Drumzlinas žinių srautas: kas tai - neišmanymas ar strategija?
Pastaruoju metu daug informacinių
laidų per LRTV kanalus paprastai pradedamos pačiomis blogiausiomis
naujienomis, ypač iš Lietuvos: apie žmogžudystes, plėšimus, žūtis
gaisruose, per autokatastrofas ir pan. Beveik tokia pat schema
taikoma ir pranešimams iš užsienio. Kuo žinia šiurpesnė, tuo daugiau
jai skiriama laiko eteryje, vėliau kelis kartus tą faktą (įvykį)
iš visų pusių aptarinėjant, "išnarstant po kauliuką".
Naujausi pavyzdžiai - sausio 10 dieną 10 valandą LR-1 žinios pradėtos
pranešimu apie JAV transporto lėktuvo katastrofą. Ta žinia per
dieną ne kartą kartota kaip Lietuvai svarbiausia(?). Sausio 14
dieną 10 valandos LR-1 žiniose pirmiausia pranešta apie gaisrą
su trijų žmonių aukomis Šiauliuose, o jau vėliau - apie būsimą
telefonų numerių keitimą Lietuvoje, apie būsimą lito "perrišimą"
prie euro, apie tai, kad vos nepaspringo JAV prezidentas, kad
nesiseka gaudyti O.bin Ladeną ir t.t. LR-1 vėliau anonsavo, kad
to vakaro "Panorama" prasidės pranešimu apie tris aukas
per gaisrą Šiauliuose...
Žinant, kad LR-1 programą klauso labai daug pensininkų (jiems
tai - svarbiausias žinių šaltinis), tiesiog alogiška ir antihumaniška
laikytina ir tokia daugelio žinių struktūra (seka), ir ypač jiems
primetama žurnalisto Liauksmino šiurpiosios statistikos suvestinė.
Jei tarp tų vargšų pensininkų ir yra dalis turgaus moterėlių intelekto
smalsuolių, kuriems tikrai tokių žinių reikia, jie gali apie tai
pasiskaityti "Akistatoje", "Lietuvos ryte"
ir kitur, bet būtina pasigailėti daugumos normaliai protaujančių
senukų ir neteikti jiems tokio "peno". Iš to dviguba
nauda: ir brangų eterio laiką sutaupysite, ir senukų sveikatą
išsaugosite. Juk niekam (išskyrus artimuosius) bloga žinia nėra
tokia svarbi ir niekas (išskyrus gal policiją, medikus) nukentėjusiesiems
padėti negali, tad kokia prasmė apie tai skelbti visai Lietuvai?
Tiksliai žinau, kad pranešimai apie baisias avarijas, kunigų savižudybes
sukelia seniems žmonėms šoką, dvasinę sumaištį ar net insultą.
Nejau šito sąmoningai siekiama?
Norint padėti nukentėjusiųjų artimiesiems, gal ir tikslinga būtų,
kad žurnalistas Liauksminas telefonu ją praneštų, vos tik jis
savais kanalais gautų, bet kam tai skelbti visai Lietuvai?
Labai prastą įspūdį daro ypač skaudžių įvykių tiražavimas beveik
per visas žiniasklaidos priemones. Blogos žinios labai sureikšminamos,
į įvykių vietas siunčiami specialūs korespondentai, viską kuo
smulkiausiai aprašantys, filmuojantys.
Ir vėl kyla klausimas: kam tai reikalinga ar naudinga? Arba -
kaip visa tai girdintys ar skaitantys gali turėti įtakos konkrečiai
situacijai? Tad kas čia - žurnalistų visiškas savikontrolės nebuvimas,
nebeturėjimas apie ką svarbaus rašyti (ar kalbėti), ar bosų užsakymai
žurnalistams bet kokia kaina slopinti dar galimo optimizmo apraiškas
visuomenėje? Gal kažkam labai norisi, kad į blaiviai mąstyti nesugebančios
visuomenės dalies smegenis būtų sistemingai tiekiama tokia informacija,
kad tai būtų bandoma įrodyti, prie ko mus atvedė nepriklausomybė
("norėjot - džiaukitės!" - neretai autobusuose ir troleibusuose
girdima pagiežinga frazė)? Kas gi tada yra tie LRTV laidų strategai?
Tuo tarpu dorų žurnalistų plunksnos vertų temų ir siužetų tikrai
netrūksta: tai ir kultūros, ir mokslo, ir žemės ūkio, ir pramonės
pasiekimai (manau, kad Statistikos departamento sistemingai skelbiami
duomenys - ne ištisos klastotės...). O kiek medžiagos Vyriausybės
kas savaitę priimamuose nutarimuose, nagrinėjant ir pristatant
juos visuomenei (ką Vyriausybė daro Lietuvos dabarčiai ir ateičiai)!
Jokiu būdu neteigiu, kad viskas Lietuvoje tik rožinėmis spalvomis
skleidžiasi, kad apie juodas kasdienybės puses negalima kalbėti
ar rašyti, bet tam reikia rasti tinkamą vietą ir laiką, o žiniasklaidą,
kurios pirmi žodžiai ar pirmos eilutės "išmeta" kriminalinius
nusikaltimus, būtina aiškiai įvardyti kaip geltonąją. Deja, pagal
kai kurių LRTV laidų turinį jų niekaip negalima priskirti nei
geranoriškoms, nei brandžioms (profesionalioms). Tad ar už tokią
visuomeninės LRTV laidų struktūrą (bei jų santykį su geromis)
galima sutikti mokėti dar ir abonentinį mokestį?
Negaliu sutikti su dažnoku LRTV vadovų nusiskundimu apie blogą
finansavimą, kai yra aiškių neracionalaus finansinių išteklių
naudojimo pavyzdžių, kaip antai: ilgiausias žurnalisto pokalbis
su Lietuvos garbės konsulu Australijoje apie ten siaučiančius
gaisrus (kuo mes australams galėtume padėti?). Beje, žurnalisto
klausimai konsului buvo, švelniai tariant, naivūs; tiesioginė
Formulės-1 transliacija (kiek tai kainuoja?); džiaugsmas, kad
Lietuvos radijas dirbs visą parą (ar Lietuvos gyventojams šito
reikia?); dažnai kartojamos V.Gerulaičio "pasidarkymo"
ar gerokai pabodusios A.Čekuolio neva švietėjiškos laidos toli
gražu ne aktualiausiais Lietuvai klausimais; išsamiausi reportažai
apie banditų iš Lietuvos veiklą Ispanijoje, Vokietijoje ir t.t.
Tai eilinio žiūrovo (klausytojo), o ne profesionalo žurnalisto
analitiko pastebėjimai; jis, neabejoju, mano sąrašą pratęstų,
užkabindamas daug giliau...
Man regis, kad būtina keisti ir darbo organizavimą, ir požiūrį
į profesiją, ir atsakomybę, nesivaikant tų nelemtų ir dirbtinai
pučiamų populiarumo reitingų (burbulų), dėl ko pametamos galvos,
sergama žvaigždžių liga ir panašiai. Geru pavyzdžiu laikytina
LR-1 bangomis transliuojama laida rusų kalba - pakankamai objektyvi,
profesionali, santūri, kompaktiška.
Ir dar. Rengiantis rodyti ar aprašyti kaip svarbiausią tamsiąją
Lietuvos tikrovės pusę, pirmiausia derėtų susimąstyti dėl elementariai
skaudžios tiesos: žmonijos istorijoje, deja, nėra pavyzdžio kaip
per 10-12 metų iš "išvystyto socializmo" pareiti į normalų
kapitalizmą, kai pradėti teko nuo griūvančių ir išvogtų kolchozų,
gamyklų, dirbtinai suorganizuotų bankų griūčių; kaip per tą laiką
naujoje valstybėje iš "homo soveticus" subrandinti normalų
pilietį, kuris kurtų pasiturinčią valstybę.
Tebūnie ši tiesa nenukypstamu orientyru kasdieniuose visų žiniasklaidos
darbuotojų darbuose, ypač jei jie nori rimtai prisidėti prie daugumos
mūsų trokštamo Lietuvos prisikėlimo.
Marius VARLĖNIŠKIS
Vilnius
© 2002 "XXI amžius"