Kunigo poezijos popietė
Jaunystėje, dar prieš kariuomenę,
Robertas Grigas pradėjo rašyti eilėraščius. Sovietų okupacijos
metais jo eilės buvo skaitomos ir mėgstamos visoje Lietuvoje,
ypač Dzūkijos jaunimo ir Eucharistijos bičiulių.
Robertas mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, o 1982-1984
metais tarnavo sovietų kariuomenėje, bet priesaikos nedavė, patyrė
daug vargo, parodė didelę ištvermę, gindamas ištikimybę tiesai
ir įsitikinimams. Grįžęs į Lietuvą baigė pogrindžio kunigų seminariją,
o kardinolas Vincentas Sladkevičius (tada dar vyskupas) įšventino
R.Grigą į kunigus.
Kaune, Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje (M.Valančiaus
g.6), rinkosi kunigo R.Grigo (Rasūno) poezijos skaitytojai ir
gerbėjai, pogrindžio spaustuvės "ab" darbuotojai.
Pasiklausyti kun. R.Grigo eilių atėjo ir Kauno arkivyskupas metropolitas
Sigitas Tamkevičius, kun. prof.Arvydas Žygas, pogrindžio spaustuvės
"ab" įkūrėjas Vytautas Andziulis, aktyvūs knygų leidėjai
Snieguolė ir Domas Akstinai, Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11-osios
Akto signataras Algirdas Patackas, vienuolės, "Caritas"
organizacijos darbuotojos.
Savilaidos būdu, daug kartų perrašinėjant, buvo išleisti šie kunigo
rinkiniai: Rasūnas "Benamės svajos" (1975-1980), Skaidrūnas
(Rasūnas) "Iš dūžtančios Galeros" (1980-1982), Skaidrūnas
(Rasūnas) "Kelias Lietuvon" (1982-1984), Rasūnas (Rūtautas)
"Katakombų gėlės" (1984-1986), Rasūnas "Marijos
ašara" (1986-1989) ir paskutinė rinktinė - Rasūnas "Dangus
ir Dykuma" (1989-1997).
Poezijos popietę pradėjo Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinio
muziejaus direktorė, žurnalistė Irena Petraitienė, kuri įžanginiu
žodžiu pristatė kunigą R.Grigą susirinkusiesiems.
Pats autorius savikritiškai motyvavo potraukį eilėms rašyti, paskaitė
savo kūrybos eilėraščių. O mes trumpam nusikelkime į Nepriklausomybės
paskelbimo išvakares. Knygoje "Rekrūto prisiminimai"
kun. R.Grigas rašo: "1987 m. rugpjūčio 28 dieną Vilniuje,
prie Šv.Onos bažnyčios esančioje aikštėje, įvyko mitingas, kurio
dalyviai pasmerkė 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptą Ribentropo-Molotovo
paktą, kuriuo du nusikalstami režimai pasidalijo Europą, o Baltijos
šalis pasmerkė naikinamai sovietų okupacijai".
Tame mitinge dalyvavo ir R.Grigas. KGB sekė kiekvieną jo žingsnį.
Toliau knygoje kunigas Robertas prisimena: "Nepamenu, kokiu
reikalu su A.Masilioniu išvažiavome į gretimą kaimą. Grįžtant
lauko keliuką užtvėrė lengvoji mašina. Iš jos iššokę penki raumeningi
žaliūkai nusitempė mane į savo mašiną, apdaužė ir visą naktį vežiodami
grasino susidoroti. Kalbėjo lietuviškai rusišku žargonu, aiškino,
kad jų "akcija" - tai įspėjimas už dalyvavimą taikioje
demonstracijoje. Paryčiui sustojo nepažįstamame mieste. Du iš
jų kažkur nuėjo, o likę snaudė.
Nutaikęs progą šokau iš mašinos ir pasileidau per miestą, šaukdamas
savo vardą ir pavardę. Pasirodo, grobikai atvežė į Joniškį.
Susiradau katalikų bažnyčią. Kunigams Juozui Dobilaičiui ir Alvydui
Grabnickui atvirai papasakojau, kas atsitiko. Buvau be apavo,
praradęs akinius, vienmarškinis. Tikintieji žmonės geranoriškai
padėjo".
Dievo Apvaizda išgelbėjo R.Grigo gyvybę, o 1987 m. gruodžio 9
d. vyskupas V.Sladkevičius, mažame Kaišiadorių klebonijos kambaryje,
dalyvaujant liudytojams kunigams Rokui Puzonui ir Jonui Zubrui,
SJ, įšventino jį į kunigus.
Kun. R.Grigas iki šiol jaučia laiminančių vyskupo rankų šilumą.
... 1990 metų sausio 13-oji. Lietuvos Seimo rūmai. Tarp kunigų
Algimanto Keinos, Jono Borutos - ir jaunasis kunigas Robertas
Grigas. Vėliau apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu,
kuriuo vengia puikuotis, kad nebūtų blogai suprastas.
Daug tą vakarą skambėjo kun. R.Grigo eilėraščių. Tegul ir toliau
kunigą Robertą lydi Viešpaties globa, kūrybinis įkvėpimas.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
Kaunas
Lietuvai
Ne, tauta mūs, tu ne bloga, tu
tik nesi kitokia,
Kaip mums vaidenosi, įsimylėjusiems kareiviams ir vaikams,
Juk tautos visada akmenimis užmoka
Nesavanaudiškiems, tyriems vadams ir pranašams.
Na, o diktatoriams ir cinikams, jas plėšiantiems grobuonims,
Kurie kasdien jas gano ugnimi ir geležim,
Kurie iš jų tyčiodamies ir prievartaudami didžiuojas, -
Nevys jiems rožės ir paminklai marmuro jiems kils.
Bet aš nesigailiu, kad buvome kitokie,
Tikėjom meile, liudijom ją savo mirtimi.
Ir aš nesigailiu, kad melo meno realizmo nesimokėm,
Kad apspjauti ir atstumti toliau tikėsim Tavimi.
Rasūnas
Kaunas, 1992 11 16
© 2002 "XXI amžius"
