Europos episkopatų rūpesčiai ir viltys

Nuo dvasinių pašaukimų ugdymo problemų iki paramos diskriminuojamiems Rusijos katalikams, nuo krikščioniškų vertybių ir nuorodos į Dievą įtvirtinimo rengiamoje Europos Sąjungos konstitucijoje iki rūpestį keliančių galimo karo su Iraku perspektyvų - tokį platų klausimų spektrą svarstė Europos vyskupų konferencijų pirmininkai spalio 3-6 dienomis Sarajeve. Bosnijos Hercegovinos sostinės arkivyskupo kardinolo Vinko Puljičiaus ir šios šalies episkopato pirmininko Banja Lukos vyskupo Franjo Komaricos kvietimu čia vyko Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) 32-oji metinė asamblėja.
1971 metais popiežiaus Pauliaus VI sprendimu suformuotai CCEE priklauso 34 episkopatų vadovai, kurie atstovauja Europoje dirbantiems 1200 katalikų vyskupams. Šveicarijoje sekretoriatą įkūrusiai organizacijai dabar vadovauja jos pirmininkas Kuro (Ciūrichas, Šveicarija) vyskupas Amedė Grabas bei du vicepirmininkai - Zagrebo (Kroatija) arkivyskupas Josipas Bozaničius ir Vestminsterio (Londonas, Anglija) arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O'Konoras.

Evangelizacijos pastangoms atsiliepia dvasinių pašaukimų stygius

Kaip nurodoma Sarajevo susitikimo, kurio darbuose dalyvavo ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, baigiamajame komunikate spaudai, pagrindinė svarstyta tema buvo "Evangelizacija ir tikėjimo perdavimas šiuolaikinėje ir pliuralistinėje Europos visuomenėje". Buvo prisimintas žinomas velionio Didžiosios Britanijos kardinolo Beizilo Hiumo posakis, kad ir labai sekuliarizuotoje Europos visuomenėje Bažnyčia neturi jaustis lyg "apgulta tvirtovė", bet rodyti dar didesnį misijinį ir kultūrinį dinamiškumą.
Episkopatų vadovai reiškė įsitikinimą, kad Europos žmonės "iš esmės yra atviri Gerajai Naujienai". Kaip yra pastebėjęs Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslovas Vlkas, kuris CCEE vadovavo nuo 1993 iki 2001 metų, "sekuliarizuotas žmogus šiandien jaučia Dievo ir gyvenimo prasmės ilgesį". Kita vertus, Sarajevo susitikimo baigiamajame dokumente pripažįstama, jog dabar parodyti tikėjimo reikšmę šiuolaikinės visuomenės visose sferose "yra didelis iššūkis" Bažnyčiai. Kad jos pastoracinė veikla taptų efektyvi, "reikia atsižvelgti į socialinius bei kultūrinius pokyčius".
Kiekvienas Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentus priėmęs krikščionis yra pašauktas Evangelijai skelbti ir tikėjimo misijai skleisti. Tačiau ypač prie šių uždavinių vykdymo turi prisidėti Dievui paskirto gyvenimo luomo nariai - dvasinius įžadus davę kunigai ir vienuoliai bei vienuolės. Praeityje jie buvo krikščioniškos kultūros ugdymo Europoje pirmeiviai, jų vaidmuo liko nepakeičiamas ir dabar. Deja, kaip buvo pripažinta episkopatų vadovų susitikime, daugelyje žemyno šalių dvasinių pašaukimų skaičius gerokai sumažėjęs. Dabar beveik pusė visų Europos kandidatų į kunigystę ateina iš Italijos ir Lenkijos. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Šveicarijoje, kai kuriose vyskupijose, šiemet pirmą kartą nebuvo nė vieno asmens, pareiškusio norą stoti į kunigų seminariją. Pašaukimų skaičius sumažėjęs ir tokiose tradiciškai stiprios katalikybės šalyse kaip Ispanija ir Airija.
Tarp kitų tokio reiškinio priežasčių, ekspertai pažymi, jog neigiamą vaidmenį suvaidino pastaruoju metu iškilę atskiri dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo skandalai ir tai, kaip jie buvo pateikti laicistinėje žiniasklaidoje. Toje spaudoje aktyviai stengiamasi suformuoti iš esmės klaidingą nuostatą, kad, jeigu esi kunigas, tai neva neišvengiamai turi "seksualinių problemų". Dėl tokio sąmoningo noro pakenkti Bažnyčiai ar ieškant pigių sensacijų, nukentėjo dvasinio luomo žmonių viešasis įvaizdis Vakarų visuomenėje ir sukelta sumaištis sielose ne vieno jauno žmogaus, norinčio atsidėti Dievo tarnystei. Europos episkopatų vadovai Sarajevo susitikime pažymėjo būtinumą stiprinti pašaukimų pastoraciją, kad ji taptų "diecezinio ir parapinio gyvenimo centru" per atitinkamų bažnytinių struktūrų ir organizacijų bendradarbiavimą, taip pat teigiamus kunigų ir vienuolių "gyvenimo liudijimus".

Rusijos katalikų padėtis - smūgis ekumenizmui

Europos vyskupų konferencijų tarybos nariai taip pat aptarė susiklosčiusią padėtį ekumeninio bendradarbiavimo srityje, sutelkdami dėmesį į Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių santykių problemas, taip pat į debatus dėl dalyvavimo Eucharistijos šventime, vykstančius tarp katalikų ir protestantų. Sarajevo susitikimo baigiamajame komunikate nurodyta, kad "vyskupai pabrėžė "Ekumeninės chartijos" ("Charta Occumenica") svarbą, kurią 2001 metų balandį Strasbūre pasirašė CCEE ir CEC vadovai" (CEC - Europos Bažnyčių Konferencija, kuriai priklauso žemyno stačiatikių, evangelikų ir anglikonų bendruomenės).
Minėtasis dokumentas tapo pagrindu "kultūros ir bendradarbiavimo dialogui kurti tarp Bažnyčių Europoje", pripažino CCEE nariai. "Ekumeninė chartija" jau išversta į 24-ias kalbas, susilaukė didelio susidomėjimo ne tik tarptautinėje plotmėje, bet ir atskirose šalyse, suteikdama naujus impulsus ekumeniniam bendradarbiavimui. Štai visiškai neseniai, spalio pradžioje, Budapešte vykusiose ekumeninėse apeigose "Ekumeninę chartiją" iškilmingai pasirašė Vengrijoje veikiančių krikščioniškų Bažnyčių vadovai, taip įsipareigodami laikytis tų nurodytų chartijoje ekumeninių direktyvų. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir Vengrijos didžiausios Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Ištvanas Šegerelis, kuris pažymėjo, kad krikščionių ekumeninis bendradarbiavimas turi būti svarbi bendrojo Europos vienijimosi proceso dalis. Vengrija tapo antrąja po Olandijos šalimi, kurioje "Ekumeninė chartija" buvo krikščioniškų Bažnyčių pasirašyta nacionaliniu lygmeniu.
Tačiau, kaip žinoma, Europos ekumeninė padangė toli gražu nėra giedra ir ypač darganota katalikų ir stačiatikių santykių sritis. Rusijos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius supažindino Sarajevo susitikimo dalyvius su problemomis, iškilusiomis santykiuose su Maskvos patriarchatu, kuris kaltina Katalikų Bažnyčią "prozelitine veikla" Rusijoje, kuri neva yra stačiatikių "kanoninė teritorija". Dėl tokios patriarchato veiklos katalikus diskriminuoti pradėjo ir Rusijos politinė valdžia - be rimtų motyvų iš šalies buvo išvarytas katalikų vyskupas ir keli kunigai, taip dar labiau darant sudėtingesnę vietos tikinčiųjų pastoraciją, kuri ir taip nėra lengva po septynių ateistinio komunizmo dešimtmečių.
"Dvasininkų išvarymas buvo stiprus smūgis mūsų Bažnyčiai , po kurio ji negreitai atsigaus. Didėja baimė tarp visų katalikų tikinčiųjų, - sakė arkivyskupas T.Kondrusievičius rugsėjo pabaigoje interviu žiniasklaidai. - Jeigu tokia politika bus tęsiama, nebeturėsime kunigų, ir mūsų Bažnyčios atsikūrimas bus sustabdytas arba sužlugdytas. Jau dabar yra bažnytinių struktūrų, bažnyčių ir koplyčių, kurių nėra kam prižiūrėti". Dauguma Rusijoje dirbančių, (apie 280) kunigų katalikų yra užsieniečiai. Šalyje, turinčioje 1,5 mln. katalikų (iš viso Rusijoje yra 145 mln. gyventojų, kurių dauguma - stačiatikiai), yra registruotos 248 katalikų parapijos ir organizacijos.
Už nuo diskriminavimo kenčiančias Rusijos katalikų bendruomenes rugsėjo pabaigoje šv. Mišias aukojo popiežius Jonas Paulius II, tuo paskatindamas Europos ir pasaulio katalikus neužmiršti savo tikėjimo brolių. Sarajevo susitikimo dalyviai taip pat užtikrino, kad visi Europos vyskupai savo maldomis yra su Katalikų Bažnyčia Rusijoje. Reikšdama savo solidarumą, CCEE pakvietė visus Europos episkopatus kuo artimiau bendradarbiauti "ginant teisę ir religijos laisvę ir siekiant atstatyti kupinus pasitikėjimo ekumeninius santykius su Stačiatikių Bažnyčia", rašoma Sarajevo susitikimo baigiamajame komunikate.
Kaip žinoma, Lietuvos katalikų vyskupai buvo vieni pirmųjų, gegužės pradžioje oficialiai pareiškę savo solidarumą Katalikų Bažnyčiai Rusijoje. "Norime užtikrinti jus, kad maldoje esame drauge su Rusijos katalikais", - sakoma plataus tarptautinio atgarsio susilaukusiame tuometinio Lietuvos episkopato pirmininko Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus laiške arkivyskupui T.Kondrusievičiui. - Visi Lietuvos tikintieji meldžia Viešpatį, kad priespaudos ir persekiojimų metu parodyta ištvermė prisidėtų prie didesnio Katalikų Bažnyčios Rusijoje suklestėjimo".
Tarp kitų, taip pat ir Vokietijos katalikų, vyskupų konferencija pabrėžtinai pareiškė savo susirūpinimą dėl katalikų padėties Rusijoje. Neseniai, rugsėjo pabaigoje, vykusiame Vokietijos vyskupų konferencijos posėdyje episkopato pirmininkas kardinolas Karlas Lėmanas nurodė, kad Rusijos valdžios išpuoliai prieš katalikų dvasininkus yra pažeidimas šalies konstitucijos, garantuojančios teisę į laisvą religijos išpažinimą, ir kelia abejones, ar Rusija toliau nori eiti pasirinktu demokratinių reformų keliu. Atmesdamas stačiatikių kaltinimus, kad Rusijoje katalikų dvasininkai užsiima "agresyvia misijų veikla", norėdami patraukti netgi stačiatikius, kardinolas K.Lėmanas paragino Maskvos patriarchatą parodyti gerą valią ir, pasinaudojus ryšiais su vyriausybe, pareikalauti, jog būtų sustabdyta katalikų kunigų deportacija.

Krikščionių ir musulmonų santykių problemos Bosnijoje

Ne mažesnį aktualumą, ypač po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių, turi tarpreliginis dialogas, krikščionių ir musulmonų santykiai. Migracijos dėka musulmonų bendruomenė Vakarų Europoje nuolat didėja (Prancūzijoje yra 5 mln. islamo išpažinėjų, Vokietijoje - 3,5 mln., Anglijoje - 2 mln., Italijoje - 1,5 mln., Olandijoje - 700 tūkst.), miestuose statomos vis naujos mečetės, religinės mokyklos ir dvasiniai centrai. Europos krikščionys pageidauja, kad panašiai, kaip islamo religinei mažumai sudaromos laisvos sąlygos normaliai jų tikėjimo praktikai, taip pat pagarba būtų rodoma krikščionių mažumoms musulmonų šalyse.
Neatsitiktinai dėl to praėjusi CCEE metinė asamblėja vyko būtent Bosnijos, kurioje musulmonai sudaro daugumą, sostinėje Sarajeve. Episkopatų vadovų delegacija ta proga susitiko su Bosnijos tarpreligine taryba, kuriai vadovauja šalies musulmonų bendruomenės vyriausiasis imamas Mustafa Čeričius. Kalbėdamas katalikų žiniasklaidai apie musulmonų ir katalikų santykius Bosnijoje, Sarajevo arkivyskupas kardinolas V.Puljičius pastebėjo, kad prieš 1992-1995 metų Balkanų karą (kurio pasekmė - nepriklausoma Bosnijos valstybė) šie santykiai buvo geri, tačiau dabar pasikeitė į blogąją pusę.
"Pradėta didelė propaganda, kurią finansuoja Iranas, Saudo Arabija, kitos islamo šalys, ir ši propaganda negaili išpuolių prieš krikščionių religiją", - sakė kardinolas V.Puljičius. Jis taip pat paminėjo, kad atsikuriančiai po karo Bosnijai teikiama daug humanitarinės paramos iš arabų šalių, tačiau ji dalijama tik vietos musulmonams, o krikščionims duoti uždrausta. "Mūsų "Caritas" nepaiso jokių etninių ar religinių skirtumų, paramą gali gauti visi, kuriems ji reikalinga. Tuo tarpu jiems (islamo šalims) parama yra kaip priemonė skatinti visuomenės islamizavimą", - tvirtino katalikų ganytojas. Jis nusiskundė, kad negauna leidimo statyti naujų maldos namų, tuo tarpu vien tik Sarajeve pastaraisiais metais pastatyta daugiau kaip dešimt naujų mečečių.
Dėl tokios "labai subtilios, vingiuotos diskriminacijos" nemažai Bosnijos tikinčiųjų katalikų nori emigruoti. Vis dėlto kardinolas V.Puljičius išreiškė viltį, kad Bosnijoje islamas netaps valstybine religija, kaip yra Artimuosiuose Rytuose, kad ši Balkanų šalis liks "sekuliari valstybė, kur galioja lygybės principas tarp skirtingų etninių grupių ir religinių konfesijų".
Tam gali pasitarnauti po Balkanų karo Bosnijoje įkurta Tarpreliginė taryba, kurioje "mes rengiame gaires religinei laisvei įtvirtinti", sakė kardinolas V.Puljičius. Jis pasidžiaugė, kad Bosnijos musulmonų dvasinis lyderis M.Čeričius yra gana tolerantiškas ir pasmerkė ekstremistinę musulmonų propagandą, nukreiptą prieš krikščionis. Sarajevo susitikimo baigiamajame dokumente sakoma, jog Europos "vyskupai dalijasi Katalikų Bažnyčios Bosnijoje ir Hercegovinoje rūpesčiais dėl šalies ateities ir išreiškia savo paramą jos pastangoms dėl teisingumo ir taikos tarp visų žmonių, visų šalies etninių grupių ir religinių bendruomenių, kad visiems būtų garantuotos lygios teisės ir pagalba".

Abejojama dėl prevencinio karo prieš Iraką būtinumo

Aptardami susidariusią tarptautinę padėtį, Europos episkopatų vadovai išskyrė Šventosios Žemės "nesibaigiančią tragediją", taip pat iškilusį galimo karo su Iraku pavojų. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, spalio pradžioje gavęs Kongreso pritarimą, yra įsitikinęs, jog būtų pateisintas "išankstinis smūgis" Irako diktatoriaus Sadamo Huseino režimui, kuris bendradarbiauja su tarptautiniu terorizmu, nesilaiko duotų įsipareigojimų ir gamina masinio naikinimo ginklą. Pažymėdamas, jog būtina pasiekti, kad Irako režimas nusiginkluotų (arba dar geriau, jeigu būtų nušalintas pats S.Huseinas), prezidentas Dž.Bušas mano, jog kita alternatyva yra karas prieš šią šalį. "Mes turime neatidėliotiną pareigą - užkirsti kelią blogiausiam, kas gali atsitikti", - pabrėžė jis spalio 7-ąją kalboje per nacionalinį radiją.
Tačiau Vatikanas, taip pat daugelio šalių ir pačių Jungtinių Valstijų katalikų lyderiai, besąlygiškai palaikę JAV karinius veiksmus prieš Talibano režimą ir Osamos bin Ladeno teroristinės grupės Al Qaeda struktūras Afganistane, dabar abejoja dėl galimo karo prieš Iraką būtinumo. "Žinant buvusius precedentus ir esant dabartinei rizikai, mums sunku pateisinti karo prieš terorizmą išplėtimą į Iraką, nes nėra aiškaus ir adekvataus akivaizdumo, kad Irakas būtų įsijungęs į rugsėjo 11-osios išpuolius, arba kad neišvengiamai rengiasi dideliam išpuoliui (prieš Jungtines Valstijas ir sąjungininkus)", - rašoma JAV vyskupų konferencijos pirmininko vyskupo Viltono Gregorio laiške prezidentui Dž.Bušui.
Daugelio Europos šalių episkopatuose taip pat vyrauja nuomonė, kad nors tarptautinė bendruomenė, pripažindama S.Huseino diktatūriškas užmačias, turi rūpestingai stebėti režimo karinį pasirengimą, tačiau išankstinis smūgis prieš Bagdadą nebūtų racionali išeitis. "Be abejonės, atidus budėjimas ir griežtas perspėjimas Irako režimui yra būtinas, kad išvengtume naujų ir baisesnių tragedijų rizikos, kurių eigą būtų labai sunku kontroliuoti, - sakė rugsėjo viduryje Italijos vyskupų konferencijos posėdyje šio episkopato pirmininkas kardinolas Kamilas Ruinis. - Bet tai dar nereiškia, kad būtinai turi būti pasirinktas prevencinio karo kelias, kuris nepriimtinas dėl galimos žmonių aukų kainos ir destabilizacijos visame Artimųjų Rytų regione, o gal ir visuose tarptautiniuose santykiuose".
Europos episkopatų tarybos nariai Sarajevo susitikimo komunikate pripažįsta, kad "būtina turėti drąsos, jog patikėtume, kad blogio negalima nugalėti kitu blogiu". Jie primena, jog karas visada pirmiausia "atneša kančias nekaltiesiems ir silpniesiems. Jis sukelia netektis šeimoms, draugams, tautoms ir karinėms pajėgoms". CCEE pažymi, kad Europos ir viso pasaulio lyderiai yra įsipareigoję saugoti ir ginti taiką, bet tai turi daryti "laikantis tarptautinės teisės ir moralės normų, visomis turimomis neprievartinėmis priemonėmis". Priminę nuolatinį popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, kad "nėra taikos be teisingumo", Europos episkopatų pirmininkai pažymi, kad nors visoms tautoms yra būdinga pirmiausia rūpintis savų piliečių gerove, tačiau "siauri, egoistiniai interesai neišvengiamai veda į neteisingumą, skurdą, nelygybę, išnaudojimą, rasinę įtampą. Kiekvienas neteisingumo formos eliminavimas sumažintų grėsmę karo ir terorizmo, kurio paties jokiu būdu negalima pateisinti".

Užtikrinti religijos vaidmenį Europos integracijos procese

Tarp kitų "politinių" klausimų, CCEE metinėje asamblėjoje buvo išsamiai aptartas Europos vienijimosi procesas, pirmiausia Europos Sąjungos (ES) plėtra. Sarajevo susitikimo metu, duodamas interviu katalikų žiniasklaidai dėl kai kurių Lenkijos krikščionių grupių būgštavimo, kad europinė integracija kelia grėsmę šalies kultūriniam ir dvasiniam prioritetui, Lenkijos primas kardinolas Jozefas Glempas sakė: "Stojimas į Europos Sąjungą yra iššūkis, į kurį krikščionys turi atsiliepti stiprindami savo tapatumą sekuliarizuotame pasaulyje, linkusiame vienytis politiniais ir ekonominiais pagrindais". Kita vertus, "stojimas į ES šalių su stipriomis katalikiškomis tradicijomis, tokių, kaip Lenkija, Slovakija, Lietuva, gali būti didelė pagalba ir esminis įnašas, siekiant iš naujo atrasti Europos bendruomeninį ir dvasinį dėmenį, prieš dabar vyraujančią individualizmo ir materializmo logiką".
Kardinolas J.Glempas pažymėjo, kad Europos Sąjungos plėtra į Rytus "yra ne kas kitas, kaip Europos žmonių suvienijimas. Krikščionybėje įleidusios šaknis vertybės yra bendras jų paveldas". Taip pat iš esmės visi Europos episkopatai, pritardami europinei integracijai, pažymi, kad ES plėtra turi skatinti Rytų ir Vakarų europiečių lygiateisiškumą, o ne vienašališką "vakarietiško modelio" priėmimą. Kaip sako Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas Hildesheimo (Vokietija) vyskupas Jozefas Homejeris, Europos vienijimasis turi būti suprastas ne kaip "Vakarų ekspansija į Rytų Europą", bet kaip tikroji "Europos europizacija", sujungiant lygiavertes jos dalis su vienodomis visų europiečių teisėmis ir atsakomybe.
Sarajeve vyskupų konferencijų pirmininkai apsvarstė Europos Konvento darbus, rengiant ES konstitucinės sutarties (arba Europos konstitucijos) projektą. Buvo padėkota COMECE, kuriai priklauso Europos Sąjungos episkopatų atstovai, už įnašą į šį procesą. Pasiūlymai dėl naujosios Europos konstitucijos buvo išdėstyti gegužės mėnesį paskelbtame COMECE dokumente "Europos ateitis: politinė atsakomybė, vertybės ir religija". Jame, be kita ko, išreikšta rekomendacija, kurią pakartojo Vokietijos, Lenkijos ir kitų ES narių bei kandidačių episkopatai savo pareiškimuose, kad rengiamoje Europos konstitucijoje būtų įtvirtinta aiški nuoroda į Dievą ("Invocatio Dei"), kas pabrėžtų per šimtmečius suformuotą didžiosios daugumos Europos piliečių krikščioniškąjį tapatumą.
Popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra pareiškęs pageidavimą, jog ES pagrindiniai teisiniai aktai neatsiribotų nuo krikščioniškosios religijos, kuri esmingai prisidėjo formuojant Europos kultūrinį ir dvasinį paveldą, bendražmogiškąsias socialines vertybes. Toks atsiribojimas nuo nepaneigiamo religijos įnašo gali sąlygoti "tapatybės krizę ir nestabilią padėtį Europos ateičiai", perspėja episkopatų pirmininkai baigiamajame Sarajevo susitikimo dokumente. Jie pritarė COMECE siūlymams dėl to, kad naujojoje Europos konstitucijoje būtų patvirtinta "institucinė religijos laisvė", taip pat "struktūrinio dialogo" galimybė tarp Bažnyčių bei religinių bendruomenių ir Europos Sąjungos valdymo organų. Taip pat, atsižvelgiant į Bažnyčios ir valstybės santykių esamą teisinio reguliavimo įvairovę atskirose Europos valstybėse, reikia, kad būtų patvirtintas 1997 metų Amsterdamo sutarties 11-asis pareiškimas, kuris įpareigoja ES institucijas gerbti šią įvairovę.

Gyvybės gynimas ir kūrinijos apsauga - nuolatinis Bažnyčios rūpestis

Tarp kitų Sarajeve svarstytų temų buvo bioetikos, gyvybės gynimo bei aplinkosaugos Bažnyčiai rūpimos problemos. Ypač atkreiptas dėmesys į stiprėjančias pastangas Europos šalyse įteisinti eutanaziją, kas reikalauja krikščioniškų visuomenės sluoksnių "neatidėliotino politinio veikimo". Eutanazija - sunkaus ligonio numarinimas, jam pačiam pageidaujant, arba parama savižudybei, - 2001 metais įstatymu buvo įteisinta Olandijoje. Šiemet priėmus analogišką įstatymą, eutanazija tapo nebaudžiama ir kaimyninėje Belgijoje. Šios šalies, kurios 70 proc. gyventojų formaliai yra katalikai, vyskupai griežtai pasmerkė rugsėjo pabaigoje įsigaliojusį įstatymą, leidžiantį "iš gailesčio" sąmoningai žudyti žmogų.
Naujasis eutanazijos įstatymas yra "išpuolis prieš žmogaus orumą ir civilizuotumu grindžiamą visuomenę", sakoma Belgijos vyskupų konferencijos pareiškime. Žmogaus orumą dabar jau apibrėžia ne pačios gyvybės egzistavimas, bet "gyvybės kokybė". Vienai žmogaus gyvybei suteikiama didesnė vertė nei kitai, ir šią "gyvybės kokybę“ galės subjektyviai vertinti patys ligoniai bei kiti asmenys.
Belgijos vyskupai išreiškė būgštavimus, kad tiesiogiai ar netiesiogiai visiems sunkiems ligoniams bus daromas spaudimas, kad jie apsispręstų dėl dirbtino gyvenimo užbaigimo, kad kitiems būtų mažiau rūpesčių. Taip iš esmės pasikeis medicinos darbuotojo profesijos įvaizdis. Kol kas gydytojai nėra prievartaujami prieš savo norą dalyvauti eutanazijoje, tačiau jau dabar Belgijos vyriausybiniuose socialistų ir liberalų sluoksniuose kalbama, jog ligonio teisė į "aktyvią paramą savižudybei" turi būti užtikrinta visuose medicinos centruose, taip pat ir katalikų bendruomenei priklausančiose ligoninėse.
Ganytojai kategoriškai atmetė kaltinimus, kad, prieštaraudami eutanazijai, jie neva nori primesti žmonėms beprasmiškas kančias. Atvirkščiai, Bažnyčia pasisako, kad beviltiškose ligos situacijose nebūtina tęsti naudos neduodančias brangaus gydymo pastangas, tačiau tai neturi nieko bendra su paciento "žudymu pagal pareikalavimą". Belgijos episkopatas taip pat siūlo plėtoti skausmą malšinančią paliatyvinę mediciną, į kurios pagalbą teisę reikia sudaryti kiekvienam nepagydomam ligoniui, pateikus jam atitinkamą informaciją apie sveikatos būklę.
Eutanaziją smerkiančius ir paliatyvinę mediciną plėtoti raginančius pareiškimus pastaruoju metu yra padarę Austrijos, Vokietijos, Airijos ir kitų šalių vyskupai. Spalio mėnesį Airijos Bažnyčioje minėtos "Gyvybės dienos" proga eutanaziją smerkiantį ganytojišką laišką paskelbę vietos vyskupai pabrėžė, kad niekada negalima leisti, jog žmonės darytų nuosprendį savo ar kitų žmonių gyvybei. Jie paragino gydytojus ir slaugos personalą vadovautis savo sąžine, o ne aklai sekti kitų nurodymais bei pageidavimais. Gyvybė yra Dievo dovana ir kėsintis į ją nevalia nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos.
Sarajevo susitikime nagrinėtą aplinkosaugos ir atsakomybės už visą kūriniją temą CCEE akcentavo kaip etinį "patvarumo principą". Šis principas "reikalauja iš kiekvieno krikščionio pavyzdingo elgesio asmeniniame gyvenime ir versle, Bažnyčios administravime ir politinėje bendroje atsakomybėje už pasaulio ekonomikos reformų pasekmes", rašoma Sarajevo susitikimo baigiamajame komunikate. Episkopatų vadovai siūlo įvesti "Kūrinijos dienos" minėjimą Bažnyčioje tarp rugsėjo 1-osios ir Šv.Pranciškaus liturginės šventės (spalio 4-osios), kuri būtų pritaikyta prie populiarios Derliaus šventės. Jie taip pat kviečia ginti sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, šventumą.

* * *

Kaip jau buvo pranešta, kita - 33-ioji - Europos vyskupų konferencijų tarybos metinė asamblėja, Lietuvos episkopato kvietimu, 2003 m. spalio 2-5 dienomis vyks Vilniuje. Tai bus gera proga žemyno vyskupų konferencijų pirmininkams artimiau susipažinti su Lietuvos ir viso Baltijos regiono bažnytinio gyvenimo aspektais.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"