Už pagalbą norvegai atsidėkojo neįkainojama dovana
Kai 2000-ųjų gegužę į Svėdasus (Anykščių
r.) norvegai atgabeno didžiulę labdaros siuntą ir buvo pradėta
iškrovinėti, sugedo svečių sunkvežimis. Žemyn nuleidus keltuvą,
sutriko kažkokie mechanizmai, ir jis nebepasikėlė aukštyn, o atviru
kėbulu juk nevažiuosi, keltuvo žeme netempsi.
Suremontavo norvegų sunkvežimį
Labdarą atlydėję Rolfas Lovstadas
ir Germanas Flatlandas buvo sunerimę, nes daug kas bandė tvarkyti
sugedusį mechanizmą, visaip patarinėjo, tačiau nieko gero neipavyko
padaryti. Svečiams į pagalbą atėjo ir viską sutvarkė svėdasiškis
meistras-auksarankis Mindaugas Antanėlis. Tiksliau pasakius, jis
atvažiavo invalido vežimėliu, nes vaikščioti negali, daugelį metų
yra prikaustytas prie to vežimėlio. Norvegams buvo tiesiog nuostabu
žiūrėti, kaip sumaniai ir vikriai dirba Mindaugo rankos, koks
tai energingas vyras, nors ir sunki negalia jį kamuoja.
Išvyko į savo šalį norvegai, dėkodami Mindaugui ir kitiems svėdasiškiams,
o šie dėkojo geraširdžiams žmonėms už didelę humanitarinę pagalbą.
Tą kartą Svėdasų ambulatorijai buvo dovanota stomatologijos įranga,
o baldai, drabužiai, avalynė, neįgaliesiems reikalinga kompensacinė
technika atiteko Svėdasų senelių globos namams, daug kas buvo
skirta seniūnijoje gyvenančioms socialiai remtinoms šeimoms.
Svėdasų seniūnas Valentinas Neniškis tuomet daug gerų žodžių pasakė
ir Seimo narės Rasos Juknevičienės adresu.
Dar 1991-aisiais Seimo narė, tuomet atstovavusi Pasvalio rajonui,
pradėjo bendrauti su norvegais, kurie rūpinosi humanitarine pagalba
Lietuvai. Neatsitiktinai buvo įkurta "Norvegijos humanitarinės
pagalbos Pasvaliui draugija", kuriai ėmė vadovauti nuoširdus
mūsų šalies bičiulis Nilsas Tommi Lefsakeris. Jis lankėsi Lietuvoje
su labdaros siuntomis daugiau kaip 40 kartų, ne sykį viešėjo ir
Anykščių krašte. Šiam geraširdžiui norvegui net suteiktas Anykščių
miesto garbės piliečio vardas. Seimo narės R.Juknevičienės rūpesčiu
išsipildė norvegų draugiškų vizitų geografija, lankomasi daugelyje
šalies vietovių. Taip pernai gegužę galingas vilkikas su norvegiškais
numeriais ir užrašais ant šonų atsirado ir Svėdasuose.
Išvažiuodami norvegai tarė svėdasiškiams: "Iki pasimatymo!",
nes žadėjo po kurio laiko čia vėl apsilankyti.
Dovanų - modernus invalido vežimėlis
Kai pernai vasarą norvegai vėl atvažiavo
į šį kraštą, pirmiausia pasidomėjo, kaip gyvena M.Antanėlis, ir
prasitarė, kad atvežė jam dovaną.
Pasak seniūno V.Neniškio, tai būta ne šiaip sau paprastos dovanos
ar kokio suvenyro. Iš Norvegijos Mindaugui buvo atvežtas naujutėlaitis
motorizuotas invalido vežimėlis, kuris gali kainuoti net apie
šešetą ar daugiau tūkstančių litų.
Užsukęs į Antanėlių namus, Mindaugą radau besidžiaugiantį norvegų
dovana, besišnekučiuojantį su Svėdasų kultūros namų meno vadovu
Viliumi Lapieniu. Ir jis netvėrė džiaugsmu: "Taigi Mindaugui
dabar bus lengva atvažiuoti į kaimo kapelos repeticijas, nereikės
varginti rankų ir jomis stumti paprasto invalido vežimėlio ratų,
"irtis" per miestelį, nebereikės jo vežimėlio kitiems
stumdyti..."
Mindaugas prisipažino nelaukęs ir nesitikėjęs tokios nuostabios
dovanos. Kai remontavo norvegų sunkvežimio keltuvą, labai norėjo
žmonėms padėti, negalvojo apie jokį atlygį. Sėdėti ant minkšos
sėdynės vokiečių gamybos vežimėlyje - vienas malonumas, jis varomas
akumuliatoriais, tereikia tiktai valdymo pultelyje spaudyti įvairius
mygtukus, ir mašina klauso, sukiojasi, važiuoja pirmyn atgal,
netgi ir signalizuoja praeiviams... Sėdynė reguliuojama, galima
atsilošti, atsigulti. Pasak Mindaugo, vežimėlis labai manevringas,
kambaryje su juo nėra patogu sukiotis, o štai lauke jis - nepakeičiamas.
Jau pabandė nuvažiuoti pailsėti prie Alaušo ežero, pats vienas,
niekam nepadedant, pakilo net į statoką kalną. Nuvažiavo ir asfaltu
iki Daujočių kaimo, lengvai įveikė devynetą kilometrų. Vieną dieną
lygiu keliu nuvažiavo apie dvidešimt kilometrų ir nepavargo. O
"irdamasis" rankomis paprastu vežimėliu tiek nenuvažiuosi.
Nuoširdžiai dėkodamas geradariams norvegams, M.Antanėlis sakė,
kad naujasis vežimėlis jam leis daug kur savomis jėgomis nuvažiuoti,
pabuvoti. Lekia šis "žirgelis" maždaug 7,5 km per valandą
greičiu, pėsčias žmogus net ir sparčiu žingsniu paskui jį nespėja.
Mindaugo kieme yra ir daugiau invalido vežimėlių. Pats pasidarė
tvirtus, patikimus ratelius, nes gamykloje daryti nėra tokie tvirti.
Turi specialius sudedamus ratelius, kuriuos įsideda į automobilį
ir, atvykęs į vietą, į juos persėda.
Pirmąjį vežimėlį pagal M.Antanėlio brėžinius sukonstravo gabus
meistras Juozas Banys, dirbęs kolūkyje. Tai buvo 1976-aisiais,
praėjus vieneriems metams po avarijos, kurioje Mindaugas buvo
sunkiai susižalotas. Daug laiko prasivoliojęs lovose ir po truputį
pradėjęs sėdėti ligonis jau galėjo svajoti apie invalido vežimėlį.
Tuo metu tai buvo didžiausias deficitas. Sanatorijoje pamatęs
invalido vežimėlį, svėdasiškis ir nubraižė popieriuje jo veikimo
principą. Ilgokai naudojosi tuo savadarbiu prietaisu, nes reikėjo
nemažai laiko laukti eilėje, kol valstybė skyrė gamykloje darytą...
Nors likimas Mindaugą nuskriaudė...
Ne vienoje šventėje, vakaronėje,
meno saviveiklos apžiūroje yra pasirodžiusi Svėdasų kultūros namų
kaimo kapela. Šis kolektyvas gerai žinomas ne tiktai Anykščių
krašte. Kapeloje groja ir M.Antanėlis, važinėja su kolektyvu į
koncertus. Ir nekreipia dėmesio, kad kai kas akis išpūtęs žiūri
į muzikantą invalido vežimėlyje. Jis apsiprato su tais žvilgsniais,
apkalbomis, kaip ir su savo negalia.
Kaip pasakoja Mindaugas, armonika ir daina jį lydėjo nuo pat vaikystės.
Buvo linksmas, energingas. Dirbo gimtinėje elektriku. Malaišių
sodžius, kuriame gimė ir augo, labai gražus, mielas, čia pat -
ir literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinė.
Kloniai, kalneliai, miškeliai Vaižganto kūriniuose aprašyti. Niekur
Mindaugas nenorėjo išeiti iš gimtinės, čia ir liko, dirbo kolūkyje.
Tiktai štai - nelaimė. Važiavo motociklu į Adomynę, posūkyje pasitaikė
didelis akmuo, "Jawa" ant jo ir užšoko. Po avarijos
sunkiai sužeistas jaunuolis ilgai buvo gydomas įvairiose ligoninėse.
Medikai nieko nesakė, vis žadėjo išgydyti. O Mindaugas labai laukė
tos dienos, kuomet pakils iš patalo, išeis pasivaikščioti, vėliau
trauks į darbą, pas draugus, į vakarėlius. Bet ėjo mėnesiai, o
jis vis gulėjo. Kartą prireikė važiuoti į Uteną, ten gydytojų
komisija nustatydavo invalidumą. Medikai Mindaugo motinai įdavė
ligos kortelę, kad toji nuvežtų šį dokumentą į Uteną. Kažkaip
motina viską paliko kambaryje, o sūnus ir pastudijavo. Net akys
aptemo, kai perskaitė diagnozę. Ten buvo parašyta, kad nutraukti
stuburo nervai... Vadinasi, jam nelemta pakilti iš patalo, vaikščioti.
Kelias dienas negalėjo nei valgyti, nei gerti, taip sielojosi.
Tiesiog neįsivaizdavo tolesnio savo gyvenimo. Paskui pradėjo taikytis
su mintimi, kad kitaip nebus, kad teks gyventi, kaip lėmė likimas.
Nepasirinksi...
Sukūrė šeimą, Svėdasuose gavo butą, paskui įsigijo namą, mašiną.
Pradėjo meistrauti. Tarsi raminamieji vaistai veikia darbas. M.Antanėlis
nuo mažens mėgo ką nors meistrauti, konstruoti. Ir dabar to pomėgio
nepamiršta. Ko tiktai jo dirbtuvėje nėra! Jis gali ir tekinti,
ir virinti, ir visokius įrengimus montuoti, gerai supranta apie
automobilius, tad jam vieni niekai ką nors suremontuoti, sureguliuoti.
Kam ko prireikia, vis kreipiasi į Mindaugą. Auksines rankas vyras
turi. Iš metalo laužo prisirinkęs įvairių detalių, nebenaudojamų
mechanizmų (kolūkiuose tokių dalykų būdavo apsčiai), jis sukonstravo
porą nedidelių traktoriukų, pasidarė jiems agregatų. Įsigijęs
vakarietišką automobilį, pritaikė jį valdyti rankomis. Ir kitiems
likimo broliams gali patarti, padėti pertvarkyti automašinas.
Daug metų prabėgo invalido vežimėlyje. Tačiau Mindaugas su tuo
apsiprato, jis yra optimistas, moka bendrauti su kitais, lanko
repeticijas, koncertuoja, nepasiduoda nevilčiai.
Kitas panašiais atvejais, ištikus nelaimei, sutrinka, nebemato
šviesios dienos, nuoskaudas skandina svaigaluose ar net ryžtasi
išeiti iš gyvenimo. Svėdasiškis M.Antanėlis pasirinko kitokį gyvenimo
kelią. Ir dėl to nė kiek nesigaili...
Vytautas BAGDONAS
Svėdasai, Anykščių rajonas
© 2002 "XXI amžius"
