XXI amžius

Per pasaulį keliauja ir keliaus žmogus

Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, kalėjimai buvo kimšte prikimšti sąžiningų ir dorų piliečių, tėvynės patriotų: mokytojų, šaulių, studentų, ūkininkų, valstybės tarnautojų, visuomenės veikėjų, verslo žmonių, karininkų, gimnazistų, kunigų, gydytojų... Kriminalinių nusikaltėlių pasitaikydavo mažai ir tie dažniausiai būdavo iš Rusijos atklydę.
1946 metų pabaigoje Lukiškių kalėjimo bendroje kameroje, į kurią po MVD karinio tribunolo "posėdžio" buvau įgrūstas kartu su bendrabyliu Sigitu Akelaičiu, buvo apie 80 žmonių, daugiausia jaunimas ir vidutinio amžiaus. Vyresnių buvo palyginti nedaug. Tardymai, bemiegės naktys, karceriai, "fizinio poveikio priemonės", teismo farsas jau praeity, tačiau niekas nepamiršta. Keturi bendražygiai nuteisti myriop. Tikėjome, kad mirties bausmė bus pakeista. O kameros čiabuviai žinojo - ilgai čia neužsibūsime. Rengiamas etapas į Gulago salyną. Kas pasakys, kokia katorga laukia svetur, kokie vargai prieš akis?
Kameroje nusistovėjusi tam tikra tvarka. Kiekvieną dieną - bendra malda, pašnekesiai aktualijų temomis ir kultūrinė programa. Ypač uždegantys būdavo pranešimėliai ir diskusijos apie okupuotos Lietuvos tuometinę padėtį ir ateitį. Juose visada prasikišdavo du elementai: negailestingi, kandūs pasišaipymai iš stribų, komunistų, enkavėdistų ir pranašystės apie greitą išsilaisvinimą. Tokios valandėlės keldavo dvasią, žadindavo viltį, palengvindavo išgyventi patirtų kančių ir traumų pasekmes. Būdavo pusbalsiu dainuojama po vieną ir duetu, pasakojamos istorijos, parodijuojami literatūriniai personažai, skaitomi eilėraščiai, ypač populiarios buvo partizanų dainos. Kūčios ir Kalėdos buvo švenčiamos kiek tokiomis sąlygomis įmanoma iškilmingiau ir prie bendro "stalo". Kameroje buvo tik ištisi dviaukščiai gultai su poros metrų pločio tarpu per vidurį - ir jokio stalo, jokios kėdės, jokios spintelės.
Partizanas, berods jo vardas buvo Rimantas, filologijos studentas kavaleristo kojomis, labai vaizdžiai pasakodavo apie laisvės kovotojų gyvenimą. Prisimenu, kaip jis karštai aiškino žodžių duonauti ir maistauti humanitarinę prasmę: "Eidavome per ūkininkus dviese. Ne pas visus - pas patikimus rėmėjus. Neelgetaudavome ir nieko prievarta nereikalaudavome. O kaimas mus palaikė ir rėmė. Mes duonaudavome, jei tik duonos gaudavome, ir maistaudavome, jei - daugiau".
O vieną pavakarę per literatūros valandą Rimantas išėjo į tarp gultų esančio tako vidurį ir, plačiai pražergęs kojas, sugriaudėjo:

Aukščiausiojo Tribunolo ponas pirmininke, ponai
Aukštieji pareigūnai ir laisvi piliečiai, ir kalėjimo sargai (...)
Man duotas žodis. Laisvas. Paskutinis.
Ir savo kaltę dar, kaip žaizdą užmirštą, nuplėšt galiu.
Akte kaltinamajam pasakyta: nemylėjau aš tėvynės...
Ne! Mylėjau, bet idealų neišniekinau šventų!
Ir kaip būgno dūžiai nuaidėjo pabaiga:
Mačiau, kaip vedat jūs bedugnėn milijonus,
Ir nešaukiau: "Gana! Aš kaltas! Taip. Sušaudykit mane..."

Štai kaip pas mus, naujokus, bet jau tikrus gulago čiabuvius, į kamerą atėjo Bernardas Brazdžionis! Poeto kūryba niekam nebuvo naujiena. Tačiau aš negalėjau įsivaizduoti, kad sutiksiu B.Brazdžionį čekistų citadelėje, Vilniaus centre. Tai buvo panašu į stebuklą. Prieš akis tebestovėjo karo nusikaltėlio, kruvinojo čekisto papulkininkio Chaliavino atvaizdas. Tada dar negalėjau žinoti, kad jis tais pačiais metais pasmerkė mirti vyskupą Vincentą Borisevičių. Tai jis vos prieš porą savaičių nuteisė myriop keturis jaunus Sūduvos krašto patriotus - mano bendražygius.
MVD tribunolas! Šie žodžiai man daugelį metų reiškė šiurpaus smurto ir savivalės simbolį, ir ne kitaip. Net Niurnbergo tribunolas, pasmerkęs nacizmą ir jo politikos vykdytojus, to įvaizdžio pakeisti negalėjo. Juk, Niurnberge nacizmo kaltintojų ir teisėjų vaidmenį prisiskyrę, sovietų atstovai patys buvo teistini už nepalyginamai didesnius ir sunkesnius komunizmo padarytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. Nusikaltėlis teisė nusikaltėlį! Tik 2000 -aisiais Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas, įvertinęs komunizmo nusikaltimus, sugrąžino šiam žodžiui Vakarų Europos teisės kultūros turinį.
O tada Lukiškių kameroje jausmų verdenė ilgai kunkuliavo nenurimdama... Tik vėliau Nobelio premijos laureatas A.Solženicynas man paaiškins tai, ką aš tada ir ne kartą vėliau buvau pats patyręs, būtent kodėl per du kontinentus išbarstytose Archipelago salose čiabuviai verkdavo, kai vienas iš jų kalėjimo kameroje pusbalsiu skaitydavo savo ar kito parašytas eiles, nes jos - "tai tavo širdies kraujas, tavo žmonos ašaros".
Rimanto įtaigus skaitymas išliko man kaip etalonas iki Sąjūdžio laikų, kada visa atmosfera tėvynėje buvo kupina džiugaus nerimo ir nekantraus laisvės laukimo. Kokie gausūs ir audringi tada buvo susirinkimai ir mitingai! Tada aš išgirdau ir pajutau mūsų nuostabiosios skaitovės Virginijos Kochanskytės balso kerinčią galią. Lyrika, pilietiškumas, laisvės ilgesys, neapsakomas orus pasididžiavimas išsaugota tautos savastimi ir šviesus tikėjimas mūsų pergale audrino jausmus. Skambėdavo Bernardo Brazdžionio, Maironio, Sigito Gedos posmai...
Atgimimo metais teko ne sykį klausytis ir Poeto įtaigaus žodžio ir skaitovų skaitomų B.Brazdžionio eilių. Kiekvieną kartą tai būdavo stiprūs emociniai išgyvenimai, tačiau aš nejučiomis, bemaž automatiškai, lygindavau kiekvieną B.Brazdžionio kūrybos skaitovą su anuo partizanu iš Lukiškių kameros. Viena mano pažįstama ir turinti didelę kūrybos patirtį poetė ne kartą man teigė: "Tik, gink Dieve, nepainiokite poezijos, o ypač lyrikos, su politika!" Dvaro poetams tokie patarimai naudingi - žinok, kas leista, o kas - tabu. Sovietmečiu šios taisyklės nepaisė tik rezistentai. Bet tikras poetas (ne eiliuotojas!) gieda prigimtiniu balsu! Išmetus iš B. Brazdžionio lyrikos pilietinės savivokos jausmą, išbraukus pasipiktinimą okupanto piktadarystėmis, išcenzūravus laisvės troškimą ir prarastos Tėvynės ilgesį, kas beliktų? Paliktų tik išgerto kiaušinio kevalas, ir ne daugiau.
Be to, niekada nedera pamiršti būdingos sovietmečio realijos. Jau pats rezistento, politinio kalinio, tremtinio egzistencijos faktas, visiškai nepriklausomai nuo to, kad ir ką jis veiktų, ką dirbtų, tada buvo politika. Politika, jei išlikai žmogumi, politika - jei teiki paslaugas okupanto represinėms struktūroms, politika - jei nutilai kaip pelė po šluota.
Šįmet Poetas išėjo į Amžinybę, atgulė Petrašiūnų Panteone. Paskutinę kelio atkarpą ėjau minioje, mintimis drauge su Velioniu, nešdamasis lyg vėliavą Jo garsųjį "Per pasaulį keliauja žmogus"...

Baltas, baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.

Visą laiką, neatstodama nė valandėlei, persekiojo mintis - ar galima, ar reikia šalia Poeto minėti ir kitą - rašiusį eilėraščius ir poemas, o vėliau paskatintą Lenino premija? Bet ar nenusikalsiu sąžinei ir tiesai, nutylėjęs mane kamuojančią graužatį?
Prisiminiau susitikimą su Poetu, praėjus dešimčiai metų po to, kai po Stalino mirties daugeliui zekų, tarp jų ir man, buvo atkelti lagerio vartai. O buvo taip...
Kartą sutikau bendro likimo draugą, kuris pasisveikinęs tylėdamas ištiesė man "Tiesos" laikraščio 1953 m.kovo 28 d. numerį, kuriame poetas Eduardas Mieželaitis paskelbė savo eilėraštį "Per pasaulį keliauja šuva..."

Ir ne baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Ir ne žydras visai, kaip dangus.
O daugiau panašus gal į šunį
Per pasaulį keliavo žmogus.
Jaudinanti Poeto Žmogaus vizija:
Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
Kaip gyvenimas visas nukris,
O jis vienas, jis vienas, jis vienas
Praraston praeitin nebegrįš.
Bet kai liaudis laisva pasijuto,
Kai sutrūko vergijos grandis,-
Visiškai ėmė jis ir pasiuto.
Ir parodė tikruosius dantis.

Autoriui, praėjus metams po eilėraščio paskelbimo, paskiriama LSSR respublikinė premija už epinę lyriką, o gal ir už šią?
Šviesi Poeto pranašystė:

Per mares, nemarias ir plačiausias
Ir per kalnus vainikais baltais,
Nei kelių, nei dienų nesiklausęs,
Jis lig Nemuno klonių ateis.

Būsimasis Lenino premijos laureatas smogia "partine" čekistine ištara:

Vienoj rankoje kryžių jis laiko,
Kitoje - pistoletą. Slapta
Mūsų liaudžiai į nugarą taiko
Jo ranka, jau krauju sutepta.

1962 metais E.Mieželaičiui paskiriama Lenino premija už eilėraščių rinkinį "Žmogus". Šis žmogus per pasaulį nekeliauja. Jis stovi ten, kur jį pastatė "išvaduotojai", kur nurodė šlovingoji "partija":

Stoviu gražus, tvirtas, aukštas, petingas -
tiltas nuo žemės iki pačios saulės -
stoviu pačiame žemės viduryje,
skleisdamas saulėtus šypsenos spindulius
į visas keturias žemės puses -
komunistas -
žmogus -
aš...

Keliaujantis Žmogus - ne savigyra. Jis -

Kaip šventosios taurės piligrimas,
Bris per plaukiantį lauką rugių.

Lėtai žengdamas paskui Velionio karstą, palengva suvokiau, kad šios dvi asmenybės - B.Brazdžionis ir E.Mieželaitis - ir šiedu eilėraščiai apie Žmogų ir apie... šunį bene geriausiai atspindi lietuvių poezijos pirmojo laisvės ir pirmojo kolaboravimo dvidešimtmečių turinį, formą ir tikslus. Giliaprasmė jaudinanti lyrika ir tulžingi spjūviai. Kilnus dvasingas žvilgsnis į žmogaus gyvenimą ir neapykanta Poetui, "šaukiančiam tautą, GPU užguitą". Jaudinantys šventi žodžiai ir stribų keiksmus primenantys epitetai. Siekimas atskleisti žmogaus kilniąją prigimtį ir tiesmukas sovietinio agitatoriaus melas, Laisvo žmogaus aspiracijos ir Nepriklausomybės niekinimas, o drauge ir besąlygiškas neigimas.
Stebėtinai stiprūs esame, galėdami atlaikyti ir nešti tokį nelengvą krūvį prieštaringos patirties, atsakomybės ir tikėjimo kuriančiąja laisvės galia.

Edmundas SIMANAITIS
Jonava