Atnaujintas 2002 m. sausio 30 d.
Nr. 8
(1015)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Atmintis
Nuomonės
Istorija ir dabartis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Adomo Brako tremties metai

Vasario 2 dieną sukanka 50 metų, kai Sibire, Barnaulo kalėjime, mirė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, dailininkas Adomas Brakas. Jis gimė 1886 m. balandžio 5 d. Jankaičių kaime, Klaipėdos apskrityje. Visą savo prasmingą gyvenimą dirbo kultūrinį darbą, artimai bendradarbiavo su Vydūnu. Pasitraukęs iš Klaipėdos nuo rudojo maro, pateko į raudonųjų okupantų nemalonę. Plačiau apie Adomo Brako tremtį ir pasakojama šiame rašinyje.

Humanistinės Adomo Brako pažiūros buvo svetimos ne tik fašizmui, bet ir bolševizmui. 1939 metų pradžioje hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, A.Brakas kartu su daugeliu Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų atsidūrė fašistiniame kalėjime. Kaltinamas, kad kovojo prieš krašto germanizavimą, kad Klaipėdoje ir visame krašte vykdė lietuvišką propagandą. Po savaitės kalinimo jam buvo pasakyta, kad galįs pasirinkti sėdėti kalėjime iki gyvos galvos arba per 24 valandas palikti Reichą. Pasirinko tremtį ir kartu su šeima persikėlė į Kauną. Po kurio laiko žmona ir jaunesnysis sūnus Ramūnas grįžo į Klaipėdą, o A.Brakas su Tautvydu liko tremtyje. Įsidarbino Kauno "Saulės" gimnazijoje, bet labai ilgėjosi jūros, prie kurios buvo prabėgusios pačios gražiausios ir prasmingiausios gyvenimo dienos.
"Ir Kaune Adomas Brakas nesėdėjo sudėjęs rankas, - kartą prisiminė rašytoja Ėvė Simonaitytė. - Ir čia jo visuomeninė veikla per kraštus liejosi. Pasikeitus santvarkai 1940 metais kažkur tai prie Kauno bandė kurti komuną, bet iš viso to jo triūso gavosi didelis "šnipštas". Bet Adomėlis ne iš tokių, kad nesėkmė jį sužlugdytų. 1941 m. Adomas Brakas su didžiuliu entuziazmu piešia plakatus Gegužės 1-osios - pasaulinės darbo žmonių šventės demonstracijoms, nes tuo metu buvo pats didžiausias proletaras Kaune. Jokio turto, o Klaipėdoje - tūkstantinės skolos. Tuomet dailininkas gyveno be galo kukliai. Butukyje - tik lova, jo paties rankomis sukalta nedidukė spintelė ir iš balto marmuro iškalta nuostabaus grožio klasikinio stiliaus skulptūrėlė".
Šiuos 1939-1941 metų A.Brako buto reliktus daug metų saugojo rašytoja Ė.Simonaitytė. Ir tik Tautvydui Brakui grįžus iš tremties, rašytoja juos perdavė teisėtam šeimininkui.
Dailės mūza A.Braką lydėjo visą gyvenimą. Ta dailės mūza buvo ir jo likimas.
"Visas Adomo Brako gyvenimas, jo laikysena ir net tas jo išsiblaškymas ir net užmarštumas rodė, kad šis žmogus - menininkas. Žmogus grynuolis, kuris nieko niekados neslėpė. Visur buvo atlapaširdis, - pasakojo apie dailininką A.Braką rašytoja Ė.Simonaitytė. - Šis Adomėlio atlapaširdiškumas jį ir pražudė. Ir kai Kaune Adomui Brakui buvo duota užpildyti tarnybinė anketa, tai jis prie savo profesijos įrašė: "dailininkas - verslininkas". Jeigu jau verslininkas, tai ir kapitalistas, nes tokia buvo naujos valdžios samprata".
Ir 1941 m. birželio 14 d. "kapitalistas" (iš tikrųjų - beturtis) A.Brakas kartu su sūnumi Tautvydu suimtas, uždarytas į gyvulinį vagoną ir išgabentas į antrąją tremtį. Šį kartą - į tolimąjį Sibirą. Po ilgos ir varginančios kelionės išlipo Kamene prie Obės. Pirmąją tremties žiemą dirbo plytinėje ir akmens skaldykloje. 1942 metais dar kartą represuotas ir nugabentas į Bijską (Altajaus kraštas). Čia A.Brakui pasisekė - įsidarbino Bijsko teatre. Piešė dekoracijas, rengė vaidinimus, kuriuose su akordeonu rankose dažnai buvo galima pamatyti ir sūnų Tautvydą.
"Tik šis, iš pirmo žvilgsnio, geras tremtinio darbas Adomui Brakui buvo pražūtingas, - teigė rašytoja Ė.Simonaitytė. - Į Adomo Brako sūnų Tautvydą įsižiūrėjo ruselė ir savo draugėms pasakė: "Šis akordeonistas bus mano". Taip ir buvo".
1946 metais A.Brakas išėjo į pensiją ir pasijuto dvasiškai laisvas žmogus. Tik dabar galutinai jį pavergė Altajaus kalnai. Vėl Adomėlis prisiminė jaunystę, Pirmąjį pasaulinį karą, kai jo karinis dalinys stovėjo Balkanuose, o jis vis griebdavo į rankas popieriaus lapą ir piešdavo kalnus.
Ir gyvenimo pabaigoje - kalnai... Ir šiuose kalnuose Adomas pradeda jausti kažkokią jam dar nesuvokiamą mistišką jėgą. Kažkada Karpatai tarsi stebuklas jam atvėrė naują nesuprastą ir iki tol nepažįstamą pasaulį, o dabar - priartėjus saulėlydžiui - Altajus šį pasaulį užsklendžia.
Kalnai mus, lietuvius - lygumų žmones, traukia, užburia, verčia susimąstyti, taurina, o tuo labiau menininką, kurio širdis, matant gamtą ir gėrį, plaka kiek kitaip. Ir A.Braką Altajaus kalnai ne tik pavergė, bet ir užbūrė. Kalnuose jis jautė ir matė savo nugyventą gyvenimą, prie Baltijos kranto prigludusią savo gimtinę, tautos kančias, vargus, nepriteklius... Matė ir garbingą savo krašto praeitį: Lietuvos Didįjį kunigaikštį Kęstutį ir jo susitikimą su Birute Palangoje, Žalgirio mūšio lauką ir iš jo bėgančius kryžiuočius... Jis matė ir Vytautą Didįjį prie Juodųjų marių... Matė ant Rambyno kalno vaidilas ir vaidilučių kūrenamą amžinąją ugnį... Ir visus šiuos reginius A.Brakas stengėsi įamžinti popieriaus lape. Kai kurie jo piešiniai buvo panašūs į kolegos dr. Jono Remeikos, kartu dirbusio Vytauto Didžiojo gimnazijoje, sukurtas iliustracijas knygelėse "Ką kalneliai pasakoja", "Kai dar amžina ugnis ruseno". Kiti piešiniai nauji, niekur nesutikti, nematyti. Apimtas kūrybinės ekstazės, A.Brakas dirbo nuo ryto iki vakaro, užmiršdamas save.
Dailininko marti, anot rašytojos Ė.Simonaitytės, žvelgė į tokias, jos akimis, nesuvokiamas "kvailystes" ir sumanė patį baisiausią kerštą. Kai A.Brakas ilsėjosi, ji surinko dailininko lietuvių tematika sukurtus darbelius, iš kurių pluošto išslydo nedidutis Vydūno portretas ir dar vienas kitas darbelis, ir išbarstė juos Bijsko gatvėse, paskelbdama, jog senis užsiiminėja antisovietine propaganda. To visiškai pakako. 1946 metais A.Brakas buvo suimtas ir uždarytas Barnaulo kalėjime. Ir taip 1939-ųjų Hitlerio ir 1941-ųjų metų Stalino tremtiniui teismas už "antisovietinę" propagandą atseikėjo "humanišką" ir patį menkiausią krūvį - tik dešimt metų katorgos. Tokia sovietų šalyje tuomet buvo tvarka: 10 - 25 metai katorgos arba mirties bausmė sušaudant.
Nei popieriaus, nei pieštuko išreikšti mintims kalėjime nebuvo. Ir prasidėjo pačios siaubingiausios A.Brako gyvenimo dienos, vedančios į išprotėjimą. Aktyviai visą gyvenimą kultūros baruose dirbusį dailininką kalėjimo tvarka ir beprasmiškai bėgantis laikas visiškai parbloškė. Dailininkas apako ir, skirtos "bausmės" neatlikęs, po šešerių katorgos metų, 1952 m. vasario 2 d. buvo pervežtas iš Barnaulo kalėjimo į kitą kalinimo vietą. Ten A.Brakas ir mirė. Taip užsisklendė tauraus Mažosios Lietuvos patrioto, daug savo kraštui davusio šviesuolio gyvenimas...

Bernardas ALEKNAVIČIUS

© 2002 "XXI amžius"

 

Skulptoriaus Motiejaus Narbuto medalis "Adomas Brakas" (bronza)

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija