Atnaujintas 2002 m. vasario 27 d.
Nr. 16
(1023)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Lietuva pristatoma pasauliui

Filantropija (graikiškai-philantropia) - žmonių meilė, gailestingumas, labdarybė, - populiariai aiškina įvairūs žodynai.
Užrašius šiuos žodžius susimąsčiau - ar daug žmonių žinome tarp lietuvių, kuriuos, kaip ir milijoninius turtus susikrovęs vengrų kilmės žydas Sorosh'as, įsteigęs fondus įvairiuose pasaulio kraštuose kultūrai, mokslui remti, galėtume pavadinti pasiaukojančiais filantropais? Gal ryškiausias, prieš keletą metų iškeliavęs Amžinybėn, Tautininkų partijos pirmininkas išeivijoje Leonas Kriaučeliūnas, iš savo asmeninio turto paskyręs milijoną dolerių Lietuvos veterinarijos akademijai. Neseniai multimilijonieriumi tapęs čikagietis Šnelis filantropiškai remia šimtais tūkstančių dolerių Čikagos bažnyčias, Lietuvos Kražių miestelio bažnyčios, klebonijos, senelių namų statybas.
Mažesnė filantropija būdinga daugeliui išeivijos žmonių, kurie daugiau ar mažiau kultūros, švietimo, sporto reikalams aukojo ir aukoja save. Yra dalis žmonių, kurie remia didesnėmis ar mažesnėmis sumomis savo gimtąjį kaimą ar miestelio bažnyčią, biblioteką. Bet tai - vietinės reikšmės aukojimai, iš kurių dalis ir sudaro gyvybingą lietuvių veiklą. Tik ar turime filantropų, savo veikla susijusių su pasauline kultūra? Deja, rašančioji šias eilutes nežino. Jei kas atsilieptų ir parašytų apie tokius žmones - būtume dėkingi visi.

***

Sausio 24 dieną Čikagos Loyola universitete įvyko neeilinis įvykis ne tik išeivijos ar Lietuvos lietuvių gyvenime: I Lietuvos Statuto, parašyto ir išleisto gyveniman 1529 metais, pristatymas. Tai naujas leidimas, naujas vertimas į lietuvių, anglų, lotynų kalbas. Tai naujas žingsnis į pasaulį, pristatant Lietuvą. Ir šį didelį žingsnį žengė Amerikos lietuviai filantropai Antanas ir Marija Rudžiai.

***

Trečios kartos Amerikos lietuvis Antanas Juozas Rudis gimė Čikagoje. Baigęs Ilinojaus technikos institutą ir įgijęs inžinieriaus specialybę, gabus pramonininkas, dirbęs plieno pramonėje, įsteigęs savo plieno gaminių įmonę Rockwell Engineering Co, galėjo gyventi, didinti turtą ir pamažu likti tik turtingu amerikiečiu lietuviškomis šaknimis. Amerikoje gyvenančioms tautoms nutautėti yra labai paprasta. A.Rudis kartu su žmona Marija išlaikė lietuvybę: lietuviškais reikalais jie aktyviai rūpinosi visą gyvenimą, dirbo įvairiose lietuvių organizacijose. A.Rudis - nuo 1943 metų - ALT'o centro valdybos narys ir ALT'o pirmininko pavaduotojas. Nuo 1955-ųjų - Lietuvių prekybos rūmų pirmininkas, JAV LB tarybos narys, BALF'o direktorius. Jis ne tik dalyvauja įvairiose lietuviškose organizacijose, bet filantropiškai finansiškai remia jas: Lietuvių senelių prieglaudą, Šv.Kryžiaus ligoninę, Jaunimo, Draugo ir Marijonų namus. Rudžiai populiarūs ir tarp amerikiečių - jie yra daugelio organizacijų nariai, pirmininkai.
1953 m. liepos 27 d. JAV atstovų rūmuose buvo įsteigtas komitetas Pabaltijo valstybių okupacijai tirti, pavadintas "Select Committee on Investigate "Incorporation" of the Baltic States into the USSR". Šiame komitete dirbo septyni kongreso nariai. Jo pirmininkas - Charles J.Kersten, ALT'o kvietimu pasiūlęs įsteigti tokį komitetą. 1954 metais komitetui, pavadintam Committee on Communist Aggression, priklausė jau devyni nariai. Jo pagrindinis uždavinys buvo tirti ne tik Pabaltijo, bet ir kitus tiesiogiai ar netiesiogiai komunistų kontroliuojamus kraštus. Vienas svarbiausių politinio gyvenimo įvykių, prie kurio labai prisidėjo kaip ALT'o įgaliotinis ir specialus patarėjas A.Rudis kartu su Kongreso nariu Ch.J.Kersten, - dalyvavimas 1954 metais JAV delegacijoje Jungtinėse Valstijose. Delegacijos nariai oficialiai kvietė laisvas tautas veikti, kad būtų panaikinta Lietuvos okupacija. Tais pačiais metais A.Rudis Lietuvos reikalais lankėsi Vokietijoje pas užsienio reikalų ministrą.
Antros kartos Amerikos lietuvė Marija Juozaitytė-Rudienė gimė Amerikoje. 1936 metais Marija baigė Čikagos De Paul universitetą, ištekėjo už A.Rudžio. Abu pasinėrę į šeimos biznį - nuo 1942 metų administravo įkurtą įmonę. Dėstė gabesniųjų moksleivių mokykloje. Gabi, labai veikli ir energinga moteris aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: buvo išrinkta Čikagos moterų klubo sekretore, pirmininke, skautų tuntininke. Ji, kaip ir jos vyras Antanas, buvo aktyvi visuomenininkė, besirūpinanti lietuvių veikla. BALF'o direktorė, o nuo 1960 metų - BALF'o centro valdybos pirmininkė M.Rudienė suorganizavo Čikagos lituanistinės aukštesniosios mokyklos motinų klubą, kartu su vyru finansavo lietuviškų literatūros vadovėlių leidimą. Ji pasirūpino, kad Jūratės ir Kastyčio fondas išleistų K.V.Banaičio parašytą to paties pavadinimo operą.
Rudžių nesavanaudišką veiklą seniai pastebėjo ir įvertino ne tik išeivijos lietuviai. Už katalikišką veiklą jie buvo apdovanoti Šventojo Tėvo žymenimis: M.Rudienė - medaliu "Pro Accesia et Pontifice", o A.Rudis - Švento Gregorijaus ordinu.
Rudžių nuopelnus lietuvybei išeivijoje sunku būtų ir išvardyti: nesuskaičiuojamų siuntų organizavimas ir siuntimas per BALF'ą Vokietijos pabėgėlių stovyklose esantiems lietuviams, Sibiran nutremtiems tautiečiams, Lietuvoje pasilikusiųjų rėmimas. Ir šiandien M.Rudienės pastangomis į Lietuvos neturtingųjų našlaičių, našlių namus keliauja nenutrūkstamas srautas siuntinių, galinčių paremti, praskaidrinti žmonių gyvenimą. O kur dar parama Lietuvos bažnyčioms?
Visa tai galima būtų pavadinti humanitarine parama.
M.ir A.Rudžiai domisi, rūpinasi Lietuvos įvaizdžio kūrimu, pristatymu pasauliui. Taip palengva išsikristalizuoja mintis supažindinti, pristatyti labai svarbų, vertingą Lietuvos valstybės dokumentą - I Lietuvos Statutą. Kelionė į Lietuvą, susipažinimas su universitetų mokymo programomis bei vadovėliais, kurių daugumą sudarė dar sovietmečio propagandos pripildytos knygos, paskubino sumanytą planą. Pirmiausia M.ir A.Rudžių lėšomis išleidžiama lietuvių ir anglų kalba knyga "Baltijos valstybių užgrobimo byla" (2 K Vilnius, 1997 m.) apie Ch.J.Kersten komiteto veiklą. Kitam leidiniui - Statutui - tinkamai parengti sukviečiami aukščiausio lygio Lietuvos istorikai, kalbininkai, vertėjai. Jiems buvo keliami aukšti reikalavimai - verčiant į anglų ar lotynų kalbas, versti tekstą atgal į lietuvių kalbą ir sutikrinti, ar atitinka. Taip buvo siekiama absoliutaus tikslumo. Prie leidinio daug dirbo, vadovavo redakcinei kolegijai profesorius dr. Edvardas Gudavičius, taip pat profesorius dr.A.Bumblauskas. Statutą išspausdino Stasio Kašausko leidykla "Artlora" Vilniuje. Knyga didelio formato gražiais purpurinės spalvos priešlapiais - tai suteikia prabangos, iškilmingumo įspūdį. Knygos išleidimą rėmė M.ir A.Rudžiai.
Nepakanka tik paleisti knygą pasaulin. I Lietuvos Statutas jau ne kartą buvo išverstas tiek čia, šioje pusėje Atlanto, tiek Lietuvoje į lietuvių, anglų ar rusų kalbas. Prasidėjo naujas darbas - surasti tokį universitetą, per kurį būtų galima išgarsinti šį Statutą, supažindinti plačiąją visuomenę. Mecenatai Rudžiai pageidavo, kad universitetas būtų katalikiškas, priklausytų jėzuitams. Tokiu pasirinktas Loyola universitetas. Toliau visus reikalus padėjo įsukti į įvykių ratą geri šeimos bičiuliai. Loyola universiteto profesoriai dr. Aldona Mogenytė-Walker ir jos vyras, kaip ji pati juokauja, lietuvis jau 44-eri metai (tiek metų, kaip yra vedę) dr.Ronald Walker. Į bendras pastangas ir pasiūlymus, kaip geriau pristatyti Statutą, įsijungė ir universiteto vadovybė.

Stipendijos

Paskatinti studentų susidomėjimą šiuo neeilinių dokumentų rinkiniu, nagrinėti jį, ieškoti temų ir jas pateikti svarstymui, A.ir M. Rudžiai įsteigė dvi vardines stipendijas (kiekvieną - po tris tūkstančius dolerių). Šios stipendijos taps tradicinėmis.
Paskelbus vardinės stipendijos konkursą, dalyvauti jame panoro šeši studentai. Autoritetingai komisijai priklausė profesorius dr. Martynas Buntinas, prof.dr.Anthony Cardoza, Vytautas Dambrava - Lietuvos ambasadorius Ispanijoje, Michael Maguire - "Chicago tribune" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, prof.dr.Vincent Mahler, prof.dr.John P.Pelissero, prof.dr.Aldona Walker ir prof.dr. Ronald E.Walker. Iš dalyvavusiųjų konkurse stipendijas laimėjo airė Megan Shortridgge (darbo vadovas - asocijuotas prof.dr. John A.Williams) ir 21-erių metų lenkaitė Magdalena Walczak (darbo vadovė - prof.dr.Susan G.Mezey). M.Shortridgge projektas - “Pirmasis Lietuvos statutas: Lyginamosios jurisprudencijos tyrimas” ("The First Lithuanian Statute: An Egzamination of Comparative Jurisprudence"). Norėdama daugiau pažinti šalį, kurioje gimė šis unikalus dokumentas, mergina nuvyksta Lietuvon. M.Walczak projekto tema - "Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos" ("The Constitutions of Lithuania and the United States"). Magdalena, kuri gyvena JAV nuo 1992 metų, jau pramoko lietuviškai ir žada apsilankyti Lietuvoje. Truputį apmaudu, kad rengiant šiuos projektus nedalyvavo lietuviai, studijuojantys Lojolos universitete. Galimybių kitų metų stipendijoms laimėti dar yra: reikia pateikti paraišką, projekto temą, kuri būtų originali, lengvai apibrėžta ir garsintų Lietuvą pasauliui. Norintys dalyvauti konkurse nebūtinai turi studijuoti istorijos ar politinių mokslų fakultete. (Platesnę informaciją gali suteikti profesorė dr. Aldona Walker telefonu: (847) 920-1314. Susikalbėsite lietuviškai! Būtų labai šaunu, jei atsirastų susidomėjusių tautiečių.)

Grafas Nikolajus Tolstojus

Kai viskas po truputį pradėjo įeiti į savo vėžes, reikėjo surasti tarp visame pasaulyje išsiblaškiusių žmonių lietuvį ar kilusį iš Lietuvos, galintį deramai, įdomiai prisidėti prie tokio svarbaus įvykio. A.Rudis, benaršydamas po internetą, surado grafą Nikolajų Tolstojų, gyvenantį Anglijoje. Ilgi pokalbiai, pasitarimai, derinimai - kokiu laiku rašytojas, istorikas galės atvykti į iškilmes Čikagoje...

A. ir M.Rudžių ir N.Tolstojaus šventė

Taip skelbė užrašai Universiteto prieigose ar nuorodose, rodyklėmis nurodantys kelią į Edward Crown centrą, kur sausio 24-osios dienos popietę ir žengiamas žingsnis pasaulin - pristatomas I Lietuvos Statutas. Salė artipilnė - šeimininkai ir žinomi lietuvių išeivijos veikėjai, svečiai, studentai. Viską organizavo ceremonijos meistras dr.Ronald E.Walker. Invokaciją pasakė kun. Lawrence Reuter, SJ, universiteto viceprezidentas religijos reikalams. Sveikinimus nuo Universiteto vadovybės ir nuo savęs perdavė dr. Larry A.Braskamp - viceprezidentas mokslo reikalams.
Prof.dr.Aldona M.Walker pristatė Antaną ir Mariją Rudžius, kaip viso šio įvykio "kaltininkus". Tardama žodį M.Rudienė priminė situaciją Lietuvos universitetuose, nurodė priežastis, paskatinusias verti duris pasaulin su I Lietuvos Statutu.
Apie Lietuvos sąsajas su jėzuitais kalbėjo kun. Raymond C.Baumharten, SJ, Loyola universiteto prezidentas - emeritas. Prisiminta, kad šiame universitete 1990 metais Lietuvos prezidentui Vytautui Landsbergiui (nori taip ar ne Lietuvos "politikieriai", bet būtent taip visame pasaulyje yra įvardijamas V.Landsbergis) buvo suteiktas garbės daktaro vardas. Kalbėta apie senojo Vilniaus universiteto sąsajas su jėzuitais.
Grafą N.Tolstojų pristatė dr.Davidas B.Slavsky, Meno ir mokslų kolegijos dekanas, kurio žmona - lietuvių kilmės.
N.Tolstojus priminė, kad jau XVI amžiuje rusai Tolstojai gyveno Lietuvoje, o daugumos jų šaknys - Kauno gubernijoje. Grafas įdomiai papasakojo savo šeimos genealoginio medžio istoriją, išdėstė tėvo, pabėgėlio nuo raudonosios revoliucijos maro į Angliją, priesakus: išsaugoti rusų kalbą šeimos palikuonims. Sena tiesa, kai išnyksta kalba, išnyksta ir tauta. Teko individualiai bendrauti su grafu Nikolajumi rusų kalba. Gimęs imigracijoje, jis išsaugojo kalbą. Akcentas, matyt, neišvengiamas. Didžiuodamasis lietuviškomis šaknimis, labai apgailestavo, jog tuo metu, kai Lietuva parengė tokį Statutą, Rusijos teisinė sistema iki jos lygio dar nebuvo pribrendusi...
Tą vakarą visi, daugiau ar mažiau susiję su Lietuva, mielai apie tai kalbėjo, atrodė, netgi didžiavosi.
Įdomi ir paties Ronald Walker istorija. Kai jį tėvai vežė krikštyti, buvo baisi pūga, mašina sugedo ir sustojo prie lietuvių katalikų bažnyčios. Vaikelį reikėjo krikštyti (motinai amerikietei buvo visai tas pats, kokioje bažnyčioje, svarbu, kad katalikų), šaltis neleido laukti. Ronald pakrikštijo lietuvių kunigas, tarsi nulėmęs tolesnį gyvenimą... Tuomet lietuviai ir airiai gyveno kaimynystėje. Kai berniukui atėjo laikas lankyti mokyklą, buvo pasirinkta artimiausia. Ir vėl - lietuvių katalikų. Berniuką priimti galėjo tik su viena sąlyga, jei jis būtų krikštytas lietuvių bažnyčioje. Taip ir atsitiko - Ronald augo ir mokėsi tarp lietuvių. Kai įstojo į St.Louis universitetą, kartu su būsimąja žmona Aldona Mogenyte vertė į anglų kalbą Lietuvos istoriją, kad kuo daugiau jų draugų airių ar kitų tautų jaunimo pažintų Lietuvos istoriją. 1990 metais dr. Ronald prisidėjo prie iškilmių surengimo universitete, įteikiant V.Landsbergiui garbės daktaro vardą, 1999 metais Čikagoje dalyvavo "Lietuvių verslininkų tarybos susirinkime", kartu su įvairių šalių ambasadoriais, konsulais, verslininkais.
Kai namuose vis dažniau imta kalbėti apie Statutą, žentas, Stanfordo, CA, universiteto studentas, sakė girdėjęs gal prieš šešerius metus, kaip žydė profesorė nagrinėjo pasaulio tolerancijų statutus, kuriuose buvo įrašyti punktai apie dėmesį tautinėms mažumoms (be abejo,ir žydams) ir ji paminėjusi I Lietuvos Statutą. Iš nuostabos visa šeima loštelėjo - o mes to nežinojome! Pasirodo, pasaulis žino. Tik gal ne per daugiausia!
Visuomeninį darbą dirbantys nelaukia jokių apdovanojimų. Tai tampa lyg ir gyvenimo būdu, norma. Visai suprantamas 1997 m. vasario 14 d. viešas M.Rudienės pareiškimas ("Draugas", 1997 m. vasario 18 d.) - atsisakymas priimti apdovanojimus: "(...) Negaliu priimti apdovanojimo nei asmeniškai, nei kaip BALF'o centro valdybos pirmininkė, kad ir iš paties Lietuvos Respublikos Prezidento, kuris anksčiau buvo Lietuvos komunistų partijos vadovybėje, - partijos, negailestingai persekiojusios lietuvių tautą, o taip pat ir BALF'ą, visą jo veiklą, laikant jį vienu didžiausių Lietuvos priešų, - partijos, tam reikalui specialiai inspiravusios ir išleidusios knygą "Atsargiai, BALF'as", o savo dienraštyje "Tiesa" melagingais, šmeižikiškais straipsniais puldinėjusios BALF'ą ir visą lietuviškąją emigraciją.
Nebuvo iki šiol jokio Lietuvos komunistų partijos veiklos įvertinimo nei iš dabartinio Lietuvos Respublikos Prezidento, nei iš Lietuvos Vyriausybės".
"Niekad nedirbau dėl jokio užmokesčio, ordino ar medalio", - sakė M.Rudienė, būdama ištikima savo įsitikinimams, atsisakiusi vieno aukščiausio Lietuvos Respublikos apdovanojimo - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino... Ar daug kas atsisakė?! Poetas Bernardas Brazdžionis, Nijolė Sadūnaitė. Kas dar? Negirdėjau...
M.ir A.Rudžiai beveik 55-erius metus saugojo labai svarbų Lietuvos katalikybės istorijos dokumentą - šv.Kazimiero bulę, kurią pernai kovo mėn. įteikė Lietuvai per kardinolo Audrio Juozo Bačkio įvedimo iškilmes Vilniuje. Įvykiai mus sugrąžina į 1954 metus, kada Antanas Rudis, Ch.J.Kersten komiteto reikalais buvo nuvykęs Europon. Austrijoje pasimatęs su arkivyskupu J.Skvirecku, kartu diskutavo apie apverktiną Lietuvos padėtį. Kitais metais jau kartu su žmona Marija vyko Europon ir vėl aplankė arkivyskupą. Tuo metu jis jau sunkiai sirgo ir nesikėlė iš patalo. Arkivyskupas J.Skvireckas perdavė M.ir A.Rudžiams popiežiaus Pijaus XII bulę, skelbiančią šv.Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju. Paprašęs nukabinti nuo sienos ir palaiminęs šį Popiežiaus raštą, tarė: "Antanai, aš atiduodu į tavo rankas". Nustebęs A.Rudis paklausė, ką jis turįs daryti. Į tai arkivyskupas atsakęs: "Tu žinosi patį tinkamiausią laiką ir patį svarbiausią asmenį, kam ją bus reikalinga įteikti".
Suabejoję M. ir A. Rudžiai, ar sulauks tokio laiko, kai galės vykti Lietuvon, parsivežė šią relikviją į Čikagą...

***

Šventė, įvykusi Čikagos Loyola universitete, lyg ir pasako mums, kad žmogaus proto, sumanymų galimybės neribotos. Net jei ir nieko nebūtų nuveikę M.ir A.Rudžiai Lietuvai, o tik pristatę pasauliui I Lietuvos Statutą, tai būtų tapę ir tapo pačiu didžiausiu jų nuopelnu. Tai M.ir A.Rudžių pastatytas paminklas Lietuvai ir sau.
Šventę padėjo organizuoti Loyola universiteto vadovybė. Senaisiais baltų raštais išaustas juostas visiems šventės "kaltininkams" rišo Stasys Kašauskas. Meno mokyklėlei atstovaujanti Renata Kanclerienė, apsirengusi išeivijos meistrų išaustais rūbais, kanklėmis paskambino keletą lietuvių liaudies dainų melodijų.
Po oficialiosios dalies universitete buvo surengtos nedidelės, bet įspūdingos vaišės. Grojo puikus kamerinis trio. Už langų daužėsi Mičigano ežero bangos, primindamos, kiek daug šiame pasaulyje laikinumo, kurį nusineša laikas ir nuplauna vanduo. Ne taip dažnai nei vanduo, nei laikas nepajėgia sugriauti to, ką sukuria žmogus, ypač aukojantis save kitiems, ypač filantropas.

Ligija TAUTKUVIENĖ

Čikaga, JAV

© 2002 "XXI amžius"

 

Marija Juozaitytė-Rudienė (antroji iš kairės), Stasys Kašauskas (trečias iš dešinės), JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė (antroji iš dešinės)

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija