Atnaujintas 2002 m. spalio 16 d.
Nr.78
(1085)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Profesoriau, jūs meluojate
Atviras laiškas profesoriui Liudui Truskai

Mane ir kitus Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos (LKKAS) narius labai užgavo ir įžeidė prof. L.Truskos žodžiai. Rugsėjo 27 dieną per Vilniaus TV rusų kalba vyko prof. L.Truskos pokalbis su žurnaliste apie neseniai Vilniuje pasibaigusią tarptautinę konferenciją "Holokaustas Lietuvoje. Moderniosios istorijos, švietimo ir teisingumo aspektai", ir jis pasakė, jog 1940 metais Lietuvos kariuomenės karininkai su gėlėmis pasitiko okupantus.
Tai akivaizdus ir baisus melas. Tai mūsų tėvų ir senelių įžeidimas.
Deja, jie jau negali apginti savo garbės ir orumo, todėl tai padarysime mes - jų vaikai ir vaikaičiai.
Mūsų tėvai ar seneliai tuo metu užėmė pakankamai aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje, tačiau mums, gyviems to meto liudininkams, pavyko išlikti. Mes nesumalti sovietinės mėsmalės, mes dar esame, todėl, profesoriau, jums teks palūkėti.

Viešas laiškas profesoriui Liudui Truskai ir jo mecenatams

Rugsėjo 11-13 dienomis Varšuvoje vyko mokslinė konferencija "Pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione". Konferencijoje kalbėjęs Lietuvos istorikas prof. Liudas Truska menkino Lietuvos istoriją, pristatė Lietuvą kaip karo nusikaltėlių ir nacių kolaborantų, svajojančių nusimaudyti žydų ir lenkų kraujo jūroje, kraštą. Jis melavo, iškraipė istorijos faktus ir šmeižė lietuvių tautą.
L.Truska 1941 metų birželio sukilimą vadino žydų skerdynėmis. Pokario partizaninį karą vadino beprasmiu, o Laisvės kovų populiarinimą - kultu, trukdančiu blaiviam istorijos suvokimui.
L.Truska tvirtino, kad sovietinės okupacijos metais lietuvių genocido nebuvo, nes buvo tik žydų genocidas nacių okupacijos metu. Lietuviai esą vokiečiams nesipriešino, jie tik kolaboravo ir iš esmės kariavo Vokietijos pusėje. Jokios antinacinės lietuvių rezistencijos esą nebuvę.
L.Truska apsimeta nežinąs, kad ne tik šimtai nusikaltėlių dalyvavo žydų genocide, bet tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybe ir savo šeimos narių ateitimi, gelbėjo žydus nuo pražūties, kad tūkstančiai lietuvių už atsisakymą vykdyti nacių nurodymus buvo kalinami Štuthofo koncentracijos stovykloje, dešimtys tūkstančių išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją. Šimtus inteligentų ir dvasininkų naciai sušaudė kaip įkaitus už ginkluotus vokiečių karių ir pareigūnų užpuolimus. Šimtai Vietinės rinktinės karių buvo sušaudyti už nepaklusimą nacių įsakymams.
Istorikas L.Truska tarsi nieko nežino, kad, nepaisant 1938 metų Lenkijos ultimatumo Lietuvai, skaudžiai pažeminusio tautos savigarbą, Lietuva elgėsi garbingai, nesidėjo su nacistine Vokietija, priėmė kapituliavusios Lenkijos kareivius ir iš jos tremiamus žydus, jais rūpinosi ir sudarė sąlygas išvykti į Angliją ir kitas šalis. Jis to "nežino" ir vadina lietuvius prastos moralės tauta. Jis nutyli teigiamus tautos charakterio bruožus ir suabsoliutina pavienių nusikaltėlių blogus darbus.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija