu - juk pagrindinė ne tik
elektros energijos, bet ir kitų mokesčių našta užguls pačius neturtingiausius
visuomenės sluoksnius. Beje, neseniai Lietuvos energetikų delegacija
buvo nukakusi pasižmonėti net į Argentiną. Delegacijai vadovavo
Lietuvos energetikų sąjungos prezidentas L.Ašmantas ir kiti energetikos
bosai - J.Vilemas, L.Mikalajūnas, V.Jankauskas. Visi jie, kaip
gyrėsi L.Ašmantas, tyrinėjo paralelę tarp Brazilijos ir Bolivijos.
Kiek kainavo ši kelionė į Pietų Ameriką, galima spėlioti. Kaip
tos kelionės rezultatas ir yra numatytas energijos kainų pakėlimas
- taip tauta gavo kalėdinę ir naujametę dovanėlę. Gavo ir kitą.
Seimo dauguma (socialdemokratai ir socialliberalai) solidariai
priėmė įstatymo pataisas, pagal kurias teisėtiems savininkams
nebus grąžinami pastatai. Premjeras apsimetė nepritariąs tokiam
žingsniui, nors iš tiesų mano kitaip.
Beje, jei kalbėsime apie keliones į tokius egzotiškus kraštus,
nėra ko pykti ant energetikų ar farmacininkų. Pavyzdį rodo pats
Prezidentas, irgi labai mėgstantis keliauti. Antai jau numatyti
kitų metų maršrutai viešnagių, prasidėsiančių tuoj po Naujųjų
metų. Valstybės vadovas, be JAV ir Meksikos, pasieks net Pietų
Korėją ir Australiją. Gal ir reikia valstybės vadovui prisistatyti
kitų šalių ar net žemynų vadovams. Ko tikisi gauti kengūrų šalyje
Prezidentas - sunku pasakyti. Prieš keletą metų gintarinė ledi,
taip pat labai mėgusi pasivažinėti po pasaulį, irgi buvo nukakusi
Australijon. Tuomet buvo kalbama, jog tuoj po šio vizito į Lietuvą
pradės laivais plaukti vilna, netgi triušiai. Kaip neseniai rašė
žurnalistas Valdas Vasiliauskas, komentuodamas tas keliones ir
visa kita, kas vyksta, jokie pasikeitimai, kėdžių perstatinėjimai
nepakeis vis didėjančios atskirų klanų stiprybės. Net ministrai
dreba prieš klanus. Valstybę ir teisėtą valdžią klanas varo į
kampą. Panašiai kaip energetikų, kelininkų, medikų, teisininkų,
farmacininkų ir net daržovininkų klanai. Tai jau valstybės valstybėje.
Šalis klane gulinti - kas? Lietuva, - rašė V.Vasiliauskas (Ekstra.
2001, Nr. 49).
Taigi klanų valdoma valstybė ilgai gyvuoti negali. Paprasčiausiai
tokioje valstybėje nebeišgalės gyventi žmonės, nes mokesčių našta
juos pribaigs.
Kol gelbėtojų valdžia gerina
darbo žmonių gyvenimą, liberalioji opozicija, dideliam kai kurių
neokomunistų džiaugsmui, ėmė griauti Lietuvos kariuomenės struktūrą.
Jau kelias partijas perėjęs ir dabar liberalu tapęs A.Gricius
pateikė įstatymo pataisą sumažinti šauktinių į Lietuvos kariuomenę
skaičių. Tai prieštarauja Valstybės gynybos tarybos patvirtintai
principinei kariuomenės struktūrai. Tačiau kam rūpi Valstybės
taryba, Konstitucija? Žinoma, liberalų vadai entuziastingai pritarė
A.Griciaus pasiūlymui. O Seimo pirmininko pavaduotojas G.Steponavičius
džiaugėsi, jog, priėmus šią pataisą, daugelis tėvų ir motinų
galėtų jaustis ramiau. Neokomunistinė dauguma entuziastingai
palaikė tokį jų širdžiai mielą opozicionierių pasiūlymą. Juk
krašto apsauga ir kariuomenė labai nemėgstama , ne mažiau už amerikiečių
kompaniją Williams, valdančią Mažeikių naftą. Visai nesvarbu,
kad net 20 proc. Lietuvos biudžeto pajamų sudaro Mažeikių naftos
sumokėti pinigai. Kaip teigė viena Seimo narė (aišku, ne socialliberalė),
kiekvienas pensininkas, gydytojas, mokytojas turėtų kasdien poterius
kalbėti, kad Mažeikių naftai sektųsi, nes nuo biudžeto pajamų
priklauso ir jų pensijos bei atlyginimai. Juk išties ta bankrutuojanti
Mažeikių nafta per metus į valstybės iždą atiduoda apie trečdalį
to iždo pajamų - du milijardus litų!
O artėjant didžiosioms šventėms,
Premjeras vėl tikino tautą, kad gyventojai iš valdžios per daug
reikalauja, patys nieko neduodami. Pavyzdžiui, dešrą išnešti
iš cecho, kaip tai anksčiau būdavo daroma. O kas gi išmokė tokio
amato, jeigu ne paties Premjero partiečiai? Jei turėsime omenyje
per didelius reikalavimus, tai gyventojai jau nebereikalauja,
nes žino, kad vis tiek nieko negaus. Reikalauja tie patys klanai
ir dažniausiai gauna visko su kaupu. O tautai lieka šventinės
"dovanėlės": elektros ar (būsimas) dujų brangimas, namų
nacionalizacijos įteisinimas ir pan.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"