XXI amžius

Sukasi sovietinio malūno ratas

Viena po kitos leidžiamos Kauno leidyklos "Dajalita" knygos iš serijos "Likimai". Kaip grybai po lietaus dygsta įdomiais pavadinimais, blizgančiais viršeliais "Leonardas da Vinčis", "Servantesas", "Dostojevskis", "Vašingtonas", "Oskaras Milašius", "Jeseninas", "Tagorė", "Markas Tvenas", "Didro", "Hugo". Vienos knygos jau išleistos, kitos dar tik rengiamos. Gražu ir naudinga, kad lietuvių kalba pasirodo šitiek spaudinių apie pasaulinio masto garsius vyrus, įžymius autorius, visuomenės veikėjus, politikus, dailininkus, keliautojus ir kitas garsenybes.
Tačiau ne viskas gražu, kaip kartais atrodo. Štai 1999 metais išleistas A.Altajevo "Rafaelis" (vertimas iš rusų k., 1966 m. leidimas). Atsivertus knygą ir ją perskaičius, lieka kažkoks kartus prieskonis. Knygoje ne tik neatskleistos esminės didžiojo menininko kūrybos ištakos, abejotinai pateikiami kai kurių to meto garsiųjų žmonių tarpusavio santykiai, bet svarbiausia - toks ryškus, negatyvus ir visai tais pačiais, kaip sovietmečio laikais, grubiais terminais,tiesiog įžeidžiančiais žodžiais dėstomas požiūris į ano laiko Bažnyčią, ypač jos vadovus, tarpusavio santykius ir tas įžūliai, gudriai nutylėtas dvasinis pačių svarbiausių herojų pasaulis, kurį taip bijojo atskleisti per visą raudonosios imperijos gyvavimą sovietmečiu išleistų knygų autoriai, nes visa tai buvo susiję su ideologija, visagalinčiu glavlitu, dar galingesne partija ir dažniausiai pačiu galingiausiu aparatu, kuris vienąsyk keitė savo iškabas - NKVD, KGB ir pan. Kai užsienyje įvairiomis - anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir ypač italų bei kitomis kalbomis yra seniau ir paskutiniu metu išleista klasikinių, įdomių ir vertingų veikalų - studijų, net enciklopedijų, romanų ir apysakų apie žymiausius pasaulio mokslininkus, dailininkus, veikėjus, rašytojus, keliauninkus ir poetus, mūsų leidyklos, netgi daugiau nei dešimtmetį jau gyvuojančios ir kasmet daugybę knygų išleidžiančios po nepriklausomybės atgavimo, ima versti pasenusius veikalus iš rusų kalbos išleistus net 1966 metais. Tai sovietinės stagnacijos laikotarpis, o mūsų vertėjai (šios serijos ypač dažnai pasitaikąs Leonas ir Linas Balsys, o šiaip jau rašoma labai praktiškai vardo santraupa: L.Balsys), matyt, ne vieną knygą išvertė ir dabar, jau nepriklausomybės metais, dar vaišina iš sovietmečiu atlikusiu suplėkusios minties bagažu. Todėl knygoje išlikęs ne tik visas ignoruojantis katalikų religiją ir Bažnyčią pamušalas, bet ir visa sarkastiška sovietmečio ideologija, tas ateistiškas kvapas Bažnyčios, religijos ir tikinčiųjų adresu. Gaila, kad anglų, prancūzų, vokiečių, italų ir kitomis kalbomis šalimais turėdami tokias senas europines mokslo, meno, istorijos ir menotyros tradicijas, griebiamės atgyvenusių ir pasenusių tarybinių senienų. Abejotinas leidyklos vadovų ir vertėjų skonis, kurio, regis, turėjome jau seniai atsikratyti.
Negana to. Kai kurių knygų, tarkim A.Altajevo "Leonardas da Vinčis" ("Dajalita", Kaunas, 1999), vertime nepažymėta rusiškos knygos, iš kurios versta, nei pavadinimas, nei išleidimo data, nei vieta. Tiktai vertimo pabaigoje vietoje metrikos pažyma: "Iš rusų kalbos vertė Leonas Balsys". Tos pačios leidyklos 2000 metais išleista Rafaelio Sabatinio knyga "Kolumbas", irgi L.Balsio į lietuvių kalbą versta, visai neturi originalo metrikos. Sprendžiant pagal autorių, knygą turėjo parašyti italas, o knyga versta iš rusų kalbos. Matyt, ne tik ši, bet ir kitos knygų leidyklos nesilaiko elementariausių šiuolaikinių knygų vertimo ir leidybos reikalavimų. Užuot išvertus originalą, verčiamas kitas vertimas, pavyzdžiui, veikalą "The Autography of Joseph Stalin/Ricard Lourie" (Richard Lourie. Stalino autobiografija. Vilnius, 2000, "Presvika") Violeta Karpavičienė vertė iš lenkų kalbos. Tatai tarpinė kalba. Savaime suprantama, knygos meninė ir išliekamoji vertė jau ne ta, kokia ji būtų išvertus iš originalo kalbos. Tokių pavyzdžių ir atvejų galima surasti nemažai, kai nenurodyta originalo knygos metrika, o pats vertimas ne iš originalo, o iš tarpinės kalbos. Taigi mūsų verstinių knygų yra didelis trūkumas, nes dėl tokios vertimo praktikos nukenčia knygų kokybė ir iš viso tai menkina visą mūsų verstinės literatūros fondą, verčia galvoti, kad mūsų vertėjai dar neišmoko originalo kalbų, o leidyklos nuolaidžiauja jiems ir šitaip verčia suabejoti mūsų vertėjų sąžiningu darbu. O išties mūsų vertėjai daugybe puikių prozos ir poezijos pavyzdžių tikrai yra daug nusipelnę visai mūsų literatūrai, todėl ateityje reikia tikėtis, kad tokios žalingos praktikos bus atsisakyta, o leidyklos pradės atidžiau ir rūpestingiau atrinkti populiarias ir skaitytinas knygas, taip pat bus reiklesnės vertėjams, labiau gerbs skaitytojus ir senas, geras mūsų verstinių lietuviškų knygų tradicijas.

Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Čikaga, JAV