„Rusija išgyvena naują katalikų engimo bangą“
Novosibirsko vyskupas Jozefas Vertas – apie užsienio kunigų ištrėmimą

Vyskupas Jozefas Vertas

Rusijos demokratėjimas vyksta labai lėtai. Šaliai bandant priartėti prie Europos Sąjungos, ji nuo vasario netgi žengtelėjo keletą ryžtingų žingsnių atgal, mano Jozefas Vertas, 51-erių metų vyskupas iš Novosibirsko (Vakarų Sibiras). Vokiečių kilmės jėzuitas, gimęs sovietų teritorijoje prie Stalino diktatūros metu, kalba apie "naują katalikų persekiojimo bangą". Pakviestas bažnytinės paramos organizacijos "Kirche in Not", jis rugsėjo mėnesį apsilankė Šveicarijoje su paskaitų ciklu, taip pat davė interviu vietos katalikų žinių agentūrai KIPA.
Kaip Rusijos regreso įrodymą, kai buvo tikėtasi, jog senieji laikai - jau negrįžtama praeitis, ganytojas pateikia faktus apie kelių katalikų kunigų, tarp jų ir tų, kurie priklauso Irkutsko (Rytų Sibiro) vyskupijai, ištrėmimą nuo šių metų pradžios. Į "juodąjį sąrašą", J.Verto teigimu, įtraukti dar dešimt užsienio kunigų, kurių laukia ištrėmimas. Už šių valdžios vykdomų "antikatalikiškų represijų", slypi rusų Stačiatikių Bažnyčios įtaka, sako Novosibirsko vyskupas. Jo nuomone, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dėl taktinių sumetimų nusilenkė Maskvos patriarchato reikalavimams.

Čia, Vakaruose, mažai kalbama apie Rusijos vyriausybės naują antikatalikišką politiką...

2001 metais mes atšventėme dešimties metų katalikiškų struktūrų Rusijoje atkūrimo jubiliejų ir tuo pačiu pasidžiaugėme vėl atgauta laisve. Tačiau dabar mes turime kentėti užsieniečių katalikų kunigų, tarp jų ir Irkutsko vyskupui Ježio Mazuro, ištrėmimą. Beveik esame priversti manyti, kad laisvės laikams atėjo galas.

Kas verčia Rusiją griebtis tokių kraštutinių priemonių?

Vasario 11 dieną laikinosios Katalikų Bažnyčios struktūros - keturios apaštalinės administracijos Rusijos europinėje dalyje ir Sibire - tapo vyskupijomis, kurios atitiko normalias Katalikų Bažnyčios struktūras. Stačiatikių Bažnyčia į tai iš karto sureagavo neigiamai. Ir mūsų didžiai nuostabai Rusijos valstybė taip pat parėmė Stačiatikių Bažnyčios pozicijas.

Ir tai vyksta tuomet, kai Rusijos valstybė iš tiesų yra įsipareigojusi visų religijų lygybei ir nėra jokia konfesinė valstybė?

Rusijos valstybė įrodo, kad ji yra ne neutrali, bet stačiatikių valstybė! Ji, žinoma, sekuliari valstybė, bet net nedvejoja, pasinaudodama religija kaip politiniu instrumentu. Mano nuomone, ši situacija peer penkerius metus gali radikaliai pasikeisti - čia kalbama apie fenomeną, kuris nėra amžinas.
Rusijos valstybė netapo religinga, ji tik perima tradicinę, istorinę ir kultūrinę religijos dimensiją savo naudai. Pavyzdžiui, Sankt Peterburge ir Maskvoje šiais metais tik vienas procentas gyventojų dalyvavo švenčiant Velykas - tas rodo, kad religinė Bažnyčios įtaka tarp maždaug 80 mln. stačiatikių yra silpna. Paradoksalu, bet Stačiatikių Bažnyčios institucija daro labai didelę įtaką politiniam šalies gyvenimui. Štai dabartinis Maskvos meras labai atvirai paaiškina: "Esu stačiatikis, stačiatikis ateistas".

Ar šiuo atveju religija netapo gryna priedanga, valdžios įteisinimo instancija?

Po 1989 metų, žlugus komunizmui, Rusijoje kurį laiką viešpatavo netikrumas ir tuštuma. Buvusieji komunistai savo ideologiją metė per bortą ir susidariusią vertybių tuštumą bandė užpildyti iškeldami stačiatikybės vėliavą, kad taip padėtų naujos valstybės pagrindus. Bet jie visiškai nesidomėjo pačiu stačiatikių tikėjimu. Jie paprasčiausiai tenori pasinaudoti jo kultūriniu ir istoriniu palikimu, todėl ir aiškina, kad Rusija yra išimtinai stačiatikių valstybė, o visi kiti turi iš jos išeiti.

Taigi čia nekalbama apie autentišką dvasinį renesansą?

Kaip tikintis žmogus, esu tvirtai įsitikinęs, jog mūsų šaliai išties labai reikalingas dvasinis atgimimas, kad žmonės galėtų patirti tikrą vidinį atsinaujinimą. Bet faktai liudija ką kita: tik vienas procentas stačiatikių gyventojų lanko bažnyčią, ir tai skamba apgailėtinai.

Ar tai nėra Stačiatikių Bažnyčios iliuzija, kad, pasinaudojusi patogiu momentu, ji gali gauti naudos iš sekuliarios valstybės rankų ir taip sustiprinti savo pozicijas?

Dabar atrodo, kad jų taktiką lydi sėkmė, o Katalikų Bažnyčia yra persekiojama. Bet kaip čia pasakius: tai nesitęs ilgiau nei penkerius metus, nes mes juk gyvename XXI amžiuje. Argi Rusija nesiekia artėti prie Europos Sąjungos ir tapti demokratiška?
Dar 1905 metais caras reformavo Rusijos valstybę ir padarė galą nestačiatikių persekiojimams. Stačiatikių Bažnyčia tada neteko daug privilegijų. Religinė įstatymdavystė, draudusi stačiatikiams pereiti į kitą religiją, buvo panaikinta. Nejaugi dabar norima sugrįžti į laikus, buvusius prieš 1905 metus?
Katalikų Bažnyčios diskriminavimo iniciatyva, be jokios abejonės, priklauso Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai, kuri iš katalikų institucijų gavusi paramos už tuziną milijonų dolerių šiandien jaučiasi užėmusi silpnojo, netgi pralaimėjusiojo poziciją. Ji mano, kad Katalikų Bažnyčia pasauliniu mastu yra labai stipri, todėl ir baiminasi, kad ji negali būti pakankamai gerai išgirsta. Todėl ji dabar siekia atmesti ekumeninį bendradarbiavimą ir eiti savo keliu - ir taip jau yra, kad vardan šių savo tikslų ji naudojasi valstybės galia.

Visgi Rusijoje Katalikų Bažnyčia yra labai silpna...

Visoje šalyje mes turime tik apie 300 kunigų, iš kurių mažiau nei 10 proc. yra vietiniai: mūsų Bažnyčia tokia maža, kad iš tiesų galima būtų paklausti, ko Stačiatikių Bažnyčia apskritai turėtų bijotis! Tikriausiai ji mus laiko "penktąja Vakarų kolona"... Maskvos patriarchas Aleksijus ir metropolitas Kirilas kiekvieną kartą, kai kalba pakrypsta apie Rusijos katalikus, kelia Ukrainos unitų, su Roma susijusių, Rytų apeigas atliekančių katalikų, klausimą. Jie teigia, kad katalikai lygiai taip pat persekioja stačiatikius. Bet čia bandoma išsisukinėti, nes Rytų apeigų katalikų problema liečia Ukrainą, o Rusijos katalikai su šiuo konfliktu neturi nieko bendra.

Rusijoje gyvena per 145 milijonus žmonių, o maža katalikų bendruomenė apima tik 1,3 milijono tikinčiųjų. Kaip ji jaučiasi šios įtemptos atmosferos sąlygomis?

Iš pradžių mūsų parapijas buvo galima užregistruoti beveik iš karto. Jei iškildavo sunkumų, tai jie dažniausiai būdavo biurokratinio pobūdžio. Šiandien tą daryti vis sunkiau. Už religinių bendruomenių registravimą atsakingi valdžios organai iš mūsų reikalauja išsamaus tikinčiųjų sąrašo ir dar su asmeniniais duomenimis. Mes tam priešinamės, nes tai būtų susiję su priverstiniu papildomu darbu, kurio ,mes turėtume imtis visos Rusijos teritorijoje. Jis, kaip galima suprasti, būtų milžiniškos apimties.
Taip pat šių duomenų reikalaujama tik iš Katalikų Bažnyčios. Tai mūsų bendruomenės diskriminacija, konstitucijos ir įstatymų pažeidimas. Novosibirske valdžios organai tvirtino, esą jie tokių sąrašų reikalauja ir iš stačiatikių parapijų. Iš tiesų jie tenori gauti stačiatikių parapijos tarybos narių vardus.

Ar, nepaisant įtemptos padėties, vis dar įmanomas ekumeninis dialogas su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia?

Reikia daryti skirtumą tarp formalaus ekumeninio dialogo, kuris organizuojamas viršūnių lygiu, ir tikro ekumeninio dialogo. Šio autentiško pokalbio iš esmės niekuomet ir nebuvo, taip pat ir anksčiau, nes oficialūs susitikimai buvo daugiau diplomatiški mandagumo gestai.
Vis dėlto pažįstu keletą rusų stačiatikių vyskupų, kurie sąmoningai pasisako už ekumenizmą. Pačiame Novosibirske palaikiau glaudžius broliškus santykius su vyskupu Sergejumi, Novosibirsko ir Briansko metropolitu. Jis buvo labai tikintis žmogus ir mums, katalikams, labai geranoriškas. Gaila, bet mirė prieš dvejus metus, eidamas tik 49-uosius, išsekintas nuolatinių puolimų. Jis tapo šovinistų taikiniu, nes kalbėjo, kad "katalikai ir protestantai taip pat yra mūsų broliai". Jis negalėjo su manim palaikyti jokio oficialaus kontakto: Maskva iš karto jį imdavo spausti. Po jo mirties dar nė karto nesu susitikęs su jo įpėdiniu.

Ar santykiai tarp tikinčiųjų yra iš esmės niekuo nesiskiriantys?

Iš esmės nėra jokio religijų karo, jokios neapykantos katalikų mažumai. Praėjusį balandį stačiatikių sluoksniai kokiame tuzine Rusijos miestų surengė antikatalikiškas demonstracijas. Nors buvo kviesti stačiatikių parapijose, žmonės neišėjo dideliais būriais į gatves protestuoti prieš Katalikų Bažnyčios egzistavimą.
Mano, kaip vyskupo, rezidencijos mieste Novosibirske, mieste, kuriame yra 1,2 milijono gyventojų, o tarp jų - šimtai tūkstančių stačiatikių, jų ekstremistams kovo pradžioje pasisekė surinkti tik apie 200 asmenų, kurie demonstravo priešais katalikų katedrą, o kai kurie tikintieji apskritai net nežinojo, ko ten buvo atėję.
Mums tai buvo geras ženklas, kad susirinko tiek nedaug norinčiųjų išprovokuoti apie 200 katalikų, kurie buvo atėję į katedrą pasimelsti. Laimei, nebuvo prieita ligi konfrontacijų. O padėtis, šiaip ar taip, galėjo pablogėti. Galima pastebėti, kad šios demonstracijos neturėjo religinio atspalvio: jos buvo dirbtinai sušauktos dėl politinių priežasčių, norint parodyti, kieno valdžia.

Vadinasi, problemą sąlygoja viršūnių nuomonė?

Jei Stačiatikių Bažnyčios vadovybė, esant naujoms aplinkybėms - t. y. naujai atgavus laisvę po 70-ies komunizmo metų, - būtų suinteresuota visos krikščionybės gerove, tai būtų buvę galima daug ką padaryti! Nes po 1917 metų bolševikų revoliucijos, gulagų ir siaubingos priespaudos, krikščionys tikintieji tapo vieningesni. Netgi būtų įmanoma kalbėti apie bendrą kančios su stačiatikiais patirtį. Labai gaila, bet ši proga buvo praleista.
Galiu priminti ir tai, kad 9-ojo dešimtmečio pabaigoje visuose Stačiatikių Bažnyčios knygynuose buvo galima rasti brošiūrų "Antikatalikiškas katekizmas". Tai buvo tekstas, kuris platintas dar XX a. pradžioje, prieš komunistų revoliuciją. Kartu su atgauta laisve Stačiatikių Bažnyčia mažąją knygelę išleido naujai milijonu egzempliorių tiražu. Joje norėta parodyti katalikų blogybes ir klaidas, siekiant "ugdyti" savo tikinčiuosius, ir tai XXI amžiuje!

Tarp Rusijos katalikų tikinčiųjų yra ir tokių, kurie kilę iš stačiatikių šeimų...

Taip, žinoma, nes šiandieninių Rusijos katalikų dauguma yra labai skirtingų tautybių - tai Stalino deportacijų pasekmė. Jo tikslas buvo sukurti naują sovietinę visuomenę, sugriauti tautines kultūras ir savitumą.
Po dešimties metų "demokratijos" šis neteisingas tikslas kiek nuslydo į antrą vietą, bet iš pradžių kitų tautybių atstovai, kurie turėjo traukti sovietinį jungą, nekentė rusų kalbos ir kultūros, kuri jiems buvo primesta per prievartą.
Šiandien kunigai vartoja rusų kalbą, kai jie kalba tikintiesiems, nes ji yra ryšys tarp, Stalinui valdant, Rusijoje išbarstytų žmonių: lenkų, lietuvių, latvių, ukrainiečių arba vokiečių. Jei represijos vėl iškeltų Katalikų Bažnyčios egzistencijos rusų žemėje klausimą, tai daugybė vokiečių turbūt visiems laikams paliktų kraštą, kuriame jie yra gimę. 600 tūkstančių jų jau yra padavę pareiškimus dėl išvykimo.

Iš vokiečių kalbos vertė Vytautė Maciukaitė

© 2002"XXI amžius"