Tarnystė Tėvynei ir Bažnyčiai
Pasakojimas apie pogrindžio literatūros darbininkes

... Šiandien, išlindęs po darbo iš šachtos, kur jau penkeri metai darbu ir prakaitu turiu išsikovoti teisę gyventi, susitikau su būreliu tautiečių. Dauguma jų man gerai pažįstami, kaip puikūs tautiečiai ir tikintieji, kaip brangūs kančios ir darbo bičiuliai. Ne kartą teko su jais nuoširdžiai išsikalbėti, ir pokalbių metu supratau, kokie tai yra brangūs ir pagarbos verti žmonės. O iš kitos pusės, kaip jie yra daug netekę, kaip skaudžiai ir neteisingai apiplėšti. Ir dėl ko? Ar tik ne dėl to, kad jie panorėjo likti tyrai ištikimi savo tėvynei ir tikėjimui. Jie bevelijo, kaip ir tie pirmieji krikščionys, geriau degti metų metus kančios ugnyje, negu kad išberti smilkalo grūdelių ant netikrų dievų aukuro. Žiūri į juos ir atsistebėti negali, iš kur pas juos tiek daug sveikos nuovokos ir gilios išminties, besirenkant tai, kas brangiausia šiandieniniame painiame vertybių chaose.
Ši šviesios atminties monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laiško vyskupui Kazimierui Paltarokui ištrauka ("XXI amžius" Nr. 26, 2002 m.) puikiai atspindi mūsų tautos ištremtosios šviesuomenės nusiteikimą dirbti Tėvynės ir Bažnyčios labui.
Man teko didžiulė laimė bedrauti ir bendradarbiauti su šitos kartos šviesuolėmis Aleksandra Bubelyte ir Marija Mėlinauskaite. Jų parinktos ir pateiktos spaudoje mintys ragino susimąstyti, ieškoti savyje Dievo šviesos, kūrybinių galių. Abi - politinės kalinės, sovietmečiu turėjo kovoti už teisę dirbti, savo sąžiningu darbu, oriu tiesos liudijimu kuklioje kasdienybėje užsitarnavo ne nomenklatūrinę, bet vidinę bendradarbių pagarbą. Šalia to - mielas širdžiai pogrindinės leidybos darbas bei darbas su jaunimu.

Viešpatie, įvesk mus į savo meilę, kad galėtume darbuotis

(Plg. P.Aleksandrietis)

Aleksandrai prieškario Lietuvos laikais įgijusiai buhalterės specialybę, po trejų metų sovietinio lagerio lengviau buvo susirasti darbą. Nors politiškai ir nepalanki, bet gerai išmananti savo profesiją, sąžininga ir stropi darbuotoja buvo reikalinga darbdaviams. Sovietinės nomenklatūros sergėtojai iškeldavo įvairiausių reikalavimų, nepripažindami Nepriklausomos Lietuvos laikų mokslo pažymėjimų, reikalaudami sovietinės aukštosios mokyklos diplomo - "plūdės". Prisimena dieną, kai įteikė aukštojo mokslo diplomą darbdaviui ir jo repliką: "Tai parsivežei plūdę...". O iki šios dienos gyvenimo vidurdienį teko sėsti į vidurinės mokyklos, vėliau - universiteto suolą. Aleksandra puikiai išlaikė šį lemties egzaminą, kurį vertino kaip kalbos tobulinimo ir atjauninimo patirtį, padėjusią redaguoti verčiamus tekstus bei šalia savęs išlaikyti buhalterės pagalbininke pedagogę ir lemties draugę Mariją, kuriai po dešimties tremties metų nenoriai atsiverdavo bet kokios įstaigos durys.

Leisk man eiti Tavuoju keliu

(Heincas Šiurmanas)

Iš tiesų nepatikėtum, kad vien savo pastangų ir dvasios stiprybės užtektų garbingoje aštuoniasdešimtmečio gyvenimo aukštumoje su šitokia jaunatviška akių ir sielos šviesa įvertinti anų dienų apsisprendimus: "Pasiryžom dirbti Bažnyčiai. Tai tarsi kompensacija už tą laiką, kai nieko negalėjau dirbti Lietuvos labui, kai dešimt metų buvau izoliuota, grįžau vos gyva. O ką dirbti? Ėjau į bažnyčią. Dešimt metų dirbau su vaikais Telšių Mažojoje bažnytėlėje. Čia visada tarnavo iškilūs kunigai, kurie davė tą spiritus novus - kūrybiškumo, ieškojimų, dvasinio tobulėjimo ugnelę", - pasakojo Marija. "Darbavomės, kiek leido sveikata", - pritarė Aleksandra.
Ant stalo - krūva knygų: orginalų vokiečių kalba, rankraštinių variantų ir jau nepriklausomybės metais spaustuvėje išleistų knygų.
Į pogrindžio literatūros veiklą Marija ir Aleksandra įsitraukė paragintos pranciškonės Benvenutos Ados, leidusios periodinį žurnalą jaunimui "Rūpintojėlis" bei kitas religinio turinio knygas. Sesuo Benvenuta buvo ne kartą tardoma, saugumiečiai grasino dar dešimt metų pakartoti tremtį ir Marijai su Aleksandra, tačiau supratę, kad neįveiks, apsiribojo grasinimais. Šiandien visi 26 "Rūpintojėlio" numeriai yra išleisti vienoje knygoje. Čia minima ir mūsų rašinio herojų pogrindinė veikla.

Susipažino dirbdamas Telšiuose vikaru

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, anuometis Telšių katedros vikaras, buvo vertėjų darbų iniciatorius ir įkvėpėjas. Šiandien jis prisimena: "Su jomis susipažinau dirbdamas Telšiuose vikaru. Marytė globojo Mažosios bažnytėlės, o aš bandydavau aprėpti abiejų bažnyčių jaunimą. Stengiausi rasti jaunimą patraukiančių religinių knygų. Jų kopijas platindavau ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo. Jos man atnešdavo iš vokiečių kalbos išverstų straipsnelių. Kartą vysk. Antanas Vaičius man davė vokišką knygą "Kalnų šviesa". Pradėjęs skaitinėti, negalėjau atsitraukti, susižavėjau ir per pusę nakties perskaičiau ją visą. Šią labai tinkamą jaunimui knygą pasiūliau Marytei su Aleksandra išversti. Išleidome keliasdešimt mašinėle spausdintų egzempliorių. Jaunimui labai patiko. Šiuo metu ši knyga išleista "XXI amžiaus" masiniu tiražu.
Buvau gavęs dvi vokiškas jaunimui skirtas knygutes "Unterwegs" - "Kelyje" - tai maldų ir pokalbių su Dievu knyga. Vieną egzempliorių padovanojau vertėjoms. Rodos, praėjo tiek nedaug laiko, ir jos išvertė, netgi išleido padedamos tos pačios "Rūpintojėlio" leidėjos seselės Benvenutos Ados".

Knygos - tarsi vaikai

Šiandien vertėjos apie gyveniman išleistas knygas kalba kaip apie savo vaikus. Būta įvairiausių istorijų. Išleidus "XXI amžiui" "Kalnų šviesą", teko ginti vertimo autorystės teises. "Kelyje" išleidimo istorija nė kiek ne paprastesnė: vertėjos rūpinosi leidybos teise, lėšomis, reikalingomis sumokėti spaustuvei, ir neturėjo galimybės išlydėti šią knygą į gyvenimą. Knyga išėjo ne tokio formato (ji turėjo būti kišeninė, kietais viršeliais, su nuorodomis apie leidybos licenciją; knyga iliustruota ne autentiškomis iliustracijomis), tačiau skaitytojas gavo puikią dovaną, o vertėjos turi viltį išleisti ir antrą pataisytą leidimą. Anot jų, "Kelyje" - mylimiausias vaikas, nes į šią knygą įdėta daugiausia triūso: skirtingi autoriai, skirtingi stiliai ir gana sudėtingi įvairių epochų katalikų daktarų teologiniai tekstai, dėl kurių vertėjoms tekdavo ir pasiginčyti, ieškoti, atidėti į šalį ir vėl grįžti prie jų.
"Mudvi viena be kitos dirbti negalime",- pasakojo vertėjos. Marija gyvenusi ir augusi Klaipėdos krašte. Jos kalba labiau germaniška. Aleksandra - kaimo vaikas, savo kalbą atjauninusi studijose. Abi jos - puikus duetas. Marija su vertimu bėga į priekį, o Aleksandra jį apdoroja. Taip jos mašinraščiu surinktas ir padaugintas į gyvenimą palydėjo trylika knygų ir straipsnių. Šiuo metu vertėjos sako: "Esame abi nebestiprios ir turim dar vieną norą - išleisti pogrindyje išverstą ir padaugintą knygą "Šv. Marijos Goretti tikra istorija". (Šiuo metu ši knyga jau išleista - red.)

Be Dievo vedimo mes būtume niekas

Vertėjos palaiko ryšius su Frondes Kreis organizacija, kuri rūpinasi knygų leidyba, gauna vokiškų katalikiškų laikraščių ir žurnalų. "Mudvi dažnai viena kitą barame, kam apsiėmėme darbus, pačios būdamos be sveikatos, bet ramiai ir nusėdėti negalime. Kai iškilo konfliktas dėl vertimo autorystės, teko išgirsti ir replikų, kad gavom gerą ir ne vieną atlyginimą už darbą. Sunku patikėti, ir mes neturime tikslo ką nors įtikinėti, kad už vertimus, už darbą Bažnyčios labui niekada nesame gavusios nė cento. To mes ir nesiekėme, ne tam ištisus vasaros vakarus ir naktis sėdėjome prie spausdinimo mašinėlės, užmiršdamos ir gresianti pavojų. Mūsų darbus laimino Dievas. Šiandien džiaugiamės, kad gauname knygų, kurias galime padovanoti bičiuliams. Mums didžiausias atpildas - tai, kad mūsų darbas yra reikalingas, kad knygos skaitomos, kad jos pratęsia savo gyvenimą jaunų žmonių sielose. Be tikėjimo, be Dievo pagalbos ir Jo vedimo mes būtume niekas. Esame laimingos, kad šiam darbui Jis pasirinko mus".

Jadvyga LEKAVIČIENĖ
Telšiai

 

© 2002"XXI amžius"