Atnaujintas 2002 m. vasario 6 d.
Nr. 10
(1017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Likimai
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Čia, kur gyveno ir kūrė Juozas Grušas

Gražiai ir prasmingai paminėtos J.Grušo 100-osios gimimo metinės, prisiminta klasiko kūrybos reikšmė kultūros istorijoje. Svarbiausią J.Grušo vaidmenį lėmė dramos kūriniai, anuomet statyti ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungos respublikų teatruose. Anot Justino Marcinkevičiaus, "J. Grušas įsitvirtino lietuvių teatre ir sukūrė savo dramos modelį. Jo vardas afišoje ar knygos viršelyje visada įdomus, turi savo problematiką, bruožus, yra daug kuo pastovus. Jo nuopelnas - tragiško žmogaus sampratos įvedimas ir įteisinimas. Jis atvėrė kelią didelėms aistroms, tragiškoms kolizijoms". Memorialiniuose kambariuose, esančiuose name Kaune, kur gyveno ir kūrė J.Grušas, viskas autentiška. Kiekviena knyga, meno kūriniai, daiktai, o erdvioje, paslankioje salėje - plačiai atsispindi kūrybos kelias. Su gražia vizija lankytojus sutinka memorialinio namo - muziejaus darbuotojos.
Čia niekas nekeista. Atrodo, čia pat, tik kažkur išėjęs, ir rašytojas. Fotografijos, daiktai, knygos - visa, kas buvo brangu, - ekspozicijoje. "Be didelių pastangų galėsime eksponuoti su vienu spektakliu susijusią medžiagą", - pasakoja vedėja Nijolė Majerienė, rodydama gražią salę, kurioje dailininkų pastangomis puikuojasi choreografijos kostiumų eskizai, susiję su J.Grušo spektaklių pastatymais. Iš jų pažymėtini: "Tėvas ir sūnus" (1945 m. Šiaulių dramos teatre, rež. K.Juršys), "Dūmai" (1955 m. Panevėžio dramos teatre, rež. V.Blėdis ir G.Karka), "Herkus Mantas" (1957 m. Kauno muzikiniame teatre, rež. H.Vancevičius), "Adomo Brunzos paslaptis" (1966 m. Panevėžio teatre, rež. V.Blėdis), "Pražūtingas apsvaigimas" (1967 m. Panevėžio teatre, rež. V.Blėdis), "Barbora Radvilaitė" (1972 m. Kauno dramos teatre, rež. J.Jurašas), "Pijus nebuvo protingas" (1974 m. Panevėžio dramos teatre, rež. J.Miltinis). J.Grušas, kaip ir Just. Marcinkevičius, nebijojo būti konservatyvus XX amžiuje kurdamas eiliuotas istorines dramas, atlikusias ne tik šviečiamąją funkciją tuo metu, kai Lietuvos istorija buvo nutylima. Teatro istorijoje J.Grušo istorinės dramos tapo ryškiais naujos teatro kalbos ieškojimo pavyzdžiais. "Herkus Mantas" (rež. Henrikas Vancevičius) gerokai skyrėsi nuo daugelio 6-ojo dešimtmečio buitinių-psichologinių dramų ir spektaklių. Šimtmečio spektakliu pripažintas "Barbora Radvilaitė" (rež. J.Jurašas) tapo poetinio spektaklio etalonu. Kaip prisimena Rūta Staliliūnaitė, "tai buvo spektaklis-šokis, kuriame aktorių judesys tapo viena reikšmingiausių dramos išraiškos priemonių". Neatsitiktinai memorialinio namo - muziejaus antrajame aukšte įrengta salė teatrui. Čia yra ir visų Barborų portretai, čia galės rinktis jaunuoliai, paauglių klubas. "Sukursime teatrą, diskutuosime", - sako N.Majerienė ir viliasi, gal pavyks "prisivilioti" Robertą Antinį, kuris neabejingas aklųjų gyvenimui. Veikia aklųjų ir silpnaregių draugija "Akių šviesa", kuriai vadovauja N.Majerienė, remia Nyderlandų fondas. Daug įvairių projektų yra parengusios muziejaus darbuotojos, kur didelis dėmesys skiriamas edukaciniam darbui. J.Grušas rašė: "Kartu su vaizduojamais žmonėmis ieškoti gyvenimo prasmės, ieškoti ir surasti tuos idealus, dėl kurių verta gyventi - tai mano gyvenimo prasmė". Jis rašė ir mąstė apie būtinybę kalbėti epochos kalba. Pamilti J.Grušą kaip žmogų, reiškia pamilti jo idėjas. Jų negalima atskirti.
Jubiliejaus proga pastatyta tik viena J.Grušo pjesė, parašyta 1967 metais. Tai tragikomedija "Meilė, džiazas ir velnias" (rež. Jonas Valaitis, premjera Kauno dramos teatre 2001 spalio 21 d.). Kodėl nūdienos Lietuvos teatras taip atkakliai atmeta lietuvių dramaturgijos tradiciją? J.Grušas - ne tik klasikas, jis, anot literatūrologo Vytauto Kubiliaus, "klasicizmo palytėtas kūrėjas", tad natūralu, jog modernistinės nuotaikos inspiruoja "klasikinės" kūrybos atmetimą. Pasak J.Vaitkaus, "šiandien jauni žmonės taip emocingai, pakylėtai, romantizuotai nebekalba, kaip kalbėjo J.Grušo herojai". Pats J.Grušas suvokė, kad spektaklis yra praeinantis kūrinys, o drama - nekintantis literatūros veikalas.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Kaunas

© 2002 "XXI amžius"

 

Vedėja Nijolė Majerienė prie muziejaus stendų

Namas-muziejus Kaune, kur gyveno ir kūrė Juozas Grušas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija