Atnaujintas 2002 m. vasario 20 d.
Nr. 14
(1021)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Likimai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Šeimos kančių keliai

Per Jono Vileišio jubiliejinius renginius susipažinome su jo vaikaičiais - ekonomiste Reda Tursaite ir ornitologu Gediminu Tursa, gyvenančiais Vilniuje. Tai Onos ir Jono Vileišių vyriausios dukters Birutės vaikai. Birutė Vileišytė-Tursienė ir jos vyras inžinierius Tursa jau mirę, tad paprašėme jų vaikų prisiminti ryškiausius epizodus nuo 1941 metų birželio, kai šeima pateko į bolševikų nagus.

Reda TURSAITĖ: 1941 metų birželį mūsų šeima buvo represuota. Tėvas atskirtas nuo šeimos ir įkalintas lageryje. Mama, brolis Gediminas ir aš gyvuliniais vagonais buvome išvežti iš Lietuvos ir paleisti Altajaus krašte. Man buvo vieneri metai, broliui - septyneri.
1947 metais motina nutarė bėgti į Lietuvą. Toje ilgoje kelionėje sutikome gerų visai nepažįstamų žmonių, kurie kuo begalėdami mums padėjo. Taip pasiekėme tėvynę, kaip tuomet mums atrodė, svajonių kraštą. Kaune apsistojome pas Juliją Biliūnienę-Matjošaitienę. Ji po savo stogu priėmė mus, bėglius, beteisius žmones. Aš išgąsdinto vaiko akimis žiūrėjau į linksmai žaidžiančius, nerūpestingus Matjošaitienės vaikaičius, jos dukters Meilės Lukšienės vaikus.
Po kiek laiko mamą suėmė. Aš atsidūriau vaikų namuose, iš pradžių Vilniuje, paskui Lauruose. Trūko maisto, visą laiką buvome alkani. Kai išvesdavo pasivaikščioti, pavasarį nuskabydavome visus rūgštynių ir kiškio kopūstų lapelius. Žiemą kartais ant sniego rasdavome pabertų vikių - juos surinkdavome ir suvalgydavome iki paskutinio grūdelio.
Brolį priglaudė prof. Tadas Ivanauskas savo Obelynėje. Jis ten dirbo visus reikalingus sodo priežiūros darbus. Per atostogas ir mane ten kokiam mėnesiui priimdavo, maitindavo. Bet, grįžus į vaikų namus, vėl nuo alkio sulysdavau.
Mirus poetui Liudui Girai, jo žmonai Girienei reikėjo tarnaitės, visiškai patikimos, kad neapvogtų turtingų namų, gerai atliekančios visus pavestus darbus. Tarpininkaujant J.Paleckiui, iš kalėjimo grįžusi mama atsidūrė Girų namuose.
Taip Sorbonos universiteto auklėtinė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė, prof. Mykolo Biržiškos, universiteto rektoriaus, dešinioji ranka B.Vileišytė-Tursienė tapo Girienės tarnaite. Kai tik galėdavo, ji atbėgdavo į vaikų namus manęs aplankyti. Tačiau ne visuomet galėdavo. Kartais mane aplankydavo šeimos draugai ir sakydavo: "Mama dabar atvažiuoti negali. Ji atvažiuos po mėnesio". Skaičiuodavau dienas, bet praeidavo ne mėnuo, o du ar trys, kol sulaukdavau mamos. Vėliau sužinojau, kad tuos mėnesius ji vėl būdavo uždaryta kalėjime.
1956 metais iš lagerio į Lietuvą sugrįžo tėvas. Padedama gerų žmonių, mama gavo darbą M.K.Čiurlionio meno mokyklos bibliotekoje.

Gediminas TURSA: Atsisveikindama su namais Vilniuje, mama pasiėmė du paveikslus: Aušros Vartų Dievo Motinos ir Nukryžiuotąjį. Tai buvo didžiausia mūsų šeimos brangenybė. Tuos paveikslus išsaugojome per visus negandų metus ir parsivežėme į Lietuvą. Saugome juos savo namuose ir dabar.
Būdami didžiausiame varge tremtyje, kur žmonės mirė nuo bado, šalčio, prievartinio sunkaus darbo, jautėme Dievo malonę, net patyrėme stebuklų.
Plukdant mus barža Obės upe, aš, vaikas, įkritau į vandenį. Mama, negalvodama, kad pati gali nuskęsti, puolė ir mane ištraukė, išgelbėjo.
Sesutė Reda susirgo kokliušu. Kosulio priepuoliai buvo tokie stiprūs, kad ji duso. Kartais atrodė, kad ji nebeįkvėps oro ir mirs. Reikėjo kažką daryti, ieškoti gydytojo. Tada mudu su mama ją pririšome prie rogučių, mama įsikinkė į rogutes ir per šaltį, pūgą iškeliavo į Barnaulą, iki kurio buvo keturiasdešimt kilometrų. Šiaip taip pasiekė ligoninę, Redą atidavė medikų globai, o pati, praradusi paskutines jėgas, nualpo. Laukė tokia pat ilga ir sunki kelionė atgal, pavojai būti užpustytai.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2002 "XXI amžius"

 

Reda Tursaitė iš savo asmeninio archyvo redakcijai patikėjo retą nuotrauką. Tai jie tremtyje. Įsižiūrėkime į ją. Kokios liūdnos šių žmonių akys; iš jų viskas atimta: tėvynė, šeimos vyras ir tėvas, žmogaus teisės, vaikystės džiaugsmas. Atimta nepelnytai, niekuo nenusikaltus.

Birutė Vileišytė-Tursienė su vaikais tremtyje Altajaus krašte

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija