Rūpestėliai

Seimo kontrolieriai susirūpino sunkiomis kalinių laikymo "nehumaniškomis" sąlygomis, pažeidžiamais higienos normų reikalavimais. Pareikalauta, kad kaliniams, ypač Lukiškių kalėjime, būtų sudarytos sąlygos dirbti, sportuoti ir mokytis. Žodžiu, iš kalėjimo reikia padaryti vos ne sanatoriją. Aišku, kelyje į Europą būtina pertvarkyti kalėjimų ir kitų nelaisvės vietų sąlygas, kurios dažnai tvarkomos pagal sovietinių lagerių tvarką. Deja, reikia pripažinti, jog per atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį kalinių laikymo sąlygos, jų maitinimas nepalyginamai pagerėjo. Tą supranta ir patys nusikaltėliai. Teko kalbėtis su vienu trejus metus Pravieniškių kalėjime išbuvusiu nuteistuoju. Jis teigė, jog per tuos trejus metus, praleistus už grotų, jautėsi gana puikiai, o sugrįžęs maitinosi kur kas blogiau nei nelaisvėje. Gerai, kad tuoj pat prisistatė "paklydusių sielų" gelbėtojai jehovininkai, kurie jį aprengė, pavalgydino ir pagirdė, davė stogą virš galvos. Žodžiu, dabar matydamas šį vyruką jokiu būdu nepasakysi, jog tai buvęs "zekas": vaikštinėja išsipustęs, kvepiantis geru odekolonu, nešioja odinį geriausios firmos portfelį, aišku, visuomet prikimštą atitinkamos literatūros. Juk už geradarystę reikia atsilyginti!

Kitas dalykas, jeigu jau kalėjimuose yra tokios nepakenčiamos sąlygos, tai kodėl nuolatinis kalinių kontingentas vis sugrįžta į tą "pragarą", kur būsi palyginti sočiai pamaitintas, miegosi švariame patale. Atsivėrus Europos sienoms, Lietuvos nusikaltėliai plūstelėjo į Ispaniją, Vokietiją, jau nekalbant apie Ameriką, kurių kalėjimų jie visiškai nebijo.
Nusikalstamumo problema išties yra viena iš aktualiausių. Tik, deja, niekas nesigilina, kokios yra pagrindinės nusikalstamumo šaknys. Apsiribojama samprotavimais, jog labiausiai kalta socialinė Lietuvos žmonių padėtis, bedarbystė, pagaliau keistai suprantami demokratijos procesai. Nusikalstamumo didėjimą lėmė dar paskutiniaisiais okupacijos metais prasidėjęs partinės ir komjaunimo nomenklatūros valstybinio turto grobimo visuotinis vajus. Aršiausi kapitalizmo priešininkai, nepraleidę nė vienos progos pakeiksnoti imperializmą ir kapitalizmą, akimirksniu tapo bankininkais, verslininkais, išvogė kolūkių turtą, gamyklas. Atsirado (tiksliau, iš sovietinių laikų atėję dar labiau sustiprėjo) visokios "Vilniaus brigados", "šmikiniai", "tulpiniai", "daškiniai, "daktarai" ir dar daugybė kitų. "Nepriklausomoje" žiniasklaidoje kas dieną aprašinėjamos kraupios istorijos, noriai spausdinami interviu su mafijos "krikštatėviais".
Žinoma, Seimo kontrolieriai, susirūpinę Lukiškių žmonių sveikata ir sportu, šviežiomis bandelėmis ir kitokiu jų gerovės kėlimu, kažkodėl mažiausiai nori kalbėti apie finansinių grupuočių išgrobstytą Lietuvos ūkį. Jeigu kuris iš tų "ryklių" ir atsiduria teisme, tai paleidžiamas čia pat, teismo salėje. To pavyzdys - "Vakarų banko" vadovų teismo parodija. O kur išvogtų bankų bylos - "Nidos", "Tauro" ir kitų?

Neokomunistų veikėjai nepaliauja aiškinti, kad dėl išaugusio nusikalstamumo kalčiausia nepriklausomybė, nepagrįstai didelė socialinė nelygybė. Kas yra kalčiausias dėl tos didžiulės socialinės diferenciacijos, jeigu ne tie, kurie ir palaiko teisinį nihilizmą, sukeliantį dar didesnę nusikaltimų laviną? Tiesa, dabar Vyriausybė lyg ir kuria skurdo mažinimo strategiją, bet jau aišku, jog tai bus eilinė popierinė strategija. Juk kiekvienas žino, kad, norint bent kiek pagerinti vargingiausių Lietuvos gyventojų sluoksnių gyvenimą, reikia lėšų. O iš kur jų paimti? Naujieji oligarchai nė už ką nenori dalytis savo turtais. Labai stebina toje strategijoje numatyti planai ne tiek ieškoti būdų, kaip peržiūrėti piniginių pašalpų skyrimą, nesudarant žmonėms sąlygų dirbti ir užsidirbti, o toliau skiriant pašalpas tariamam išgyvenimui. Dėl tų pašalpų jau susidarė ištisas parazituojantis visuomenės sluoksnis. Visų pirma turiu galvoje vadinamąsias "gegutes". Jos gimdo vaikelius, pasmerkdamos juos varganam ir pusbadžiam gyvenimui. Tokios "gegutės" ir kiti visokių pašalpų gavėjai nė už ką neieškos darbo ir nenorės savarankiškai užsidirbti. Aišku, kad iš šios "strategijos", kaip ir kitų, priimtų dar A.Brazausko prezidentavimo metais, nutarimų dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu tuo tikslu buvo sukurta netgi speciali darbo grupė. Rezultatų jokių. Tad iš kur paimti pinigų tai skurdo mažinimo strategijai, jeigu mokesčių surinkimas negerėja, o pajamų mokesčių politika nei šiokia, nei tokia? Mokesčių reformų nėra ko tikėtis. Juk artėja prezidento ir savivaldybių rinkimai. Bent kiek pajudinti įtakingas finansines grupuotes bijomasi kaip ugnies. Juk tada gali neduoti pinigų nei neokomunistams, nei socialliberalams.
Teiginys, kad nusikaltimų bangą sukėlė nepriklausomybė, yra bjaurus neokomunistų melas. Patarčiau tokiems pasiskaityti dar 1989 metais išleistą rusų publicisto Lichanovo studiją "Klanas". Joje aiškiai, remiantis daugybe dokumentų ir faktų, atskleista, kad reketas, korupcija buvusioje Sovietų Sąjungoje atsirado ne tik L.Brežnevo "zastojaus" laikais. Organizuotas nusikalstamumas prasidėjo tuoj po bolševikinės 1917 metų revoliucijos ir vis didėjo. Ypač pavojinga organizuoto nusikalstamumo rūšis - reketas. Kriminalistų jau ne kartą įrodyta, jog reketas įgalina kontroliuoti dideles pinigų sumas tam tikros asmenų kategorijos rankose, o tai savo ruožtu jungia juos į vis naujas nusikaltėlių grupes; antra, labai suaktyvina nusikalstamumą, nes, pagausėjus recidyvistų, galima finansuoti praktiškai bet kokį nusikaltimą - nuo nelegalaus narkotikų platinimo, užsakytų žmogžudysčių iki atskirų politikų ar partijų papirkimo. Todėl ir susidarė tokia padėtis, jog kriminalinė paieška gaudo smulkius gružlius, o stambios žuvys tuo metu augina savo svorį tyliuose užutėkiuose...

Neabejojant galima tvirtinti, jog korupcijos ir nusikalstamumo, ypač organizuoto, šaknys glūdėjo totalitarinės santvarkos ramstyje - komunistų partijoje. Susidarė tokia padėtis, jog žmonės prarado bet kokį suinteresuotumą savo darbu, kai materialinius stimulus pakeitė "moraliais" - pereinamomis raudonosiomis vėliavomis, medalių maišais. "Klestinčio" kolūkinio kaimo užguitam žmogeliui visiškai nebuvo verta, pavyzdžiui, auginti geras daržoves, statybininkui - statyti patogius namus. Kita vertus, planinė, nepalanki ekonomika visiškai pagadino partokratus ir ūkinių struktūrų vadovus. Juk ir mūsų Seimo buvę "agrarininkai", kaimo nomenklatūrininkai, ir jie, užėjus atvirumo valandėlei (kas, žinoma, retai pasitaiko), papasakos, jog, statant kad ir kolūkio sandėlį, "pramušinėjant" atsargines dalis kombainams, traktoriams ir kitai technikai, nuolat tekdavo balansuoti ant skustuvo ašmenų tarp įstatymo ir nusikalstamumo - reikėdavo duoti kyšius.

Seimo kontrolieriai, susirūpinę gerinti kalinių gyvenimo sąlygas, sulauks dar didesnių rūpesčių. Mat pasirodė nauja interneto svetainė, kurioje "vienas Kauno studentas" moko, kaip pasigaminti namų sąlygomis įvairias bombas, kitus sprogmenis, degamuosius mišinius, tarp jų - ir garsųjį "Molotovo kokteilį", sprogstamuosius žiebtuvėlius. Taip pat mokoma, kokiais būdais sukelti gaisrus, efektyviausiai pakišti bombas ar kitus sprogmenis. Reklamuojami per žiniasklaidą studento "bomberio" interneto puslapiai dabar prieinami ne tik nusikaltėliams, bet ir paaugliams, vaikams. Kas gi stovi už šio "studento"? Klaiki lietuvių kalba šioje interneto svetainėje nerodytų, jog "bomberis" būtų studentas. Tokių ar panašių kalbos "perlų" kupinas lietuviškasis "diskusijų" internetas, kai kieno vadinamas "demokratiniu". Deja, tuo pirmiausia turėtų susidomėti Valstybės saugumo departamentas. Vienas iš šio departamento pareigūnų sakė, kad įstatymai nenumato jokios atsakomybės už sprogmenų gamybos propagavimą bei skleidimą... Ar bus bandoma priimti tokius įstatymus - sunku pasakyti. Mat Seimo nariams rūpi visai kiti reikalai. Pavyzdžiui, susirūpinta, jog seimūnams posėdžių salėje trūksta dienos šviesos ir gaivaus oro. Pasak Seimo nario socialliberalo R.Kuzmicko, tokiomis sąlygomis parlamentarai dirbti negali, nes patiria nuovargį, kyla depresija ir net agresija.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"