Lipant per galvas

Kandidatai į Prezidento postą, jų rinkimų štabų aktyvistai nuo ryto iki vakaro šūsnimis pateikia receptus, kaip bus tautai gera ir smagu gyventi jiems atsisėdus į Prezidento kėdę. Viskas esą pasikeis, tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus. Kad ir kaip būtų keista, žmonės klauso, diskutuoja apie tuos rojaus gyvenimo pažadus, absoliučiai nežinodami ar nenorėdami žinoti, kad, iš esmės netgi nesavanaudį ir už valstybę galvą pasirengusį atiduoti žmogų išrinkus Prezidentu, niekas nepasikeis. Juk Prezidento balsas vidaus gyvenime nieko nelemia, ir faktiškai jis tėra tik dekoratyvinė figūra. Tiesa, Prezidentas pagal Konstituciją yra atsakingas už užsienio politiką. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma ir šią teisę pasisavino. Tad ar verta tiek daug dėmesio skirti, ką iš gausybės kandidatų išrinksime valstybės vadovu, jeigu tas vadovas tėra tik simbolinė figūra? Ko gero, mūsų kaimynai latviai ir estai pasielgė išmintingiau. Jų prezidentus renka parlamentarai, tai yra valdančioji dauguma. Nieko baisaus neatsitiktų ir Lietuvoje, jeigu taip pasielgtume.
Esmė šiemečiame rinkimų šou ir dirbtinai keliamame triukšme glūdi visiškai kitur. Tai ne tik per kraštus besiliejančios kandidatų asmeninės ambicijos, bet ir siekis, prisidengus šia kampanija, prastumti savus žmones į savivaldybes. Tam valdančioji partija ir sugalvojo sudvejinti Prezidento ir savivaldybių rinkimus. Apie tai neseniai prašneko ne kas kitas, o pats Č.Juršėnas, pareiškęs, jog ten, kur jo partiečiai valdo savivaldybes, yra tvarka ir gerovė. Pasakė tai, ką beveik visi seniai žinojo ir tvirtino, tik socialdemokratai neigė.