Atnaujintas 2002 m. vasario 6 d.
Nr. 10
(1017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Likimai
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Įkūrusi pirmąją lietuvišką mokyklą Pietryčių Lietuvoje

Apie Honoratą Ivanauskienę

Šiandien gerai yra žinomas vieno iš Lietuvos aukštosios mokyklos kūrėjų, mokslininko zoologo, akademiko, keliautojo ir beletristo profesoriaus Tado Ivanausko vardas. Švęsdamas vieną iš brandžių savo gyvenimo jubiliejų, profesorius sakė: "Kad aš 1918 metais grįžau į Lietuvą, tai mano žmonos Honoratos nuopelnas", o 1955 metais, parašęs "Gamtininko užrašus", tituliniame lape įrašė: "Šį darbelį skiriu savo mirusios bendradarbės ir žmonos Honoratos Ivanauskienės atminimui".
Būti kūrėjo žmona, jo gyvenimo drauge, jį suprasti - nelengva, tačiau nedingti jo šešėlyje, sukurti savitą įvairiapusę asmenybę, įsiliejančią į tautos sąmonės foną, - dar sunkiau. Kas buvo Honorata Ivanauskienė?
Savo šaknimis Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė remiasi į bajorus Daugėlus nuo Šiaulių. Gimė 1891 metais Radviliškyje, geležinkelio tarnautojo šeimoje, buvo vyriausia iš trijų vaikų. XX a. pradžioje tėvui persikėlus dirbti į Peterburgą, motina įsteigė ten mažą pensionatą mokiniams, ir šeima gana pasiturinčiai vertėsi. Honorata lankė mokyklą prie Šv.Kotrynos bažnyčios (ji buvo Peterburgo lietuvybės centras). Nors namuose iš mažens kalbėta lenkiškai, Šv.Kotrynos bažnyčios aplinka, bendravimas ir dalyvavimas lietuviškuose susibūrimuose kėlė tautinę savimonę ir norą skirti savo jėgas tautos kultūriniam klestėjimui.
Baigusi mokyklą, Honorata studijavo gamtos-matematikos mokslus ir gavo namų mokytojos diplomą. Studijavo Peterburgo psichoneurologijos institute, dirbo ikimokyklinio auklėjimo įstaigose. Čia ir sutiko ją Tadas Ivanauskas, jaunas gamtininkas, baigęs Sorbonos universitetą, jau garsėjantis savo darbais zoologijos srityje. Iš Lebiotkos dvaro, Tado tėviškės, kurioje jaunasis gamtininkas praleisdavo daug laiko, į Peterburgą Honoratai plaukė rožių puokštės siuntiniuose, kuriuos atidarius ant rožių dar spindėdavo rasa. Po daugybės metų Honorata prisimindavo, kaip ją stulbindavo Tado sugebėjimas taip tobulai išsaugoti rožių gaivumą samanose. Į Peterburgą plaukė ir Tado motinos laiškai, kupini motiniškos meilės. 1913 metų sausį Honorata ir Tadas Ivanauskai Vilniuje susituokė.
Nors abu dirbo Peterburge, bet savo ateitį planavo Lietuvoje. 1913 metais drauge su vyru Honorata dalyvavo Lietuvos mokslų draugijos suvažiavime Vilniuje ir viename laiške užsiminė, kad Tadas tris dienas suvažiavime kalbėjo "apie praktikos darbus ir nurodymus, kaip gaminti gamtos kolekcijas mokyklose". Su Tadu plaukė Šventąja ir rinko kraštotyrinę medžiagą, važiavo į Bielovežo girią stebėti stumbrų, lydėjo savo vyrą ekspedicijoje į Šiaurę.
Honorata dirbo vaikų darželyje. Vieną dieną į jį buvo atvesti du maži kinų tautybės vaikučiai, kuriuos, atsigabenę ligi Peterburgo, kinų kareiviai nebeturėjo kur dėti. Vienas vaikų taip prisirišo prie Honoratos, jog ši, pasitarusi su motinos šeima, nutarė jį įvaikinti. Taip kinų tautybės mažylis tapo Algirdu Henriku Paškausku, kuris vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, Honoratos dėka taps išmokslintu, išsilavinusiu jaunuoliu teisininku-ekonomistu.
1917 metais Peterburgą sudrebino revoliucija. Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, Ivanauskams atsirado galimybė keltis į Vakarų Europą, kur T.Ivanausko laboratorijos preparatai buvo pripažinti, užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis, kur laukė patogios sąlygos ir galimybės. H.Ivanauskienei net nekilo abejonių, jog reikia skubėti tik į Lietuvą ir visomis jėgomis įsijungti į atkuriamąjį darbą. Sugrįžo į Lietuvą, pirmiausia į senąsias Lietuvos valdas, į Tado tėviškę Lebiotką. Deja, Lebiotką užėmė bolševikai. Susikrovę mantą į vežimą, abu Ivanauskai išvyko į Musteikos kaimą vykdyti, Honoratos manymu, švenčiausios pareigos - kurti Pietryčių Lietuvoje lietuvišką mokyklą. Nors ir varganos sąlygos buvo, bet nebaugino. Mokyklą pasisekė įkurti ūkininko namo viename gale, o mokytis 1918 metų rudenį susirinko net keturiolika vaikų. Visam mokymo procesui vadovavo Honorata. Jos vyras, būsimasis Lietuvos universiteto kūrėjas, organizavo mokinių ekskursijas į gamtą, rūpinosi vaizdumo priemonėmis, vykdė su mokiniais praktikos darbus. Giminaitė Honoratai į Musteiką rašė: "Turėtum turėti didelį moralinį pasitenkinimą, nes esi tarp artimų tau žmonių ir linkiu Tau pasiekti geriausių savo darbo rezultatų ir artimiausioje ateityje įkurti pavyzdinę mokyklą jau ne keturiolikai vaikų, o keliems kaimams su keletu klasių ir keletu mokytojų".
Mokytojams atlyginimų niekas nemokėjo, juos rėmė kaimo žmonės.
Deja, lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą. Balandžio mėnesį lenkams užėmus Musteiką, T.Ivanauskas buvo persekiojamas, todėl teko taip gražiai pradėtą darbą nutraukti, mokinius palikti ir kuo greičiau trauktis gilyn į Lietuvą.
Honorata persikėlė į Vilnių ir dėstė Mykolo Biržiškos vadovaujamoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o vyrui į Kauną, kuris jau buvo įkūręs ten Gamtos tyrimo stotį ir steigė aukštąją mokyklą, rašė: "Kas vakarą pas mane užgriūna po dešimt žmonių arbatai. Pasitarimai, reikalai. Lenkų dalykai kuo blogiausi, bet jie užmerkia akis. Geria ir ulioja (...), kokia ateitis laukia? Bolševikų šmėkla?.."
Vėliau, išgyvenusi visas tuo laikotarpiu Vilniui grėsusias negandas ir jį užėmus lenkams, H.Ivanauskienė atvyko į Kauną, tapusį Lietuvos sostine. Čia dirbo Spaudos biure, vėliau Eltoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje Informacijos departamento reikalų vedėja, rūpinosi per karą išsisklaidžiusių po įvairius kraštus lietuvių grįžimu į Lietuvą.
Kilo mintis įkurti Šaulių sąjungą. Tą idėją pirmieji iškėlė broliai Matas ir Petras Šalčiai, kviesdamiesi vadovu Vladą Putvį.
Jo bute rinkdavosi pirmieji kuriamos Šaulių sąjungos nariai. Dalyvavo ir trys moterys: Honorata Ivanauskienė, Emilija Putvinskienė ir Ona Putvytė.
Dar tebevykstant kovoms dėl nepriklausomybės, entuziastams šauliams atrodė, jog vienas iš neatidėliotinų visuomeninių uždavinių buvo Lietuvos gamtos, kaip didžiausio turto, išsaugojimas, jos žaizdų gydymas po karo metų. 1921 metų rudenį H.Ivanauskienė organizavo Kaune pirmąją medžių sodinimo šventę. Joje dalyvavo ir Juozas Tumas-Vaižgantas, tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis. H.Ivanauskienė rašė: "Greta medelio ūgio, auga ir bręsta jį pasodinusiojo sąmonė (...). Kas žino, kuriam iš jaunosios kartos lemta bus ilgainiui stoti mūsų valstybės priekyje, tvarkyti krašto ūkį, daryti reformas? Ir kas bus, jei į jų sielas mes dar neįdėsime savo krašto meilės grūdą, jei jie į gamtą težiūrės išnaudotojo, o ne globėjo akimis?". 1925 metais kreipėsi į Lietuvos mokytojus: "Tad sukruskime! Kas savo rankomis sodins tėvynėje mišką, tas nenaikins jo paskui grobuoniškai".
H.Ivanauskienei rūpėjo jaunosios kartos ugdymas, jaudino priemiesčių neturtingų šeimų vaikai. Dar 1921 metais, būdama Eltos korespondentė, vyko į Čekoslovakiją susipažinti su prezidento Masaryko įkurtos Sakalų organizacijos veikla ir Čekoslovakijoje veikusios vaikų vasaros aikštelėmis, į Italiją - susipažinti su Marijos Montessori vaikų auklėjimo sistema. Grįžusi į Lietuvą, propagavo M.Montessori idėjas. H.Ivanauskienė suorganizavo pedagogėms kursus ir įkūrė keturias vaikų vasaros aikšteles Žaliakalnyje, Aleksote, Šančiuose ir Vilijampolėje. Tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje organizuoti vaikams kultūringą vasaros poilsį. Savitarna, rankdarbiai, dailės darbai, meilės gamtai, gėriui, artimui ugdymas - aikštelių darbo gairės. Kiek džiaugsmo teikė vaikai, kurie, net nemokantys lietuviškai kalbėti (toks buvo pirmųjų nepriklausomybės metų Kaunas), rudenį jau puikiai dainuodavo lietuviškas daineles.
1928 metais H.Ivanauskienė buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. Rašydama straipsnius, rėmėsi anglų filosofo Džono Raskino mintimi, jog tauta nėra verta nei savo žemės, nei savo tėvynės, kurią ji iš protėvių paveldėjo, jei ji palieka ją ainiams, nei savo darbais, nei savo gyvenimu labiau jos nepagražinusi. 1930 metais įkūrus Šaulių sąjungoje Centrinę šaulių moterų organizacinę komisiją (tai lyg šaulių moterų organizacija organizacijoje), tapo jos pirmininke. H.Ivanauskienė vyko į Suomiją užmegzti ryšių su šaulėmis, dalyvavo įkuriant Vlado Putvio tautos kultūros fondą ir tapo šio fondo tarybos nare. Fondo tikslas - prisidėti prie mokyklų darbo gerinimo, liaudies meno ugdymo, skirti besimokančiam jaunimui stipendijas, leisti knygas, steigti knygynus ir bibliotekas, prieinamas visiems, kad būtų "nešama šviesa į mūsų liaudį".
Giminaitei į Ameriką Honorata rašė: "Toj mūsų Lietuvėlėj taip sunku stumti į priekį mašiną. Reikėtų, rodos, šuoliais skristi į šviesią ateitį, o tenka tik skruzdėlės žingsneliu kiutinti ir nešti atsakomybę už visą tautą".
4-ajame dešimtmetyje H.Ivanauskienė tapo viena iš pirmųjų lėlininkių Lietuvoje. Už savo stilizuotais tautiniais kostiumais aprengtas lėles 1935 metais Šaulių sąjungos organizuotame konkurse laimėjo pirmąją vietą. Žinoma, ji nepamiršo ir plunksnos. Straipsnius rašė į "Trimitą", "Fiziškąjį auklėjimą", "Žiburėlį".
1937 metais išsiruošė pažiūrėti Amerikos ir jos laimėjimų. Domėjosi vaikų auklėjimo problemomis, pragmatine auklėjimo kryptimi, vaikų veiklos ugdymu.
Šiandien ne vienas, žinome šalia Kauno esančią sodybą su dendroparku - Obelynę. Ją Ivanauskai įsigijo 1923 metais. Per Obelynę, kuri buvo plynas, apleistas dvaro užkampis, pasireiškė Honoratos užmojai - puoselėti ir puošti gimtąją šalį. Obelynėje nuo pirmųjų dienų užvirė ypatingas gyvenimas: buvo sodinamas didelis sodas, kuriamas medelynas, tiesiamos alėjos (jų Obelynėje buvo net 12: rožių, bijūnų, akacijų, lazdynų, eglių). Obelynė palengva tapo kultūros židiniu su retais augalais, gausia biblioteka, giminės archyvu, fotonuotraukų kolekcija. Čia visuomet rinkdavosi žmonės: šeimynykščiai, besidarbuojantys ūkyje, artimi ir tolimesni giminaičiai, profesoriaus bendradarbiai, pažįstami, bendraminčiai. Visus čia traukdavo jauki aplinka. Visi čia ko nors pasisemdavo, pasimokydavo, įgaudavo vilties, nes Honorata šventai tikėjo, jog ateitis priklauso tiems, kurie ją nori kurti.
1940-aisiais Honorata gilinosi į filosofiją, rašė apmąstymus, juos pavadinusi "Beribė būtis". 1944-aisiais prieš akis atsivėrė sunki nežinia. Gal pasirinkti savanoriško tremtinio dalią ir traukti su visais į Vakarus? Susidėjo daiktus, beliko tik sėsti į automobilį ir išvažiuoti. Honorata nusprendė: "Ne, iš Obelynės, iš savo krašto aš nesitrauksiu. Pasiliksiu su mūsų žmonėmis pasitikti visos tautos likimo." Taip buvo nulemta ir jos vyro profesoriaus T.Ivanausko ateitis.
Obelynė tapo svarbi ne tik Ivanauskams, bet ir priebėga besislapstantiems nuo persekiojimų ir vežimų, o netrukus ir grįžtantiems iš Sibiro.
Honorata dienoraštyje guodėsi:
"Veža. Veža. Kas skelbia laiką žmonijos buityje?
Vaikų linksmas klykavimas.
Kas skelbia laimę žmonijos buityj?
Žydinčių krūmų kekės, konvalijų balti varpeliai,
Strazdų, lakštučių nerūpestinga šneka.
Veža. Veža šeimas. Lyja.
Plėšia širdį. Ašaros."
Honoratos širdis neišlaiko. 1949 m. kovo 21 d. išeina iš šio pasaulio, ištikta infarkto.

Danutė VAILIONYTĖ

© 2002 "XXI amžius"

 

Honorata Ivanauskienė 1918 metais Vilniuje

Su įsūniu Algirdu Henriku Paškausku 1927 metais

Obelynėje su vyru prof.Tadu Ivanausku apie 1939 m.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija