XXI amžius

Esu praktikuojantis katalikas

Sidrių šeimą, gyvenančią netoli Čikagos, daug kas žino Lietuvoje. Dabar šios gausios šeimos vaikai išsiskirstę, tačiau jie visi žino, kad jų tėvynė - Lietuva, kad jai reikia padėti, ja rūpintis. Kalbėjomės su Lietuvoje apsilankiusiu šios šeimos tėvu Rimvydu Sidriu, akių gydytoju. Per pokalbį keletą kartų svečias sakė: "Esu praktikuojantis katalikas". Tai formavo asmenybę, nuostatas, kuriomis vadovautasi šeimoje ir darbe, tai sąlygojo gyvenimo būdą. Apie tai ir kalbėjomės.
Paprašytume papasakoti apie save.
Esu panevėžietis, baigiau Panevėžio gimnaziją, kuri dabar vadinasi Juozo Balčikonio vardu. Universitete studijavau mediciną. Tačiau vokiečiai Universitetą uždarė. Labai norėjau tęsti studijas, todėl išvykau į Vokietiją. Tam nacių valdžia neprieštaravo - gydytojų reikėjo visur. Vokietijai - taip pat. Studijuodamas susipažinau su būsima žmona Giedre Šalčiūte. Ji taip pat buvo medikė, kaunietė, Mato Šalčiaus dukterėčia. Lietuvoje su ja nebuvome pažįstami. 1947-aisiais baigiau medicinos studijas, 1949 metais išvykome į Ameriką. Ši šalis priėmė du šimtus tūkstančių karo pabėgėlių. Mus iškvietė žmonos dėdė. Dvejus metus gyvenome Niujorke. Pradžia buvo sunki. Mano, tai yra gydytojo, atlyginimas buvo penkiasdešimt dolerių per mėnesį. Tai pats mažiausias atlyginimas - norėta įsitikinti, ar sugebu dirbti. Pats gyvenau ligoninėje, šeimai nuomojau kambarį. Iškilo anglų kalbos problema. Gimnazijoje teko mokytis šios kalbos. Tačiau tarimas, šnekamoji kalba… Iš pradžių nerimaudavau, ar gerai suprasiu pacientus. Tačiau ši problema netrukus išsisprendė. Dvejus metus su šeima gyvenome Filipinuose - atlikau karo gydytojo praktiką, kuri Amerikoje dirbančiam gydytojui buvo privaloma. Grįžę netoli Čikagos pirkome namą. Po kiek laiko, gausėjant šeimai, tą namą teko parduoti ir pirkti kitą, erdvesnį.
Kodėl rinkotės akių ligų gydytojo specializaciją? Ar iš karto apsisprendėte juo būti?
Taip, iš karto. Man atrodė, jog tai moksliškiausia specializacija. Akis visada gali gerai apžiūrėti, išmatuoti, patikrinti. Net devyniasdešimčiai procentų pacientų galime padėti, tai yra pagerinti regėjimą. Turėjau privačią kliniką. Ją perleidau sūnui Linui, kuris taip pat pasirinko akių ligų gydytojo profesiją.
Užauginote devynis vaikus. Ar judviejų su žmona tėvai taip pat daugiavaikiai? Ar dėl didelės šeimos iš anksto tarėtės su žmona? Kaip šeimoje dalijotės pareigomis? Ar jus pažadindavo verkiančio kūdikio verksmas naktį? Regis, turėjote teisę miegoti - anksti rytą prasidėdavo įtempta gydytojo darbo diena…
Mano tėvai turėjo keturis vaikus. Aš - vyriausias. Labai išgyvenau dėl aštuonerių metų sesers Laimutės mirties. Ji mirė dėl laiku nenustatyto apendicito. Daugiavaikiai buvo mudviejų su žmona seneliai. Mano seneliai iš mamos pusės turėjo dvylika vaikų, užaugo devyni. Žmonos seneliai užaugino taip pat devynis vaikus. Mūsų šeimos nuostata buvo tokia: kiek Dievas duos, tiek su meile ir dėkingumu priimsime. Ačiū Dievui, visi devyni gimė sveiki, laimingai užaugo, buvo gabūs, išsimokslino. Kiekvienas profesiją pasirinko tokią, kokios norėjo. Yra medikų, dukros rinkosi pedagogių profesiją. Nesišalinau vaikų auginimo rūpesčių. Keldavausi naktį, paduodavau tai, ko reikia: buteliuką, čiulptuką. Mano žmona turėjo gydytojos diplomą, bet medikės darbo nepraktikavo - užteko jai rūpesčių namie.
Dirbote vienas, tai yra vienas į namus parnešdavote atlyginimą. Gausią šeimą reikėjo ne tik pamaitinti, bet ir išmokslinti. Ar jūsų vaikai jautė materialinius nepriteklius?
Nepasakyčiau, kad šitai jautė. Materialiniai sunkumai iškilo tuomet, kai keturi mūsų vaikai mokėsi koledžuose. Už mokslą kasmet reikėdavo mokėti po keturiasdešimt tūkstančių dolerių. Tiek pinigų neturėjau, teko skolintis. Savaime suprantama, uždirbęs skolą grąžinau.
Ar buvo iškilę auklėjimo sunkumų?
Apie 1970 metus Amerika kraustėsi iš proto dėl hipių judėjimo. Kurį laiką ir mūsų vaikai tuo žavėjosi. Tas judėjimas jiems imponavo, bet tai greitai praėjo, nė vienas hipiu netapo. Vaikai ima pavyzdį iš tėvų, iš šeimos. Sunkiausia auginti pirmąjį vaiką. Mažesnieji žiūri į vyresniuosius, ima iš jų pavyzdį. Jeigu pirmąjį pavyksta įstatyti į geras vėžes, žinok, kad viskas bus gerai.
Ar jūsų vaikai įsitraukė į ateitininkų judėjimą?
Aš pats buvau skautas. Visi vaikai - ateitininkai. Labai daug jų dvasiniam brendimui davė vasaros Dainavos ateitininkų stovykloje. Du mūsų vaikai, Linas ir Laima, dabar yra ateitininkų vadovai.
Jeigu būtų leista gyventi iš naujo, ar taip pat turėtumėte gausią šeimą? Ar esate patenkintas savo vaikais?
O, taip. Turėčiau. Viena mūsų dukra Vida žuvo lėktuvo katastrofoje. Dabar yra aštuoni vaikai - penki sūnūs, trys dukterys. Visi jie turi savo šeimas, gerai sutaria. Penkių vaikų šeimos yra lietuviškos, trijų - mišrios. Sūnaus Lino šeima augina aštuonis vaikus, dviejų dukrų šeimos - po penkis vaikus, kiti - po mažiau, iš viso turiu dvidešimt aštuonis vaikaičius.
Jūsų šeima daug gero daro Lietuvai. Sūnus antropologas Raimondas aštuonetą metų dirbo Lietuvoje, teko klausytis sūnaus Lino puikių paskaitų, įkūrėte Giedrės Šalčiūtės fondą, finansuojate vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklo sukūrimą, globojate Lietuvos vaikus, konsultuojate ligonius. Prašytume papasakoti apie tai išsamiau.
Sūnus Raimondas dabar dirba Amerikoje - nori gauti Amerikos pensiją. Ačiū už gerus žodžius sūnui Linui.
Giedrė Šalčiūtė - tai mano žmona. Ji mirė 1985 metais nuo širdies ligos, būdama šešiasdešimt dvejų metų. Norėjo būti palaidota Kaune. Žmonos valią įvykdžiau: urna su jos pelenais palaidota Petrašiūnų kapinėse. Prieš ketvertą metų mūsų šeima (ne aš vienas) įkūrė G.Šalčiūtės fondą. Visos šio fondo palūkanos skiriamos Vilnijos mokykloms. Perkami vadovėliai. Paramą gavo Dieveniškių, Marijampolio mokyklos.
Žaviuosi vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybe ir jo darbais. Prisidedu prie tų, kurie mano, jog M.Valančiaus darbus galima prilyginti Mindaugo, Vytauto Didžiojo darbams. Anie kūrė materialiąją Lietuvą, Valančius - dvasinę. Pats esu blaivininkas: nevartoju nei stipriųjų alkoholinių gėrimų, nei alaus. Taurę vyno išgeriu tuomet, kai tai būtina mano sveikatai. Su savo vaikais buvau sudaręs tokią sutartį: iki dvidešimt vienerių metų - nė lašo jokio alkoholio. Jeigu šis įsipareigojimas bus įvykdytas, gaus penkių šimtų dolerių premiją. Mokydamiesi koledžuose, dalyvaudami jaunimo pasilinksminimuose, jie nevengdavo bendraamžiams pasakoti apie šią sutartį. Sutarties vykdymas buvo paliktas jų sąžinei. Aš savo pažadą įvykdžiau: suėjus dvidešimt vieneriems metams, įteikiau penkis šimtus dolerių ir dar išgėrėme po taurę vyno. Nė vienas iš mūsų vaikų neturėjo ir neturi priklausomybės nuo svaigalų problemų.
Paminklo vyskupui M.Valančiui autorius - skulptorius Leonas Žuklys. Jis jau padarė keletą skulptūros maketų. Jais esame patenkinti. Žavi vyskupo sudvasintas veidas. Norėčiau, kad skulptūra stovėtų netoli Vilniaus Arkikatedros Bazilikos, žmonių gausiai lankomoje vietoje, kad primintų M.Valančiaus asmenybę, skatintų sekti jo darbais. Jis rašė: "Noriu būti ir būsiu jums naudingas net po mirties".
Jau kuris laikas kasmet į Ameriką pasikviečiau po du 16-17 metų vaikinus iš Lietuvos. Jie gyvena mano namuose, gauna visą išlaikymą, eina į bendrojo lavinimo mokyklą. Per tuos metus gerai išmoksta anglų kalbą, susipažįsta su kitos šalies kultūra. Iš pradžių tai buvo giminaičių, pažįstamųjų vaikai. Šiemet vežuosi du berniukus iš Šalčininkų rajono. Po metų vaikai grįžta į Lietuvą ir čia tęsia mokslus.
Būdamas Lietuvoje, konsultuoju ligonius Vilniaus Misionierių ir Panevėžio ligoninėse.
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį. Linkiu kuo geriausios sveikatos ir Dievo palaimos, dirbant kilnius aukos ir pasišventimo kitiems darbus.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ