XXI amžius

Baltas „litvakas“ - raudonų juodųjų vadas

Vis kas nors pareiškia, jog lietuvių tauta yra vadų tauta. Tačiau įsidėmėtina, kad iš Lietuvos kilę žydai užsienyje, bent jau teko tai girdėti Amerikoje, išdidžiai vadinasi "litvakais" ir save laiko aukštesnės klasės žydais. Ir jie - vadai. Štai "litvakas" Menachim Begin tapo Izraelio valstybės vadovu. Tačiau įdomiausia tai, kad neva nuo Rokiškio kilęs "litvakas" (gimęs apie 1926 metus, miręs 1995 meais) buvo Pietų Afrikos valstybės juodųjų komunistų partijos vadu. Šis rokiškėnas Afrikoje (ir pasaulyje) buvo plačiai žinomas kaip Joe Slovo. Joe Slovo (tariamas Džio Slovo, toliau tekste trumpinamas- J.S.) mano asmeniniame archyve ne kartą išlenda iš komunistinio teroro bylų. Su ta pavarde man teko susidurti jau prieš daugelį metų, domintis sovietų galios plėtimu, vykdant komunistinio pasaulio planus.
Praėjusį rugsėjį vienas žurnalo "Veidas" straipsnis ir nuotrauka prikėlė J. S. iš atminties archyvo. Spalio 3 dieną "Veido" vyriausiasis redaktorius Liudvikas Gadeikis skyriuje"Laiškai "Veidui" patalpino mano laišką, pavadintą "Rokiškėno Joe Slovo klausimu". Ten rašoma: "Rugsėjo 19 d. "Veide", Aurelijos Mituzienės straipsnyje "Įsivaizdavimo ir realybės skirtumai", dėmesį patraukė prierašas prie dviejų žmonių nuotraukos: "Prie rokiškėno Joe Slovo kapo Soveto kapinėse, PAR".
Straipsnis atsako į vieną iš dviejų klausimų, kuriais seniai domėjausi: iš kurios vietovės Lietuvoje buvo kilęs išgarsėjęs Pietų Afrikos juodaodžių komunistų vadas J. Slovo ir kokia jo tikra pavardė? Autorė paaiškino, jog jis kilęs iš jos "prosenelių kaimo Rokiškio rajone". Gaila, kad nei kaimo (gal miestelio?) pavadinimo, nei žinios, kas buvo jo tėvai, straipsnio autorė nepaminėjo. Ligi šiol turiu tik užuominą, kad J.S. buvo Lietuvoje apie 1926-uosius gimęs žydas.
"Veidas" yra antras žurnalas, kur jaučiau reikalą atsiliepti J.S. klausimu. 1995 m. vasario 27 d. atsiliepiau JAV (kairiokų, neva intelektualų) žurnale "The New Republic". Tada rašinyje "Nepaliaujantis šmeižimas" pasisakiau prieš melą. J.S. mirtį apverkiančiame žurnalo straipsnyje buvo šmeižiama Lietuva: "Lietuvos žydų, pabėgusių nuo pogromų jų gimtajame krašte, sūnus Slovo emigravo į Pietų Afriką 1935 metais, būdamas devynerių metų", - rašė autorius. "Pogromai Lietuvoje 1935 metais?" - pareiškiau nuostabą žurnalui. "Daugelis žydų religinių vadovų Lietuvos nepriklausomybės metais, prieš sovietų ir nacių okupaciją, vadindavo Lietuvą "antrąja Jeruzale". Be to, nurodžiau, kad "KGB gyrėsi sėkmingai sustabdžiusi antikomunistų žydų ir kitų etninių grupių vieningo fronto sudarymą" Amerikoje. Ir pabaigoje pridėjau: "tarp kitko - Slovo buvo KGB pulkininkas". Apie tai "The New Republic" straipsnyje nebuvo jokios žinios. Tačiau "Veidui" parašiau apie kitą svarbų ir daug pasakantį ryšį: "Veido" autorė rašo, kad J. S. "ilgą laiką buvęs vienas artimiausių Nelsono Mandelos draugų". Tad reikia pasakyti, kas jį siejo su J. S. Ypač kad jis buvo minėtas Vilniuje Lietuvos prisikėlimo dienomis. Čia atsiradęs jaunas išeivis užsienio TV reporterius užtikrino, jog Lietuva eis į demokratiją tokių vadų, kaip N. Mandela, pramintais keliais. Tas mūsų kelių į demokratiją tiesėjas, kiek žinau, ir dabar "auklėja" Lietuvos jaunimą".
"Komunistas N. Mandela sėdėjo Pietų Afrikos kalėjime ne už politiką, bet už terorizmą, su kuo šiandien ir mes drauge su beveik visu pasauliu kovojame. Jis buvo pagautas su didžiuliu įvairių ginklų ir sprogmenų arsenalu".
Net prokomunistinė pasaulinė, neva žmogaus teisių, organizacija "Amnesty International" nedrįso įtraukti N.Mandelą į savo ginamų "politinių kalinių" sąrašą.
Pagal sovietų planą - užgrobti Afriką, ypač Pietų Afriką, ir kontroliuoti apie 90 proc. strateginių metalų išteklių bei naftos transporto liniją jūroje - juodieji komunistai, vadovaujami tokių rokiškėnų, kaip KGB pulkininkas Slovo, vedė teroro vajų prieš juoduosius, kurie rėmė sparčiai vykstančias reformas, o ne raudonąją revoliuciją.
Vakarų "liberalų" žiniasklaidos beveik šventąja pavaizduota N.Mandelos žmona Vini, kuri 1986 m. vasario 13 d. pareiškė: "Drauge, ranka rankon su mūsų degtukų dėžutėmis ir mūsų apykaklėmis, mes išvaduosime šį kraštą". Vargu ar daug kas Lietuvoje yra girdėjęs apie komunistines "apykakles" kraštui vaduoti. Jos buvo naudojamos kaip teroro priemonė komunistų revoliucijai nepritariantiems juodiesiems politikams, merams, dvasininkams ir kitiems bausti. Surištoms aukoms būdavo užmaunamos ant kaklo "apykaklės" - ne karolių, o benzinu ar žibalu įmirkytų automobilio padangų. Padegtų padangų tirpstanti guma skverbėsi į nelaimingųjų kūną. Akmenimis ir pagaliais vyrų, moterų ir net vaikų, mušamų bei spardomų, ant žemės besiraitančių aukų kančia trukdavusi apie dvidešimt minučių. Taip mirė apie 600 juodųjų.Tai vyko net tada, kada baltųjų reformos praktiškai buvo panaikinusios aparteidą. Esu matęs įdomių davinių, jog tuo metu, nepaisant nieko, pažeminti Pietų Afrikos apie 20 milijonų vargani juodieji turėjo daugiau privačių automobilių, negu turėjo "privilegijuoti" visos Sovietų Sąjungos piliečiai.
Turiu vaizdajuostę apie sovietų veržimąsi į Afriką, kurioje yra nufilmuota vienos jaunos juodaodės kančia. Nedrįsčiau tos siaubingos scenos rodyti nei moterims, nei vaikams.
Su kuo gi N. Mandela, išleistas iš kalėjimo, prisistatė raudonųjų miniai? Ogi su J.Slovo. Jiedu iš tribūnos sveikino minią, iškeldami komunistinį kumštį. Už jų kabojo didžiulė sovietų vėliava. Tačiau Vakarų didžioji žiniasklaida nenorėjo, kad laisvas pasaulis žinotų, jog N. Mandela yra komunistas: net "patikimas ir pagarbus" "New York Times" nuotraukoje iš vėliavos pašalino kūjį ir pjautuvą.
Tad štai kiek pasitikėjimo verta didžioji žiniasklaida!

Vilius Bražėnas
Vilnius