Plunksnos brolių ugdymo ilgametė patirtis
Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungai -
80 metų
Lietuvių žurnalistinio sąjūdžio užuomazga
JAV galima laikyti dar 1892 m. liepos 12 d. kunigo A.Miluko Plymute
įkurtą Rašliavišką draugystę. Taip vadinosi ši organizacija. Jos
tikslas buvo mokėti honorarą "Lietuvininkų Vienybės"
ir kitų laikraščių bendradarbiams. Tos organizacijos steigėjai
buvo kunigai: P.Abromaitis, A.Burba, J.Mašiotas, A.Milukas, S.Pautienius,
M.Pėža, J.Zlotožinskas.
Lietuvoje atgavus spaudos laisvę, 1909 metais imta kalbėti apie
lietuvių rašytojų draugijos steigimą. Pirmasis pasaulinis karas
atitolino šią idėją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kaune gyvenę
rašytojai įstojo į Meno kūrėjų draugijos literatūros sekciją,
kurios visuotiniame susirinkime 1920 m. liepos 23 d. buvo išrinkta
pirmoji valdyba. Jai priklausė B.Sruoga, S.Šilingas, V.Krėvė-Mickevičius,
kun. J.Tumas-Vaižgantas ir kun. A.Sabaliauskas. Sekcijos tikslas
- skatinti lietuvių kūrybą, skelbti vaikų literatūros, dramos
kūrinių konkursus, skirti premijas už geriausius kūrinius, organizuoti
geresnių kūrinių vertimus, knygų leidimą ir t.t.
Pagaliau 1922 m. sausio 31 d. Kaune įvyko steigiamasis susirinkimas,
kuriame buvo įkurta Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga. Vardan
tiesos reikia paminėti faktą, jog paskata žurnalistams telktis,
vienytis buvo Kaune rengta 1921 m. gegužės 30 - birželio 3 dienomis
Pabaltijo žurnalistų konferencija. 1922 m. sausio 13 d. Kaune
buvo sušauktas pirmasis žurnalistų susirinkimas, kuriame dalyvavo
aštuoni laikraštininkai.
Oficialiai Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga įregistruota
1922 m. kovo 11 d. Iš pradžių sąjunga vienijo tik 15 narių, daugiausia
žurnalistų. Tarp rašytojų buvo ir tokių, kurie drauge reiškėsi
kaip žurnalistai: J.Tumas-Vaižgantas, A.Žukauskas-Vienuolis, J.Pronskus
ir kiti. Žurnalistai vyravo ir vėliau. Pirmuoju sąjungos pirmininku
išrenkamas J.Tumas-Vaižgantas. 1925-1934 metais ilgamečio pirmininko
pareigas ėjo dr. J.Purickis. Jau 1924-aisiais sąjungos narių gretos
išaugo iki 43 žmonių, o 1929 metais net 71 narys turėjo Lietuvių
rašytojų ir žurnalistų sąjungos nario pažymėjimą.
1929 m. kovo 22 d. įvyko rašytojų ir žurnalistų reorganizacinis
susirinkimas, kuriame dalyvavo 30 asmenų. Susirinkime pakeistas
pavadinimas į Lietuvių žurnalistų sąjungą, kuri tokiu pavadinimu
veikia ir šiuo metu JAV. Tuo tarpu rašytojai 1932 metų pradžioje
B.Sruogos ir J.Grušo iniciatyva įkūrė Lietuvių rašytojų draugiją.
Formaliai Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga išregistruota
1932 m. kovo 18 d. Lietuvių rašytojų draugijos pirmąją valdybą
sudarė I.Šeinius (pirmininkas), J.Grušas, G.Tulauskaitė, P.Vaičiūnas
ir P.Karuža.
* * *
Naujuosius Lietuvių žurnalistų sąjungos
įstatus pasirašė dr. J.Purickis, A.Klimas, M.Šalčius, F.Kirša
ir A.Bružas. Įstatai įregistruoti 1930 m. balandžio 12 d. Persiorganizavus
į profesinę sąjungą, nariams išrūpintos lengvatos: pigesnis susisiekimas
traukiniais, parengtas pensijų įstatymo projektas, įsteigti 24
kambarių poilsio namai Giruliuose. Įdomu, kur tie kambariai šiandien
ir kokios būklės?
Buvo išleisti trys sąjungos metraščiai - 1934, 1937 ir 1940 metais.
1933-aisiais įsteigtas atskiras Klaipėdos skyrius. Sąjungos atstovai
dalyvavo Tarptautinės žurnalistų federacijos suvažiavimuose, rengtos
ekskursijos į užsienį. 1935 metais, vykstant Pasaulio lietuvių
kongresui, buvo sukviesta lietuvių spaudos konferencija. Lietuvių
žurnalistų sąjungos narių sparčiai daugėjo: 1929 metais buvo 71,
1932 metais - 101, 1936 metais - 141, 1938 metais - 150, 1939
metais - 177, 1940 metais - 207, iš kurių 192 buvo lietuviai,
14 žydų ir vienas lenkas. Didelį pasisekimą turėjo žurnalistų
ketvirtadieniai, o jų 1933 - 1934 metais įvyko dvidešimt penki.
1934 metais mirus dr. J.Purickiui laikinai Žurnalistų sąjungos
pirmininko pareigas ėjo V.Kemežys. Vėliau kurį laiką pirmininkas
buvo prof. Izidorius Tamošaitis.
1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą, nukentėjo labai daug
žurnalistų, beje, vieni iš pirmųjų jie buvo kalinami ir tremiami
į Sibirą. Nacių okupacijos metu ėjo daug pogrindžio leidinių.
Dėl jų nemažai žurnalistų pateko į kalėjimus ir koncentracijos
stovyklas, pavyzdžiui, K.Bauba ir kiti buvo nukankinti. 1944 metais
sovietams vėl okupavus Lietuvą, apie 100 žurnalistų pasitraukė
į Vakarus, kur jie tuoj pradėjo leisti sieninius ir kitokius laikraščius.
* * *
Prieškariu Rašytojų draugijai vadovavo:
1932-1933 metais - kanauninkas J.Tumas-Vaižgantas, 1933-1937 metais
- V.Mykolaitis-Putinas, 1937-1938 metais - J.Grušas, 1939-1940
metais - L.Gira, 1941 metais - B.Brazdžionis ir 1942-1944 metais
- F.Kirša.
Rašytojų draugija rengė literatūros vakarus, rašytojų trečiadienius,
1934 metų rudenį įsteigta dramaturgų sekcija, kuri rūpinosi tvarkyti
autorių santykius su Valstybės teatru. Nuo 1935 metų įtikino Valsybės
vadovus skirti kasmet Lietuvos valstybinę literatūros premiją
(po 5000 litų) už geriausią metų kūrinį. Premijas gavo: 1935 metais
Ieva Simonaitytė už romaną "Aukštujų Šimonių likimas",
1936 metais Liudas Dovydėnas už knygą "Broliai Domeikos",
1937 metais Jonas Kuosa-Aleksandriškis už knygą "Užgesę chimeros
akys", 1938 metais Salomėja Nėris už poezijos rinkinį "Diemedžiu
žydėsiu" ir 1939 metais Bernardas Brazdžionis už knygą "Kunigaikščių
miestas".
Tremtyje, Vakaruose, Rašytojų draugija atgaivinta 1946 m. sausio
25-26 d. Tiubingene (Vokietija) įvykusiame lietuvių rašytojų suvažiavime.
1946-1949 metais Vokietijoje draugijai vadovavo Stasys Santvaras,
kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet gegužės pabaigoje švęs Lietuva
ir išeivija. 1950 metų gegužę daugumai lietuvių rašytojų suvažiavus
į JAV, Bostone bendrame susirinkime jie susijungė į vieną Lietuvių
rašytojų draugiją. Pirmasis pirmininkas - poetas J.Aistis. Nuo
1950 metų draugija skiria kasmetines literatūros premijas po 500
dolerių, kurias pirmieji gavo A.Vaičiulaitis, P.Andriušis, N.Mazalaitė,
B.Brazdžionis, J.Jankus, H.Radauskas, J.Savickis, G.Tulauskaitė,
K.Bradūnas ir kiti.
* * *
Dar 1946 m. gegužės 11-12 d. Hanau,
lietuvių stovykloje Vokietijoje, buvo atkurta Žurnalistų sąjunga
ir išrinkta valdyba: dr. J.Pajaujis - pirmininkas, A.Merkelis,
J.Vaidelys, S.Urbonas, K.Obolėnas, H.Blazas. V.A.Braziulis, J.Cicėnas
ir J.Kardelis; garbės teismas: kun. S.Yla, V.Alseika, V.Oškinis.
Antrasis sąjungos suvažiavimas įvyko Šveinfurte 1947 m. rugsėjo
30-31 d., kur paminėta sąjungos 25 metų sukaktis. Dalyvavo ir
JAV lietuvių spaudos atstovai - K.V.Baltramaitis ir A.Devenienė.
Garbės nariais išrinkti: dr. K.Grinius, Vydūnas, prof. M.Biržiška
ir prelatas kun. M.Krupavičius. Išrinkta nauja valdyba: pirmininkas
A.Merkelis, J.Būtėnas, J.Cicėnas, H.Blazas, P.Gaučys, D.Penikas,
J.Kardelis, V.Trumpa ir S.Urbonas. 1944-1949 metais Vokietijos
spaudoje aktyviai dirbo apie 200 lietuvių žurnalistų, kurie nuo
1947 metų pradėjo emigruoti į JAV ir kitur.
1953 metais Lietuvių žurnalistų sąjunga buvo atkurta JAV ir išrinkta
valdyba: pirmininkas V.Rastenis, D.Penikas, S.Narkeliūnaitė ir
A.Šalčius. Vėliau, 1962 metais, išrinkti nauji valdymo organai:
pirmininkas kun. V.Bagdanavičius, A.Giunteris, V.Mingėla, V.Kasniūnas,
P.Šulas. Sąjungos skyrių yra Čikagoje, Detroite, Klyvlende, Los
Andžele yra centrinis skyrius, kurio nariais gali būti visi žurnalistai
iš mažesnių vietovių, kur negali būti įsteigti atskiri skyriai.
Sunku būtų rasti rašytoją, kuris ilgiau ar trumpiau nebūtų aktyviai
dirbęs periodinio leidinio redakcijoje ar ten nespausdinęs savo
kūrinių. Žurnalistą atriboti nuo rašytojo yra lengviau. Rašytojo
temos gali nieko bendra neturėti su dabartinio gyvenimo aktualijomis,
o žurnalistui tenka nagrinėti tokias temas, kurios susijusios
su kasdieniu gyvenimu. Žymiausias kūrėjas, suderinęs žurnalisto
ir rašytojo veiklą, Lietuvos kultūros istorijoje buvo Vincas Kudirka.
Žurnalistas yra visuomeninio gyvenimo reiškinių dalyvis, stebėtojas,
metraštininkas, kuris dirba laikraštyje ar žurnale, televizijoje,
radijuje. Žurnalistas greitai ir aktyviai reaguoja į visus reiškinius,
kitų žmonių, politikų darbo veiksmus, pareikštas mintis. Žurnalisto
darbas reikalauja daug žinių, sugebėjimo rašyti, rinkti žinias,
fotografuoti, filmuoti, aprašyti kultūrinio, visuomeninio gyvenimo
renginių svarbiausius, aktualiausius momentus, komentuoti politinio
gyvenimo reiškinius spaudoje, radijuje, televizijoje aiškia, suprantama
kalba. Ne veltui žiniasklaida vadinama ketvirtąja valdžia. Kaip
rodo gyventojų apklausos, Lietuvoje žmonės labiausiai pasitiki
žiniasklaida ir Bažnyčia.
Kadangi spauda apima daugelį gyvenimo sričių ir yra linkusi dar
labiau plėstis, dėl to žurnalistika labai išplito. Šiandien žurnalistikos
skyrių turi daugelis pasaulio universitetų.
Dar prieškariu VDU, Teologijos-filosofijos fakultete žurnalistikos
kursą skaitė J.Keliuotis ir dr. J.Eretas. 1941 metais Filosofijos
fakultete buvo sudaryta atskira Žurnalistikos katedra, kuriai
vadovavo J.Keliuotis, talkinamas asistentų J.Būtėno ir A.Pauliukonio.
Artėjančio jubiliejaus išvakarėse šių eilučių autorius kalbino
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorių habilituotą mokslų
daktarą Leoną Gudaitį, kuris kelias dešimtis metų rinko medžiagą
apie Juozą Keliuotį ir išleido unikalią knygą "J.Keliuotis.
Žurnalistikos paskaitos". L.Gudaitis pareiškė: "XX amžiaus
pirmosios pusės lietuvių spaudos darbuotojų profesinio ugdymo
problematika sovietmečiu buvo viena iš daugelio viešai nesvarstomų,
apeinamų arba trempiamų mokslo sričių. Vilniaus universiteto žurnalistikos
specialybės aštuntojo dešimtmečio programoje buvo tema "Žurnalistų
rengimas ir jų mokymo kryptys įvairiose šalyse", bet atskirai
Lietuva nepaminėta. Buvo nuolat kartojama, kad aukštuoju žurnalistikos
mokslu susirūpinta tik tarybinės santvarkos metais, o žurnalistikos
specialybė pirmiausia įsteigta Vilniaus universitete 1949-aisiais.
Tai virto stereotipu. Iš ideologinio persistengimo susidarė kitas
stereotipas: anksčiau apskritai nebuvo nieko gero. Tokia buvo
dar visai nesenų laikų nuomonė. Atseit 1937 ir 1938 metais po
vieną semestrą skaitytos žurnalistikos paskaitos Kauno universitete,
"tačiau jų tikslas buvo ne ruošti darbuotojus spaudai, o
tik šiek tiek populiarinti žurnalistiką". Savo knygoje pamėginau
atstatyti istorinę tiesą, paremtą dokumentais, apie pagrindinio
žurnalistikos disciplinų dėstytojo J.Keliuočio asmenybę, paskaitų
savitumą ir vertę, jo vaidmenį rengiant aukštos kvalifikacijos
specialistus, lygia greta sprendžiamos žurnalistikos mokslo problemos".
Nuo 1998 metų VDU veikia žurnalistikos kursas. Ruošiama nauja
šiuolaikinių žurnalistų karta.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"
