XXI amžius

Dvasingumo teologijos konferencija

Katalikų teologijos fakultetas prie Vytauto Didžiojo universiteto ir Marijonų talkininkų centras sausio 25, 26, 27 dienomis organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją "Šventumas visiems", skirtą pal. Jurgio Matulaičio mirties 75-osioms ir šv. Pranciškaus Salezo vyskupystės 400-osioms metinėms paminėti. Pirmoji konferencijos diena vyko Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje.
Įvadiniame pranešime vyskupas Jonas Boruta, SJ, nagrinėdamas dvasingumo teologijos sąvoką, aiškino, kad mūsų visuomenėje dažnai dvasingumas suprantamas kaip kultūrinis išprusimas: domėjimasis menu, muzika, literatūra arba yra kažkas panašaus į humanitarinį išsilavinimą. Žmogus yra būtybė, turinti dvasinį pradą. Kaip tikima krikščionių, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl, kalbant apie dvasingumą, tenka žvelgti į žmogaus pirmavaizdį - Dievą.
Remiantis šiandieniniu krikščioniškuoju supratimu, dvasingumo teologija yra mokslas apie krikščioniškojo tobulumo siekimą. Kadangi šventieji yra panašumo ir vienybės su Dievu realizuotojai, tai jų gyvenimui dvasingumo teologija skiria ypatingą dėmesį.
Susirgus kun. prof. habil. dr. Stanislovui Urbanskiui, jo pranešimą "Didžių šventųjų Pranciškaus Salezo ir Jurgio Matulaičio didybė" perskaitė kun. Gintaras Petronis.
Nors šv. Pranciškus Salezas mirė prieš 380 metų , o pal. Jurgis Matulaitis - prieš 75-erius, tais laikais mažai buvo panašių į juos žmonių. Jei pasidomėsime jų veikla, pastebėsime, kad jie abu labai rūpinosi pasauliečių sielovada. Ir vienam, ir kitam labai rūpėjo tobulumo siekiantys tikintieji. Pal. Jurgis ir šv. Salezas dvasiškai vadovavo ir pasauliečiams, ir vienuoliams, steigė naujas ir atnaujino senas vienuolijas.
Šv. Pranciškus Salezas rašė: "Tikras gyvas pamaldumas... išplaukia iš Dievo meilės, nes iš tiesų yra ne kas kita, kaip tikra ir ne bet kokia Dievo meilė. Kadangi teikia mums galios gera veikti, vadinama veikliąja meile. Kai pasiekia tokį tobulumo laipsnį, kad ne tik padeda mums gera daryti, bet ir padaro tai, kad geruosius darbus vykdome stropiai, dažnai ir noromis, tada vadinama pamaldumu".
Panašiai mąstė ir pal. Jurgis Matulaitis: "Mylėti Dievą ir žmogų yra vienintelis tikras krikščioniškas tobulumas. Kiti dalykai yra priemonės tikslui... Nors tai priemonės, bet jų neniekinkime: reikia šalinti kliūtį po kliūties, įgyti dorybę po dorybės - ir taip artėti prie tikslo, prie meilės. Jeigu nėra meilės, viskas niekai: meilėje viskas vertinga".
Varšuvos kardinolo Stepono Višinskio universiteto Teologijos fakulteto doktorantė Elžbieta Matulevič skaitė du pranešimus: "Šventumo esmė - pal. Jurgio Matulaičio samprata" ir "Malda - visuotinė šventumo priemonė pagal pal. Jurgį Matulaitį".
Anot E.Matulevič, pal. Jurgis yra rašęs, kad vidutiniam krikščioniui tikėjimas - tik viena atskira jo gyvenimo dalis. Toks žmogus turi šį tą sau ir šį tą Dievui. Kitaip gyvena šventasis. Siekdamas visa palenkti Dievui, jis nedrasko savo gyvenimo į dalis. Visi antriniai tikslai pranyksta, belieka vienintelis tikslas - Dievas. Šis tikslas užvaldo žmogų, ugdo jį, apeidamas ir palikdamas vieną kitą silpnybę, nes malonė palengva keičia ir tobulina prigimtį, bet keisdama jos nepašalina.
"Lenkiškieji pal. Jurgio Matulaičio rankraščiai įvairiopai išvardija maldos sąvoką. Mėgindamas išreikšti, kas sudaro žmogaus bendravimo su Dievu esmę, pal. Jurgis dažnai remiasi kitų didžiųjų maldininkų - šv. Jėzaus Teresės (Avilietės), šv. Kryžiaus Jono - apibrėžtimis, taip pat savo maldos patirtimi. Palaimintasis pabrėžia, kad malda yra svarbus užsiėmimas kiekvieno krikščionio, juo labiau - kunigo ir vienuolio gyvenime. Pripažįsta maldai labai aukštą vietą svarbiausių reikalų hierarchijoje. Savo raštuose jis dažnai cituoja šv. Ignaco Lojolos dvasinių lavybų "pagrindą", kur išvardyti du pagrindiniai žmogaus gyvenimo tikslai; pirmasis - duoti garbę Dievui ir tarnauti Jam; antrasis - laimėti savo sielos išganymą", - sakė E.Matulevič, nagrinėdama maldos apibrėžimus.
Pirmos dienos konferenciją užbaigė istorikė, pal. J.Matulaičio tyrinėtoja Genovaitė Gustaitė. Ji paskaitė kelis pal. Jurgio laiškus, adresuotus artimiausiam bičiuliui vyskupui Pranui Bučiui.
Antroji konferencijos diena tęsėsi Kaune, Katalikų teologijos fakulteto VDU salėje, sausio 26 dieną, šeštadienį, arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus, SJ, sveikinimu tikintiesiems, vienuolėms ir vienuoliams, teologijos fakulteto studentams. Arkivyskupas S.Tamkevičius savo pranešime "Krikščioniškasis dvasingumas - mūsų tautos moralinio tvirtumo pamatas priespaudos metais" kalbėjo, kad apie žmogaus dvasingumą sovietmečiu daug pasisakė tokie žmonės, kuriems, dažniausiai būnant partiniais veikėjais, tikrai mažiausiai derėjo tą daryti, nes jų darbai liudijo visai ką kita. Prelegentas paminėjo mūsų tautos kankinį kun. Virgilijų Jaugelį, kalintą už "LKB kroniką" ir 17 000 parašų rinkimą po garsiuoju katalikų memorandumu. 1974 m. balandžio 9 d. suimtas kalėjo Lukiškių kalėjime. Mirtinai susirgęs, paleistas 1975 m. gegužės 7 d. sugebėjo 1978 metais baigti pogrindinę kunigų seminariją. Dirbo Kybartuose. Mirė 1980 m. vasario 17 d., būdamas tik 30-ies metų amžiaus. Palaidotas Kybartų bažnyčios bokšto kriptoje. Žmonės amžinąjį atilsį Virgutį laiko šventuoju, lanko jo kapą ir meldžia užtarimo.
Mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, VDU KTF dekanas vaizdžiais pavyzdžiais pailiustravo savo paskaitos temą "Dvasingumo ugdymas VDU Katalikų teologijos fakultete".
Įspūdingą Varšuvos kardinolo Stefano Višinskio, teologijos universiteto prof. habil. dr., Lenkijos katalikų teologijos ideologo Stanislovo Urbanskio pranešimą "Pasauliečių kelias į šventumą pagal Pranciškų Salezą ir Jurgį Matulaitį" perskaitė kun. Vaclovas Aliulis, MIC.
"Įsiskaitę į šv. Pranciškaus Salezo ir palaimintojo Jurgio Matulaičio veiklą, greitai pastebėsime, - sakoma pranešime, - kaip labai jie buvo susirūpinę pasauliečių sielovada. Šv. Pranciškus buvo įsijungęs į Bažnyčios atsinaujinimo srovę po Tridento susirinkimo, palaimintasis Jurgis - atsidavęs liaudies dvasiniam kėlimui. Nors pirmasis mirė prieš 380 metų, o antrasis - prieš 75, tais laikais mažai buvo panašių į juos žmonių.
Susidomėjimas pasauliečiais nereiškia, kad Sinodo vyskupams kunigų reikalai būtų atrodę mažiau svarbūs. Atvirkščiai - viena ir kita buvo organiškai susiję: kad dvasiškai stiprintų tikinčiąją liaudį, reikėjo daug kunigų. Todėl šie vyskupai steigė naujas ir atnaujino senas vienuolijas.
Palaimintasis Jurgis ir šv. Salezas dvasiškai vadovavo pasauliečiams ir vienuoliams. Dvasinio vadovavimo klausimas pal. Jurgio raštuose labiausiai atskleistas laiškais. Dauguma jų rašyti trimis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai ir lotyniškai. Abiejų šių šventų vyskupų mintimis, per visą gyvenimą juos lydėjo tobulumo keliu einančio pasauliečio vizija".
Varšuvietė viešnia dr. Elžbieta Matulevič (tik palaimintojo bendrapavardė, bet ne giminaitė) skaitė pranešimą "Palaimintojo J.Matulaičio mistika".
Po pietų konferencija tęsė savo darbą Lietuvos Marijonų provincijos pal. arkivyskupo J.Matulaičio salėje (Laisvės al. 101 a). "Dvasinių vertybių ugdymą akademinėje bendruomenėje. veiklą ir kontempliaciją" - tokią temą gvildeno magistrantė Aušra Karaliūtė, SJE.
Kun. V.Aliulis, MIC, pristatė susirinkusiesiems Šv. Pranciškaus Salezo veikalą "Išganymo kelias" (kitaip dar vadinamą "Filotėja") ir Pal. J.Matulaičio maldų rinkinėlį "Viešpatie! Kaip aš Tave myliu!"
Pasisakiusiųjų temas aptarė dr. E.Matulevič, kun. V.Aliulis, MIC, kun. doc. dr. Vytautas Brilius.
Konferencija Kaune baigėsi šv. Mišiomis Šv. Gertrūdos bažnyčioje, kurioms vadovavo arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius.
Baigiamoji, trečioji, konferencijos diena vyko Marijampolėje. prof. dr. Stanislovo Urbauskio pranešimą "Pal. J.Matulaitis - didis Dieve mūsų laikams" perskaitė kun. V.Aliulis. Vidudienį įvyko šv. Mišios Šv. arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje, kurias koncelebravo ir homiliją sakė vyskupas Rimantas Norvila.
Kristui ir Bažnyčiai skirta turininga katalikų konferencija buvo patraukli, vaisinga mintimis ir įsimenanti.

Elona GUBAVIČIŪTĖ
Kazimieras DOBKEVIČIUS

Vilnius-kaunas-Marijampolė